Mamos dienoraštis: dvi švilpikės dienos | KaunoDiena.lt

MAMOS DIENORAŠTIS: DVI ŠVILPIKĖS DIENOS

Diena prasidėjo įprastai. Pramerkiau akis, pajudinau dešinės rankos užtirpusius pirštus ir su apmaudu pagalvojau, kad niekada nepamenu sapnų. O juk seilė ant pagalvės dar šilta, vadinasi, sapno būta išties nuostabaus! Užmerkiu akis ir bandau grįžti į kito pasaulio realybę... Deja, dar niekada iš išbarstytų miego likučių nepavyko sudėlioti sapno mozaikos.

Pirmoji diena. 10.00

Kava akimirksniu pataiso nuotaiką ir įsuka į kasdienį dienos ritmą. Lygiai dešimtą turiu būti pas mamą – vežu ją planuotų procedūrų į Klinikas. Jas dar gaubia koronos baimės apvalkalas. Norint įvažiuoti į automobilių aikštelę – jokių problemų: eilės nėra. Užtai išvažiuoti kebloka… Ne todėl, kad nuo miestiečių pykčio besigūžiantys į nutrintas paltų apykakles žmogeliai iš provincijos nemoka už mašinų stovėjimą atsiskaityti naudodamiesi parkavimo automatu. Bet dėl to, kad vieno balto mersedeso savininkas, praeitame gyvenime, matyt, buvęs kažkokiu valdžios struktūros aukštesniuoju sraigteliu, tą patį bando vaizduotis ir šiame gyvenime. Tai jis pastato savo baltuolę taip, kad visiems, norintiems pro ją pravažiuoti, reikėtų garsiai sakyti: pyyyyp! Pilvotas dėdulė mašiną patraukia tik tada, kai ateina jo eilė susimokėti. Klinikų autodromas nejučia pavirsta šeštadienio ūkininkų turgumi: vieni žmonės piktinasi, rėkia, putoja, kiti stebi, treti kvatoja… Aš skubu, tad tas jų kvailas rytinis turgus mane erzina.

14.00

Feisbukas. Štai kas man padės atsijungti nuo suš… realybės! Viena mano pažįstama lyg niekur nieko fotografuoja iguanas Meksikoje, o jos laimingi vaikai siurbia kokosų sultis net pasisriūbaudami. Turėčiau gi džiaugtis, kad kažkam toji Dievo koronė nebaisi, kad kažkas nusprendė išnaudoti vaikų žiemos atostogas ne lietuviškiems besmegeniams lipdyti… Bet ne. Toji Meksika užkaitina mano emocijas tarsi kokiame negalinčiame išsijungti arbatinuke. Pasmirsta besilydančiu plastiku. Turėčiau dabar save išjungti, bet negaliu. Per daug įvykių, kurie mane nervina. Prikišamai baksnoja, kad jie – tai ten, o tu – tai čia. Nes tu turi atsakomybių čia ir dabar: privalai pasirūpinti mama, dukra… (Saulėjai šįmet dvylikta, egzaminai!)

16.00

Saulutė taip gerai nuskenuoja visą kūną. Tarsi kokiais pozityviais rentgeno spinduliais apšviečia mano fizinius parametrus ir puikiai nuteikia būsimai darbo dienai.

Okey! Skambinsiu draugei: gal ji mane bent kiek nuramins. Juk jos padėtis kur kas prastesnė nei mano: vieniša mama, augina paauglį sūnų, viena tvarkosi visą namų ūkį… Blemba, kad jūs žinotumėte, kaip tvarkosi! Mes dviese su vyru nė pusės to nesugebame padaryti: nusipirko butuką Žaliakalnyje ant kalvos, nuo kurios atsiveria gražiausia Neries panorama. Savo gležnomis moteriškomis rankytėmis išsiklojo kieme plyteles, užsiveisė gėlynus-rožynus, o šiandien dar sužinojau, kad šalia buvęs apleistas sklypas – pagaliau jos nuosavybė! Architekte kadaise taip ir netapo, bet gyvenimo pusiaukelėje sumanė praktiškai įgyvendinti jaunystės svajones. Pagirtina. Šaunu.

Tiktai kodėl man visai nelinksma?! Kuo didesnės jos pergalės, tuo mažesnės maniškės. Galiu save raminti, kad aš nemėgstu remontų, persikraustymų, esu apaugusi prisirišimais prie savo vietos, daiktų. Betgi vis tiek paimčiau tą šaunų sklypuką Žaliakalnyje… Pokalbis su drauge apgyvendina dar vieną skaudžią pavydo kinivarpą, besigraužiančią prie pat mano šerdies. Šalia į smilkinį jau visą dieną kalančio geniuko Vudžio. Bergždžia diena, kuri jau įpusėjo. Energijos nulis. Nuotaikos ir noro, ką nors nuveikti – šeši nuliai. "Milijonas!" – sušuktų TV žaidimo vedėjas Arūnas Valinskas. Ataidi "WhatsApp" žinutė. Tai dukra Kornelija iš Dubajaus. Mano žavioji stiuardesė pakirptais sparnais. Deja, tokia dabartinė visų padangių kregždučių realybė. Ką, Emyratų oro linijos verčia visas stiuardeses skiepytis?! O kaipgi mudviejų su tėčiu sąmokslo teorija – kad tas skiepas nutaikytas į žmogaus genetiką, jo ląstelių informacinį lauką, ir jei toji teorija pasitvirtins, mūsų naujojo svajonių namo kieme nebesiaus anūkai…

"Jokiu būdu nesiskiepyk!!! – rašau su daug šauktukų. – Užteks skraidyti – metas gimdyti! Girdi? Pats laikas padovanoti mums anūkų!" Aišku, vaiberis tyli. Lyg po tokio liepiamosios nuosakos seanso aš pati norėčiau kažką pridurti. Nebent tik tai, kad kažkoks visatos inžinierius į mano smilkinį įstato elektrinį grąžtą, o gal pjūklą, apie kurį, tiesą sakant, visai užmiršau papasakoti. (O elektrinį pjūklą – sakė, pjaus senų medžių šakas savo naujame sklype – neseniai nusipirko mano draugė, kuriai ką tik skambinau.) Gerai, viskas, susikaupiam. