Aidenas Malašinskas netapo geriausiuoju 2015-ųjų Lietuvos rankininku, nors šios sporto šakos ekspertai būtent jam skyrė daugiausia balsų. 29-erių metų buvęs Kauno "Granito" ir "Lūšies" klubų žaidėjas sugrįžo į jam brangų miestą siekti kito savo tikslo – su šalies rinktine iškovoti kelialapį į pasaulio čempionatą.

Zaporožės "Motor" klubo legionierius dar kartą įsitikino, kad lengvai pasiekiamų svajonių nebūna: lietuvių žygį į 2017 m. pasaulio čempionato finalo turnyrą apsunkino dramatiškos lygiosios 18:18 su Slovakijos rankininkais.

"Koją kiša traumos – prieš svarbias dvikovas netekome iškart kelių žaidėjų. Tai atsiliepia. Jei rungtyniautume geriausios sudėties, užduotis tikrai būtų įvykdoma, nors grupė – ne iš lengvųjų. Vis dėlto, kol turime bent minimalių šansų, reikia stengtis", – kalbėjo A.Malašinskas.

Beatodairiškai stengtis ir kautis jam tenka ir Zaporožėje. Įžaidėjas su Ukrainos čempionų komanda jau prasibrovė į Europos klubų Čempionų lygos atkrintamąsias varžybas bei tapo prestižinio turnyro geriausiuoju turo žaidėju.

– Aidenai, kas lėmė, kad būdamas vienas geriausių Lietuvos rankininkų bene metus nežaidėte šalies rinktinėje? – pradėjome pokalbį su A.Malašinsku.

– Pirmiausia sutrukdė traumos, vėliau teko atsiprašyti dėl asmeninių priežasčių. Neseniai atšokau vestuves. Tad atvykau tik dabar. Be to, ką tik išsigydžiau sunkią čiurnos traumą, todėl nežinau, kiek galėsiu būti naudingas. Bet kuriuo atveju į rinktinę grįžti visada labai smagu.

– Pastarąjį kartą Lietuvos vyrų rankinio rinktinė Europos ir pasaulio čempionatų finalo turnyruose žaidė beveik prieš du dešimtmečius. Kuo skiriasi dabartinė ir tų laikų komanda?

– Manau, kad anuometinė (1997 ir 1998 m. – aut. past.) rinktinė buvo viena stipriausių per visą mūsų rankinio istoriją. Tad ir jos sėkmė – neatsitiktinė. Dabar tik stengiamės susigrąžinti ankstesnes pozicijas, auginamės naują komandą. Iki šiol mes dažniausiai įveikdavome pirmuosius atrankos etapus, o vėliau jau tekdavo pernelyg stiprūs varžovai. Mano viena didžiausių svajonių ir yra dalyvauti pasaulio ar Europos čempionato finalo turnyre. Tačiau metai bėga, o kol kas nesiseka...

– Ko trūksta dabartinei rinktinei?

– Mes esame labiau gynybinė komanda, žaidėjai – stiprūs, atletiški. Iki aukščiausio lygio rinktinei trūksta individualaus meistriškumo. Todėl susiduriame su puolimo problemomis. Stokojame ir susižaidimo. Svarbiausia, kad kuo daugiau mūsų vyrų patektų į gerus užsienio klubus, juose meistriškumas auga greičiau nei žaidžiant Lietuvos čempionate. Negaliu pasakyti, kiek dar metų mums reikės, bet gal kažkada ir pakartosime ankstesnės kartos pasiekimus.

– Kaune studijavote, pradėjote profesionalo karjerą. Ar šiame mieste jaučiatės kaip namuose?

– Kaunas man artimas miestas, bet namais jo nepavadinčiau. Gimtinė – Utenoje.

– Ar didžiąsias metų šventes sutikote Lietuvoje?

– Taip, ir Kalėdas, ir Naujuosius. Ukrainoje paskutinės varžybos buvo gruodžio 19-ąją. Nuo to laiko esu gimtinėje. Spėjau ir pasportuoti, ir pasimatyti su draugais, aplankyti gimtąją Uteną. Susitikau su seneliais, tėvais, apsikeitėme šventėmis dovanomis. Daugiausia laiko praleidau Klaipėdoje, kur gyvena mano žmona. Jos į Ukrainą nesivežiau, nes dėl nuolatinių kelionių vis tiek matytumėmės labai retai.

– Šį sezoną grįžote į Europos čempionų lygą. Ar pamenate, kaip su Kauno "Granitu" debiutavote šiame prestižiniame turnyre?

– Puikiai atsimenu. Mumis niekas netikėjo, o ir patys nelabai suvokėme, kur patekome. Tiesa, vien tai, kad įveikėme atrankos barjerus, mums buvo didelė sėkmė, daug triukšmo tada sukėlėme. Vėliau, jau pagrindiniame turnyre, kalnų nebenuvertėme.

– Ar galima sakyti, kad ta netikėta sėkmė nulėmė tolesnę jūsų karjerą?

– Kad prisidėjo, tai tikrai. Ir ne vien mano karjerą nulėmė. Pasirodėme Europoje, sulaukėme pasiūlymų iš užsienio. Galima sakyti, atsidūrėme tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

– Iš Kauno persikėlėte į Ispaniją. Kodėl šioje šalyje praleidote net šešerius metus?

– Ispanijoje man labai patiko. Rungtyniauti šioje šalyje turbūt norėtų kiekvienas rankininkas: čempionato lygis – aukštas, sąlygos – puikios. Iš pradžių žaidžiau antrojoje lygoje, "Bidasoa Irun" ekipoje. Per vienas rungtynes pasiekiau asmeninį rezultatyvumo rekordą – pelniau 16 įvarčių. Tai maždaug tas pats, kaip krepšininkui surinkti 40 taškų. Po metų persikėliau į aukščiausiąjį divizioną – Granoljerso "Fraikin" komandą. Iškart pasirašiau ilgalaikę trejų metų sutartį, ir viskas ėmė sektis. Pakilęs meistriškumo laipteliais, sulaukiau dar pajėgesnių klubų dėmesio. Persikėliau į Logrono "Naturhouse La Rioja" ekipą, su ja tapome Ispanijos vicečempionais. Dalyvavome ir Čempionų lygoje. Tačiau po kelių mėnesių patyriau traumą, ilgai gydžiausi, grįžau į aikštę tik po pusmečio. Klubas nebenorėjo pratęsti sutarties. Pernai persikėliau į silpnesnę ekipą – Puerto Sagunto "Fertiberia". Valensijos regiono komanda turėjo tik vieną tikslą – išsilaikyti aukščiausioje lygoje. Man asmeniškai tai buvo geriausi karjeros metai. Tai patvirtino ir Zaporožės klubo pasiūlytas kontraktas.

– Ar Zaporožėje jus viskas tenkina?

– Klubas sudarė labai geras sąlygas. Dėl nieko nereikia sukti galvos, viskas sutelkta tik treniruotėms ir varžyboms. Komandą išlaiko lėktuvų variklių gamyklos savininkas, Zaporožėje jam priklauso ir įmonės, ir klinikos, mokyklos. Jis daug investuoja į klubą. Atitinkami ir rezultatai. Pirmaujame šalies čempionate, užėmėme pirmą vietą Čempionų lygos grupėje. Dabar laukia atkrintamosios varžybos, kuriose susitiksime būtent su ispanų "Naturhouse La Rioja". Man tai bus principinė akistata. Tikrai turėsiu ką įrodyti.

– Ar Ukrainoje spėjote pajausti šalį draskiusio karo atgarsius?

– Zaporožę ir Donecką, kuriame neramu iki šiol, skiria maždaug du šimtai kilometrų. Persikeldamas į Ukrainą tikėjausi kur kas blogesnės aplinkos. Tačiau jokių karo ženklų nemačiau. Gyvenimas teka normalia vaga, nors rankinio lyga nukentėjo – liko aštuonios komandos. Tačiau visų jų lygis gerokai atsilieka nuo mūsų ir kito Zaporožės klubo ZTR. Galima sakyti, kad dėl aukso medalių konkuruoja tik dvi vieno miesto komandos.

– Gyvenime atrodote labai ramus žmogus. Ar ir aikštelėje išlaikote tokį šiaurietišką temperamentą?

– Mes, rankininkai, esame kovotojai. Gyvenime galime būti mėmės, bet vos prasideda rungtynės – tampame kariais. Sportas tam ir yra, kad rodytume savo charakterį. Tiesa, sykį tai padariau labai netinkamai – vaikystėje per varžybas susimušiau su varžovu, mane išvijo iš aikštės. Buvau priverstas praleisti labai svarbias rungtynes. Tą pamoką įsiminiau visam gyvenimui. Emocijas reikia valdyti.