Iš rinktinės kartu su treneriu vienas paskui kitą traukiasi ir labiausiai patyrę žaidėjai, kaltinantys federaciją neveiklumu

Rankinis - turbūt labiausiai neišnaudota ir nuvertinta sporto šaka Lietuvoje. Tokią padėtį jau daugelį metų toleruoja Lietuvos rankinio federacija (LRF), iš esmės nepadariusi nieko, kad nacionalinei komandai atstovautų stipriausi žaidėjai, kad į arenas sugrįžtų rankinio mėgėjai ir kad šis vyriškas žaidimas susigrąžintų bent tas pozicijas, kurias buvo iškovojęs 1997-1998 metais.

Šiais metais situacija dar labiau pablogėjo. Po Europos čempionato atkrintamųjų varžybų iš pareigų pasitraukė rinktinės vyriausiasis treneris Miglius Astrauskas, kartu su juo - ir dalis žaidėjų, kurie atvirai sakė, kad taip elgiasi dėl LRF neveiklumo.

Padėtis tampa vis blogesnė

Rankinio rinktinę po rungtynių su Vengrija paliko Vaidas Klimčiauskas, Julius Marcinkevičius. Jau anksčiau komandai atsisakė atstovauti Andrius Stelmokas, Arūnas Vaškevičius, Almantas Savonis ir dar keli žaidėjai, šalies garbę gynę daugiau kaip 10 metų.

Apie susiklosčiusią padėtį sausį atvirai “Kauno dienai” papasakojo Dalius Rasikevičius, o dabar konkrečias pasitraukimo priežastis įvardijo ir kiti žaidėjai.

“Atsisakiau žaisti rinktinėje tik dėl federacijos požiūrio į mus. Žaidėjams nesudaromos net minimalios sąlygos, kad jie atvyktų į rinktinę. Nejaučiame, kad LRF norėtų kartu su mumis siekti bendro tikslo. Visi rankininkai piktinasi, kad jie net negauna normalaus maitinimo, kad gyvena prastomis sąlygomis, - kalbėjo buvęs Lietuvos rinktinės lyderis ir rezultatyviausias žaidėjas A.Stelmokas. - Šiemet vėlai baigiau Vokietijos čempionatą, turiu labai trumpas atostogas, todėl nemačiau prasmės jas trumpinti atstovaudamas komandai, kurios, atrodo, federacijai visai nereikia. Ir dabar plika akimi matosi, kad viskas eina tik blogyn. Jeigu taip bus ir toliau, manau, rinktinės išvis gali nelikti.”

A.Stelmokas įsitikinęs, kad Lietuvos rankininkams sudarius normalias pasirengimo sąlygas, rinktinės galėtų pasiekti daug geresnių rezultatų ir patektų į Europos bei pasaulio čempionatus, kaip tai buvo pavykę padaryti prieš 9-10 metų.

Žaidėjai neslepia nusivylimo

Matydamas tokį atsainų LRF požiūrį, šeimos interesų, kurie kentėjo, kai žaisdavo Lietuvos rinktinėje, nutarė neaukoti Šveicarijoje rungtyniaujantis J.Marcinkevičius.

“Esu labai nusivylęs LRF darbu pastaraisiais metais. Nejaučiau jokio LRF vadovų dėmesio. Toks įspūdis, kad rinktinė reikalinga tik tiems žaidėjams, kurie į ją susirenka, na, dar jų draugams ir artimiesiems. Aš sutikčiau tas dvi savaites iškentėti ir tokias gyvenimo sąlygas, kokios buvo mums suteikiamos, bet norėčiau žinoti, kad tam yra kokia nors prasmė. Mes norime žaisti žiūrovams, parodyti, kad rankinis dar gyvas, bet federacija nepadarė nieko, kad į mačą su Vengrija Sporto halėje susirinktų nors keli tūkstančiai žiūrovų. Nebuvo jokios svarbiausių metų rungtynių reklamos, kuria turėjo pasirūpinti federacija. Susidariau įspūdį, kad visa LRF nuo visko atsiribojo, viskuo turėjo rūpintis treneriai, nors tai ne jų darbas. O generalinę sekretorę išvis mačiau gal vieną kartą. Tokia padėtis - nenormali”, - piktinosi J.Marcinkevičius.

“Mes, žaidėjai, atrodo, esame didesni Lietuvos patriotai už tuos, kurie yra aplink mus ir turi rūpintis rinktine. Mano akimis, didžiausias pavojus slypi tame, kad jaunoji karta, ateinanti į rinktinę, ja nusivils”, - dar sausį atvirai apie rankinio skaudulius kalbėjo D.Rasikevičius. - Esame atsikandę visų tų problemų, kurios nesikeičia jau daugelį metų.”

Trenerio mintys liko neišgirstos

M.Astrauskas rudenį sutiko tapti rinktinės treneriu su sąlyga, kad LRF pasirašys su juo sutartį. Tačiau sutartis, kuri buvo žadėta iki 2012 metų, liko nepasirašyta, treneriui neapmokama kelionė iš Islandijos į Lietuvą, jam nemokama už darbą, jis į užsienį vyksta neapdraustas.

Pavasarį, norėdamas žinoti padėtį, M.Astrauskas parašė išsamų laišką LRF vykdomojo komiteto nariams ir pateikė konkrečius pasiūlymus, kaip pagerinti rankinio situaciją. Negavęs jokio atsakymo, nacionalinės komandos strategas tai įvertino kaip visišką nepagarbą visai rinktinei ir pačiai sporto šakai.

- Kas buvo išdėstyta Jūsų laiške? - “Kauno diena” pasiteiravo M.Astrausko.

- Aš savo programoje išdėsčiau, kad turėčiau būti įdarbintas federacijoje, kur dirbčiau ištisus metus ir už tai gaučiau atlyginimą. Būčiau atsakingas už visų amžiaus rinktinių pasirengimo proceso valdymą: planuočiau stovyklas, turnyrus, ieškočiau ir derinčiau klausimus dėl rinktinės narių iškvietimo, atvykimo, maitinimo, apgyvendinimo, testavimo, reabilitacijos, gydymo, papildomų programų sudarymo, dėl sporto salių ir taip toliau. Sakiau, kad reikalinga jaunųjų talentų paieškos programa, kurią galėčiau parengti ir vykdyti. Reikia atrasti jaunuosius “deimančiukus” ir toliau sekti, stebėti jų karjerą, kad jie nedingtų, sudaryti jiems tinkamas sąlygas. Taip pat reikalinga rankinio situacijos Respublikoje analizė, kiek turime grupių, kokio pajėgumo, ko trūksta, važinėčiau po Lietuvą, po sporto mokyklas, stebėčiau treniruotes, testuočiau rankininkus. Mano kompetencijoje būtų ir parodomosios treniruotes treneriams, o taip pat galėčiau rengti seminarus sporto mokyklose.

Sakiau, kad netgi galėčiau padėti rašyti rėmimo programas rinktinėms. Taip pat yra idėja dėl Rankinio akademijos steigimo, galėčiau rūpintis ir tuo. Jau nekalbu apie Lietuvos rankinio plėtros programos sukūrimą ir strateginių tikslų nustatymą 5, 10 metams į priekį. Ar dabar rankinis turi patvirtintą kokią nors plėtros programą? Tai kokiu keliu tada einame? Ar kas nors dabar atlieka ir daro šiuos mano išvardytus darbus Lietuvos rankinio federacijoje? Į šį laišką negavau jokio atsakymo. Tik vienas parašė, kad prarado daugumą vykdomajame ir nieko negali spręsti.

Jaučiasi atsidūrę užburtame rate

- O ką Jums sako LRF generalinė sekretorė Jolanta Jankevičienė?

- Ji man atsako, kad viską sprendžia vykdomasis. Man dėl to keista, nes sutartį be kokiu atveju turėčiau pasirašyti su ja arba su prezidentu. Mano manymu, generalinė sekretorė turi parengti visą strategiją, o vykdomasis ją turi tik tvirtinti. Negerai, kad tarpusavyje nesusikalba ir vykdomojo komiteto nariai.

Yra sudaryti kažkokie dirbtiniai konfliktai tarp vyrų ir moterų rankinio, tarp Kauno ir Vilniaus, tarp lygos ir federacijos. Trys nariai, kurie, mano manymu, daugiausia dirbo ir rūpinosi vyrų rinktine, dėl tokios netvarkos išvis atsistatydino - Dainius Purvys, Girmantas Juknys, Saulius Valasevičius.

- Kaip rankininkai vertina situaciją?

- Įvairiai. Dar keli lyderiai pareiškė apie pasitraukimą iš komandos. Kai kurie dar atvažiuoja - kurie buvo mano auklėtiniai jaunimo rinktinėje, su kuriais bendrauju nuo senų laikų, kurie žaidžia mano klube Islandijoje. Bet iš pradžių pasirengimą pradėjome aštuoniese. Ačiū “Granitui”, kad atsiuntė žaidėjų į treniruotes. Nemažai žaidėjų atsisako atvykti dėl draudimo. Tomas Eitutis rinktinėje žiemą patyrė traumą ir gavo 600 litų draudimo išmoką, nors žaisti negalėjo 3 mėnesius. Sąlygos - irgi prastos. Dabar Kaune gyvenome “Sporto” viešbutyje, ir tik dvi dienas prieš rungtynes išsireikalavome, kad mus apgyvendintų vienodomis sąlygomis kaip vengrus.

Kaip iš žaidėjų išreikalauti, kad jie rinktinei atiduotų visas jėgas, jeigu dėl jų nieko nedaroma? Todėl kai kuriems jų rinktinė tapo kaip pramoga po sezono.

Jaučiamės tarsi užburtame rate. Rezultato nėra, LRF negauna pinigų iš biudžeto, velkasi skolos, todėl neatvažiuoja geriausi žaidėjai ir rinktinė negali pasiekti rezultato, o tada ratas vėl pradeda suktis iš naujo ir taip pasaka be pabaigos.

Reikia patvirtinti plėtros programą

- Ar matote išeitį iš tokios padėties?

- Dainius Purvys ir dar kažkas siūlė padaryti eksperimentą - vienerius metus rinktinei duoti viską, ko reikia, ir pažiūrėti, kas bus. Jeigu nebus rezultato, tada orientuojamės į jaunimą. Tačiau niekas nesutiko.

Mano įsitikinimu, rinktinės treneris turi gyventi Lietuvoje. Aš kol kas šeimai uždirbu pinigus Islandijoje, nes LRF man nemoka, todėl Lietuvoje gyventi kol kas neturiu galimybių.

Bet turbūt svarbiausia mano pasitraukimo priežastis yra tai, kad LRF gyvena šia diena ir neturi jokios rankinio plėtros programos 4-8 metams į priekį. LRF turėtų numatyti tikslą - 2016 metų olimpines žaidynes ir pagal tai rengti visą programą. Po 2011 metų Europos krepšinio čempionato Lietuvoje, kai bus pastatyta pakankamai arenų, reikia bandyti surengti galbūt Europos jaunimo čempionatą, pasaulio jaunių pirmenybes, o prieš olimpiadą - prašyti teisės surengti ir vyrų ar moterų Europos čempionatą, kai bus kovojama dėl olimpinių kelialapių. Turime numatyti, ko siekiame, kaip populiariname rankinį. Dabar LRF viską daro kaip gaisrininkai - paskutinę minutę. O ta įtampa, nuolat galvojant, kad nėra to, nėra ano, žaidimo nepagerina.

Daugelį dalykų būtų galima padaryti pigiau ir paprasčiau, jeigu tuo būtų pasirūpinama iš anksto. Kilo problemų ir dėl viešbučių, atseit, baikeriai viską užėmė, nors apie žaidimą su vengrais buvo žinoma sausį. Ką man žaidėjams paaiškinti? Į rinktinę aš juos kviečiu ir jie iš manęs reikalauja, o aš atsakymų iš LRF negaunu. Tai - ne rimtas darbas.

Į Vengriją skridome iš Varšuvos. Taip sutaupėme 5 tūkst.l itų. Tačiau rinktinė šių pinigų nematė, tai kodėl mes vargti turėjome? Ne kartą klausiau, koks rinktinės biudžetas, kad žinočiau, ką planuoti, bet atsakymo negavau. Bet kaip žinos, jeigu tik birželio 10 d. konferencijoje buvo tvirtinamas šių metų biudžetas. Mano manymu, jau reikėtų galvoti apie kitus metus.