Krizę išgyvenančią mamą išgelbėjo parama: tuomet svarsčiau – gyventi ar mirti? | KaunoDiena.lt

KRIZĘ IŠGYVENANČIĄ MAMĄ IŠGELBĖJO PARAMA: TUOMET SVARSČIAU – GYVENTI AR MIRTI?

  • 3

Šiais nuolatinio skubėjimo ir technologijų laikais daugelis susimasto: kas yra meilė? Būtent čia, Krizinio nėštumo centre, dominuoja meilė. Tikra, be jokio išskaičiavimo.

Šiais nuolatinio skubėjimo ir technologijų laikais daugelis susimasto: kas yra meilė? Būtent čia, Krizinio nėštumo centre, dominuoja meilė. Tikra, be jokio išskaičiavimo.

Visas Krizinio nėštumo centro pavadinimo raides norisi rašyti didžiąsias, nes tai nepaprasta organizacija.

Esu vieniša trijų vaikų mama. Daugiau nei prieš metus laiko bandžiau žudytis būdama penktą mėnesį nėščia, palikta vyro. Šiuo metu net man tai atrodo juokinga, sėdint su puodeliu kavos rankoje ir visa tai rašant. Bet tuo metu vaikščiojau lyg ant lyno, na, žinote, kaip tas cirko akrobatas: mirti ar gyventi? Mirti ar gyventi?..

Viskas atrodė taip beprasmiška. Aš viena, palikta su dviem vaikais, viena ranka laikau apglėbusi vienų metų sūnų, kita –  dvejų metų dukrą. Po striuke pūpso mano pilvas, akis bado žmonių žvilgsniai: Dieve, kokia jauna, o jau trys vaikai! Ir kiauri batai...

Nepasakosiu, ką reiškia būti nėščiai ir alkanai. Septintą mėnesį mano kūdikis mano pilve svėrė vos 700 g. Aš numečiau 15 kg.

Daugiau nei prieš metus laiko bandžiau žudytis būdama penktą mėnesį nėščia, palikta vyro. Šiuo metu net man tai atrodo juokinga.

Mano mama – tikinti moteris. Tą sekmadienį ėjo į bažnyčią pasimelsti, tikriausiai už mane, o aš kūriau namie planą, kaip nusižudyti, kad nejausčiau skausmo. Juokinga: norėjau mirti, bet bijojau skausmo. Kai žmogus neturi nieko, tikrąja prasme nieko, gyvenimas atrodo nekaip.

Šiuo metu tos būsenos nemoku aprašyti. Lyg būtų laikas sustojęs. Niekam apie tai nepasakojau, užsisklendžiau savyje ir kūriau planus. Grįžo mama, nuplėšusi visą Krizinio nėštumo centro plakatą nuo bažnyčios durų. Mano pirmoji reakcija –  prieštaravimas: gal aš kokia kvaila, kad kreipčiausi į kažkokį krizinį centrą? Tuo labiau kai suplanavau žudytis, išgerti visus namie esančius vaistus.

Kitą dieną mama paskambino į tą centrą man nieko nesakiusi (labai džiaugiuosi, kad taip padarė, ir linkiu visur prikabinti tų plakatų, kad visi pamatytų). Tą patį vakarą, sėdint parke ant suoliuko, paskambino ji – dabar drąsiai vadinu oficialiu angelu sargu Lietuvoje – savanorė Ramunė ir švelniu balsu paklausė, ko man reikia. O reikėjo visko! Neturėjau pinigų valgyti, o ką jau kalbėti apie pasiruošimą kūdikio gimimui.

Po kelių dienų atvažiavo ši savanorė su dideliu kraičiu naujagimiui, drabužėliais, sauskelnėmis, maistu, drabužiais man. Išpūtusi akis žiūrėjau: kaip tai Lietuvoj dalija už dyką? Juk parduotuvėse kainavo šimtus eurų. Ir žinote, ką? Ši moteris neklausė, nei kas, nei kaip, padėjusi viską tarpduryje, taip šiltai apkabino, uždėjo ranką man ant pilvo ir, kaip dabar prisimenu, pasakė: gyvenkite!

Šitas vienas žodis mane labai sušildė, lyg ledus pralaužė –  žmogiškai, nuoširdžiai. O pradėjus kraustyti maišus su atvežtu kraiteliu įsižiebė mažytė viltis gyventi. Laikui bėgant, Krizinio nėštumo centro darbuotojai buvo šalia manęs.

Gimdžiau viena. Šalia manęs buvo tik šis centro darbuotojos ir savanoriai. Mano vaiko pilvo raumenys buvo neišsivystę – galbūt dėl didelio streso. Kol viskas susitvarkė, teko išgyventi keturias operacijas. Galbūt tai padarinys to, kad pirmus nėštumo mėnesius badavau, trūko vitaminų.

Esu be galo dėkinga šiam centrui už tokių puikių savanorių apmokymus, už nuoširdumą, už mokėjimą sušildyti žmogų ir, žinoma, už gyvybę! Už tai, kad mano sūnelis dabar šypsosi ir bėgioja, pirmiausia, sudėjus ant krūtinės rankas, pažvelgiu į viršų, padėkoju Dievui, o tada – Krizinio nėštumo centrui, kurio darbuotojai mane išgelbėjo, aprengė, pamaitino, parėmė finansiškai. Pažįstu save – esu užsispyrusi kaip ožka, lengvai žmonių neprisileidžiu.

