„Savaitgalį įvyko tragedija – iš esmės, žuvo du paaugliai. Tokie atvejai Lietuvoje yra itin reti ir tragiški. Jų priežastys dažnai būna sudėtingos, daugiaplanės. Dirbdama su paaugliais, kurie turi elgesio problemų ar net polinkių į nusikalstamumą, niekada nejaučiu baimės, bet tragedijos nutinka ir tai yra skaudi realybė“, – teigė R. Avramenko, SOS vaikų kaimai Lietuva MDFT programos vadovė.

Roberta Avramenko / SOS vaikų kaimai Lietuva  nuotr.                                                            

Anot jos, tokių įvykių akivaizdoje visuomenė dažnai linkusi ieškoti kaltų ir reaguoti impulsyviai, tačiau svarbiausia – išlikti sąmoningiems ir dėmesingiems vaikų emocijoms. R. Avramenko tikino, jog tėvams apie tokius įvykius reiktų su vaikais kalbėti ramiai, tačiau šiai dienai namuose nereiktų skirti griežtų ribojimų.

„Ko galime pasimokyti kaip visuomenė? Pirmiausia – nepanikuoti, netirštinti spalvų ir nepradėti raganų medžioklės. Juk Lietuvoje yra labai didžiulis patyčių kultas.

Šiandien su vaikais apie šį įvykį reiktų kalbėtis ramiai, girdėti juos, pastebėjus nerimą – reaguoti, padėti jį išgyventi. Atviras pokalbis yra labai svarbus. Jeigu vaikui kyla klausimų – sėdam ir kalbam, stabdom tą paniką ir nedarom skubotų sprendimų, kaip draudimų eiti į lauką su draugais ar telefono ribojimų“, – sakė ji.

Pyktis – giluminio skausmo ženklas

SOS vaikų kaimo MDFT programos vadovė pabrėžia, kad netinkamas paauglių elgesys, dažnai kyla iš asmeninės vaiko nevilties, neišspręstų traumų ar sudėtingų situacijų šeimoje. Pašnekovė tikina, jog paaugliai pykti išreiškia skirtingai – vieni į save, kiti į aplinką.

„Mes turime paauglių, kurie yra linkę į smulkius, administracinius nusikaltimus – vagystes, chuliganišką elgesį. Iš terapijos matome, kad toks elgesys ateina iš nevilties. Jie nesupranta pasekmių ir labai dažnai veikia grupėje, o ne vieni.

Paaugliai turi daug pykčio, o pyktis ateina iš daug kur. Dažniausiai dėl situacijų, kurių vaikas neturėtų patirti: tėvų toksiški išsiskyrimai, manipuliacija, smurtas, patyčios, emocinis apleistumas.

Vaikai pyktį reiškia skirtingai – vieni į save, per savižalą ar psichoaktyvių medžiagų vartojimą, kiti – per muštynes, smurtą ar net smurtą prieš antras puses. Savo praktikoje matau, jog tas pyktis kyla iš asmeninių vaiko patirčių“, – akcentavo R. Avramenko.

Tėvai – pirmieji, kurie gali pastebėti

Vaikų ir paauglių elgesio pokyčiai gali būti rimtas signalas apie vidinį skausmą, sako MDFT programos vadovė R. Avramenko. Anot jos, tėvams dažnai sunku tai pastebėti, tačiau verta atkreipti dėmesį į didėjantį uždarumą, agresiją prieš gyvūnus ar silpnesnius. Tokie ženklai rodo, kad vaikas išgyvena emocinius sunkumus, kuriuos būtina spręsti ne tik šeimoje, bet ir pasitelkiant specialistų pagalbą.

„Tėvams gali būti sunku pastebėti elgesio pokyčius, tačiau būtų galima išskirti tokius: vaikas tampa vis uždaresnis, gali matytis ženklai smurto prieš gyvūnus ar silpnesnius. Vaikai pyktį gali išreikšti ir per tai, jog kažkas, jų manymu, nusipelnė žiauraus elgesio.

Toks elgesys rodo, kad jaunuolis kenčia, kad kažkas jo gyvenime yra ne taip, kad yra skausmas, su kuriuo turi dirbti ne tik tėvai, bet ir specialistai. Tėvai turi nebijoti kreiptis į psichologus, kad padėtų vaikams išreflektuoti tą vidinį skausmą“, – teigė R. Avramenko.