J. NEVERAUSKAS: SMURTAUJAME ĮSIJUNGUS GYVŪNO PROTUI

„Vyrai dažniau taiko aktyvią, moterys – pasyvią agresiją“, – palygino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Neuromokslų instituto mokslo darbuotojas, gydytojas psichoterapeutas dr. Julius Neverauskas.

Panašus procentas

Gydytojo psichoterapeuto teigimu, smurtą artimoje aplinkoje patiria panašus procentas vyrų ir moterų. Esą tokie tyrimai Lietuvoje neatliekami, tačiau JAV juose ištirta dešimtys tūkstančių žmonių.

„Nustatyta, kad maždaug 4 proc. vyrų ir moterų patiria smurtą artimoje aplinkoje esamuoju momentu ir apie 20 proc. tiek vyrų, tiek moterų bent kartą gyvenime patiria smurtą artimoje aplinkoje. Taigi, kas penktas žmogus. Lyties požiūriu ši statistika skiriasi nereikšmingai“, – atkreipė dėmesį J. Neverauskas.

Jis pabrėžė, kad egzistuoja daug smurto formų. Fizinis, psichologinis, emocinis, seksualinis, finansinis smurtas, apleistumas, net dvasinis, kultūrinis, žodinis smurtas.

„Vyrai dažniau taiko fizinį, seksualinį, finansinį smurtą. O moterys dažniau naudoja psichologinį, emocinį, žodinį smurtą ir apleistumą, – pašnekovo žodžiais, apleistumas – tai savo įsipareigojimų pasirūpinti artimu žmogumi neatlikimas. – Šis smurtas dažniausiai taikomas vaikų atžvilgiu, bet gali būti ir sutuoktinio, partnerio atžvilgiu kai, pavyzdžiui, jis serga. Apskritai, vyrai dažniau taiko aktyvią, moterys – pasyvią agresiją. Nekalbadieniai, seksualinių santykių embargas – tai pasyvioji agresija. Jei moteris atsisako seksualinių santykių su vyru tam, kad jam atkeršytų, kad jį kontroliuotų, valdytų, tai – jau pasyvioji agresija.“

Svarbūs keturi žingsniai

Moterys dažnai pasikalba su draugėmis: „Buvau tokia pikta, kad net norėjau savo vyrui trenkti“. Kartais ir trenkiama. Kaip to išvengti? Kaip apskritai išvengti, neprieiti iki psichologinio ir fizinio smurto artimuose santykiuose, kalbant tiek apie vyrus, tiek apie moteris?

„Pradžioje reikia įsisąmoninti, kas yra pyktis. Šią emociją sukelia mintys apie tai, kad nėra taip, kaip norėčiau, kad būtų. Pyktis iš esmės yra vaikiška emocija. Sveikas suaugęs suvokia, kad nėra taip, kaip norėčiau, kad būtų, bet nepyksta dėl to ant pasaulio ar kito žmogaus. Jis suvokia, kad kiti žmonės yra kiti žmonės, suvokia, kad pasaulis nėra pritaikytas man, priešingai – kad aš turiu prisitaikyti prie pasaulio. Pyktis, kuris mums sukelia impulsus atlikti agresyvų fizinį veiksmą ar smurtą, yra primityvus, nors ir natūralus, dalykas“, – paaiškino J. Neverauskas.

Jis pateikė keletą būdų pykčio protrūkiams išvengti. Vienas jų – visame pasaulyje žinomas vadinamasis Rosenbergo nesmurtinio bendravimo metodas. Jis remiasi keturiais žingsniais. Tai yra faktų arba situacijos įvardijimo, emocijos įvardijimo, savo poreikių įvardijimo ir prašymo išsakymo žingsniai.

„Pavyzdžiui, moterį erzina tai, kad vyras naršo telefone, kai ji bando su juo kalbėtis. Faktų, situacijos įvardijimas būtų pasakymas: „Aš pykstu, kai tu naršai telefone tuo metu, kai aš kalbu svarbius dalykus“. Taigi, nesakau: „Tu manęs neklausai, nemyli, aš tau nerūpiu“, nes tai būtų interpretacija“, – J. Neverausko teigimu, siekiant išvengti pykčio proveržių, svarbu kalbėti faktais, o ne interpretacijomis.

Antras žingsnis – įvardyti emociją.

„Taigi, įvardijama: „Aš ant tavęs pykstu“. Kai pyktis įvardijamas – jis jau reguliuojamas. O kai užgniaužiamas – vėliau prasiveržia baisiais dalykais“, – palygino gydytojas psichoterapeutas. – Trečiuoju žingsniu įvardijami poreikiai: „Mano poreikis – kad tu mane išklausytum ir kad tau rūpėtų tai, kas man labai svarbu. Šis mano poreikis dabar nepatenkintas.“

Tada metas ketvirtam žingsniui – išsakyti savo prašymą.