Praėjo daugiau kaip metai. Gyvenimas pastebimai palengvėjo. Šalia mūsų – vis tas pats Krizinis nėštumo centras, kuris iki šių dienų mus globoja, remia, iki kol sūnelis pradės lankyti darželį, o aš pasiruošusi galėsiu išeiti į darbą ir taip adaptuotis gyvenime. Žemai lenkiu galvą ir nuoširdžiai noriu, kad žmonės žinotų, jog Lietuvoje egzistuoja gėris! Ačiū šiam centrui, kad jiems rūpėjau, kad manęs nepaliko, kad mano glėbys pilnas vaikų. Bučiuoju ranką šios organizacijos vadovei poniai Zitai, savanoriams, ypač Ramunei ir Jolitai. Ačiū už gyvenimą!

Roberta


Krizinio nėštumo centras – tai institucija, sukurta padėti toms moterims, kurios išgyvena neplanuoto nėštumo sumaištį, abejones, baimes, vienišumą ir neviltį.

"Norime padėti eidamos kartu su tavimi šiuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu – priimti ir suprasti tave ir tavo situaciją tokią, kokia ji yra, suteikti būtiną informaciją ir konkrečią pagalbą konsultuojant individualiai", – rašoma centro tinklalapyje.

Neplanuotas, nepageidaujamas nėštumas. Tai situacija, kurios sprendimas gali būti dvejopas ir kardinaliai priešingas.

"Norime palaikyti tave ir padėti priimti informuotą, atsakingą sprendimą", – kreipiamasi į kryžkelėje atsidūrusias moteris.

Atsidūrusias, nes kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko sudėtingų laikotarpių, sunkių išgyvenimų. Netikėtas nėštumas ne tuo metu, kuriuo tikėtasi, ne su tuo žmogumi, su kuriuo norisi likti visą gyvenimą, gali taip pat būti sunkus, išbandymų, abejonių ir klausimų kupinas gyvenimo etapas.

Jei jauti, kad šiuo metu tau reikia paramos, supratimo, norisi su kuo nors pasitarti, pasidalyti abejonėmis – drąsiai kreipkis. Mes pasirengę atviram ir neteisiančiam pokalbiui su tavimi.

Sužinojus, kad laukiesi, nors to neplanavai, užplūsta gausybė jausmų: nustebimas, pyktis, sutrikimas, nerimas, baimė, nežinia. Visi šie jausmai natūralūs ir suprantami. Netgi tais atvejais, kai nėštumas būna laukiamas ir tikėtas, moterys išgyvena įvairius  jausmus: ir džiaugiasi, ir nerimauja, gali abejoti, ar jau pasiruošusios tapti mamomis, ar tinkamai mokės auginti ir auklėti vaikelį. Vis dėlto netikėto nėštumo atveju greta stiprių jausmų neretą moterį kamuoja klausimas: kaip elgtis? Ką daryti toliau? Nešioti ir gimdyti vaikelį ar nutraukti nėštumą, nes kol kas nebuvo planuota savo gyvenimą skirti vaikui auginti?

Visa tai puikiai supranta Krizių nėštumo centro konsultantai. Jie pabrėžia, kad priimti sprendimus sudėtingais gyvenimo klausimais nėra paprasta. Natūralu, kad gali būti sunku apsispręsti, ką daryti neplanuoto nėštumo atveju. Šiuo atveju patariama neskubėti priimti sprendimą, pasistengti ramiai apsvarstyti visus galimus variantus.

Svarbu pasidomėti kiekvieno pasirinkimo padariniais, suprasti, kokia yra prieinama parama ar pagalba, nusprendus auginti vaikelį ar, priešingai, nutarus nutraukti nėštumą. Į tai atkreipia dėmesį konsultantai. Jie puikiai žino, kad kartais gali būti sunku priimti sprendimą vienai arba jaučiamas aplinkinių spaudimas. Tuomet svarbu savo aplinkoje paieškoti žmogaus, kuris ramiai ir nešališkai padėtų apsvarstyti galimus sprendimus.

Tokiu pagalbininku gali būti Krizinio nėštumo centro konsultantas.

"Ką ir ką nuspręstum: išnešioti ir auginti vaikelį, išnešioti ir duoti kitai šeimai įsivaikinti ar darytis abortą – žinok, kad turi teisę būti suprasta, išklausyta ir priimta su visais savo jausmais, rūpesčiais, abejonėmis ir klausimais. Jei jauti, kad šiuo metu tau reikia paramos, supratimo, norisi su kuo nors pasitarti, pasidalyti savo abejonėmis – drąsiai kreipkis. Mes pasirengę atvirai ir neteisdami tavęs pakalbėti su tavimi", – Krizinio nėštumo centro konsultantai – geranoriški ir nuoširdūs.

Rašyti komentarą
Komentarai (3)

Manau.

Per mazai atsakomybes skiriama tevam.Padarei vaika ir ji turi islaikyti.Kitaip ir buti negali.

Zemaites nuomone.

Nemanau,kad mamos svoris lemia kudikio svori.As labai sunkiai vaiksciojau.Toksikacija ,pykinimas.Valgyti nieko negalejau 5 men.Tik vandeni ir siek tiek kavos.Gulejau ligonineje ,maitino lasalinem i slauni po litra skysciu.Tada taip maitino.Kiek sveriau nebepamenu.Tik nebemaciau ,skaityti nebegalejau ir padaryti vyrui valgyti nesugebejau.Prdzioje gydytoja siule daryti isvalima.Nesutikau ir dukra gime 3,2 kg.Siandien jai 50 m. Ir baigusi aukstuosius mokslus dirba.Nepakenke mano negalia tuo metu.Sako kudikis pasiima viska ko jam reikia.Ir nereikia mastyti apie savizudybe.Sitiek ivairiu prikurta pagalbu.Gyvenimas toks trumpas,kad nepajusi kaip prabegs.Stiprybes.

keista

pratina prie nepritekliaus,ateitis nieko gero nezadanti… .

SUSIJUSIOS NAUJIENOS