Apie tai LNK žurnalistai kalbėjosi su psichoterapeutu Dainium Jakučioniu.

– Atidėliojimas – kas vis dėlto tai yra? Ar tai valios trūkumas, ar gilesnis psichologinis mechanizmas? Kodėl žmonės atidėlioja dalykus?

– Atidėliojimas yra emocijų reguliacijos problema. Tai nėra valios trūkumas. Valia yra tarsi įgūdis, kurį galima išmatuoti, bet ji labiau pasireiškia tais momentais, kai reikia daryti kažkokį darbą, kuris užsitęsia, ir tada jau kyla klausimas – ar aš tai darysiu, ar ne. Bet atidėliojimas yra apie tai, kad aš noriu daryti, bet vis tiek atidedu veiklą, kurią noriu atlikti. Žmonės dažnai tai supainioja su tingėjimu. Bet tingėjimas – tai tada, kai aš tikrai nenoriu kažko daryti. O atidėliojimas – kai noriu, man reikia, kartais net būtina, bet vis tiek linkęs atidėti iki paskutinės minutės.

– Ieško priežasčių, ką padaryti vietoj to, kad tik nereikėtų imtis to darbo.

– Čia jau visas procesas, visas ciklas – žmogus pradeda atidėlioti ir įsisuka į tą ratą.

Atidėliojimas yra emocijų reguliacijos problema.

– Jūs paminėjote emocijas – ką tai reiškia plačiau? Ar yra žmonių, kurie labiau linkę atidėlioti dalykus? Ar tai susiję su charakteriu, su tam tikromis savybėmis? Ar tai būdinga kiekvienam iš mūsų?

– Dažniausiai tai gali būti susiję su tam tikromis charakterio savybėmis. Galbūt kai kurie impulsyvesni žmonės labiau linkę atidėti, nes pajunta tam tikrą jausmą ir nenori jo jausti. Kodėl sakoma, kad tai emocijų problema? Todėl, kad kiekvienas sunkesnis ar nemalonesnis darbas sukelia emocinę reakciją. Jei darbas nemalonus, atsiranda mintis: „Man gali nepavykti, man neišeis“, – ir kyla įvairūs jausmai, kurių norėtųsi išvengti. Smegenys veikia paprastai: jei dabar jaučiuosi prastai, jos sako – „daryk ką nors kita, kas suteiktų daugiau malonumo“. Ir tokiu būdu žmogus atideda. Šis vengimas jaustis nemaloniai dažnai susiformuoja dar vaikystėje. Jeigu vaikystėje turėjome nemalonių patirčių ar neturėjome tėvų pavyzdžio, kaip tvarkytis su emocijomis, kaip jas reguliuoti – galbūt tėvai patys atidėliodavo, o gal tiesiog nesuprato, ką daryti su tomis emocijomis – tada ir mes išmokstame jų vengti. Galbūt bijome suklysti, nes vaikystėje už klaidas būdavome kritikuojami. Ne visi bijo suklysti – vieni priima klaidas kaip pamoką, kaip natūralų procesą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kada atidėliojimas tampa problema, trukdančia realiai gyventi? O kada dar galima sakyti, kad tai normalus poreikis pailsėti ar atitrūkti?

– Jis tampa problema tada, kai žmogus visai neatlieka darbų. Dauguma atidėliotojų vis tiek darbus padaro – gal paskutinę minutę, bet padaro, todėl dažnai nepatiria didelių pasekmių. Problema prasideda tada, kai darbai lieka nepadaryti. Tokių žmonių yra mažuma – dažnai šalia būna ir kitų psichologinių sunkumų: apatija, depresijos požymių, energijos trūkumas. Tada atidėliojimas tampa dalimi platesnės problemos. Tačiau dažniausiai tai kyla iš paprastos priežasties – žmogus jaučiasi prastai. Pavyzdžiui, turiu iki penktadienio priduoti projektą. Galiu ruoštis jau pirmadienį, bet pagalvoju: „Kaip sunku bus... Reikės pristatyti, o gal man nepavyks, gal nepasiseks.“ Tada atidedu: „Padarysiu antradienį, dar turiu laiko.“ Ir taip iki ketvirtadienio vakaro. Tada jau atsisėda ir viską padaro. Ir daugeliu atvejų gaunu pakenčiamą rezultatą. Viena vertus, tai patvirtina, kad nieko blogo nenutiko – padariau. Kita vertus, turi pasiteisinimą – padariau tik per vieną vakarą, todėl rezultatas toks. Taip sukasi ciklas, nes smegenys įsimena tokį veikimo modelį.

– O ką galima padaryti, kad ištrūktume iš to ciklo ir pradėtume veikti anksčiau, net kai nesinori?

– Vienas paprasčiausių ir efektyviausių pratimų yra vadinamosios „penkios kančios minutės“. Tai reiškia, kad reikia pradėti darbą ir pažadėti sau daryti tik penkias minutes. Tikrai pažadėti, kad jei po penkių minučių vis dar nenorėsiu – sustosiu. Yra šimtaprocetinis efektyvumas, nes kai pradedu, smegenys supranta, kad nėra taip baisu, nėra taip blogai ir dažniausiai galiu tęsti net su malonumu. Nebelieka to nemalonaus jausmo, nes patiriu, kad nieko blogo neatsitiko. Svarbiausia labai tvirtai sau pažadėti, kad aš tik penkias minutes darysiu. Aišku, yra ir daugiau metodų, bet čia vienas iš tokių paprasčiausių.