„Pabrėžiu: išsakome ne reikalavimą, ne gąsdinimą, o prašymą. Jis gali skambėti taip: „Gal tu gali padėti telefoną į šalį, kol aš tau išsakysiu svarbius dalykus ir tu duosi man grįžtamąjį ryšį apie tai, ką sakiau?“, – mokslo darbuotojo žodžiais, atlikus šiuos keturis žingsnius, noras kokiu nors būdu smurtauti paprastai išgaruoja.

Padeda išminties pauzė

Kitas būdas išvengti smurto – daryti išminties pauzę.

„Mintys ir emocijos sukelia kūno pojūčius, impulsus veikti. Tačiau mes turime galimybę tarp impulso veikti ir veiksmo padaryti išminties pauzę. Jos metu mes galime pasirinkti tolesnius veiksmus, neatsižvelgdami į pirminį impulsą, bet planuodami savo veiksmą pagal norimas pasekmes. Turėtume pagalvoti, kokios bus mano veiksmo pasekmės. Tada rinktis iš galimų variantų, lemiančių pačias geriausias pasekmes. Tačiau daugelis žmonių, deja, savo veiksmus planuoja ne pagal norimas pasekmes, o veikia impulso pagauti: pajutau pyktį – įsijungė gyvūno protas – kilo agresyvus veiksmas. Kuo labiau mes pyktį išreiškiame per agresiją, tuo labiau esame gyvūnai, o ne žmonės. Tačiau žmogiškoji prigimtis leidžia mums planuoti savo veiksmus pagal norimas pasekmes“, – žmogaus skirtumą nuo gyvūno pabrėžė J. Neverauskas.

Džiaugiasi kito nelaime

Viešumoje nuskambėjus informacijai apie tai, kad viena ar kita garsi pora santykius galimai aiškinosi kumščiais, pasipila nemažai piktdžiugiškų komentarų. Taip buvo ir Viktorijos Siegel-Suodaitės ir Lauryno Suodaičio konflikto atveju.

Kuo labiau mes pyktį išreiškiame per agresiją, tuo labiau esame gyvūnai, o ne žmonės.

„Daugelis komentarų – mažai prasmingi ir mažai naudingi. Juos rašo žmonės, kurie turi problemų. Visų pirma – savivertės problemų. Jiems smagu žinoti, kad kitiems yra blogiau nei jiems. Jie tada galbūt net ir piktybiškai komentuoja, nes jiems malonu, kad kiti žmonės kenčia, – pastebėjo psichoterapeutas. – Siūlau auginti savo savivertę, kurti savo gyvenimą ir galbūt iš kitų klaidų mokytis vietoje to, kad džiaugtis kitų nesėkmėmis arba kančiomis.“

Nuo komentarų reikėtų susilaikyti ir dėl to, kad dažnu atveju yra neaišku, kas vyko iš tikrųjų.

„Kartais viskas pateikiama vienaip, o vėliau paaiškėja, kad vyko priešingai. Kartais tokiomis situacijomis manipuliuojama, pasitelkiama porai ruošiantis skyryboms, turto dalyboms. Manau, kad taip daroma specialiai – pateikiamos tik kažkam naudingos nuotrupos, detalės. Tačiau iš tų nuotrupų, kas išėjo į viešumą, gali susidaryti visiškai ne toks vaizdas, koks buvo iš tikrųjų. Viešinant tas nuotrupas tam tikra prasme daroma įtaka teisėsaugai. Čia mes turime suprasti, kad viešoji opinija, kai viešumoje kažkas pateikiamas geresnis ar blogesnis nei iš tiesų yra, nepadeda išsiaiškinti tiesos. Aš iš viso susilaikyčiau nuo informacijos apie tokius įvykius sklaidos. Kaip mes susilaikome nuo suicidinių atvejų detalių aprašymo, taip ateityje gal bus privaloma susilaikyti nuo smurto artimoje aplinkoje detalių viešinimo tol, kol savo darbo neatliks teisėsauga“, – psichoterapeuto teigimu, tai padaryti būtų sveika.

Jis pastebėjo, kad Lietuvoje dar tik mokomasi taikyti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą.

„Manau, šis įstatymas sumažino grubaus, primityvaus vyrų smurto atvejų, kai vyras apsvaigęs nuo alkoholio, kitų svaigalų arba abstinencijos fazėje smurtaudavo prieš savo šeimą – žmoną, vaikus“, – pašnekovo žodžiais, tokie vaikai suaugę susiduria su daug problemų.

J. Neverauskui gana dažnai tenka konsultuoti suaugusius vyrus ir moteris, vaikystėje kentusius girto tėvo smurtą. Jiems susiformuoja daug elgesio schemų: nesaugumo, gėdos, defektyvumo. Atsiranda baimė, nerimas. Tie žmonės dėl to labai kenčia, negali gyventi visavertiškai.

Anot psichoterapeuto, labai didelę žalą mūsų visuomenei padarė buvusi gana populiari smurto kultūra. Tačiau dabar tai keičiasi.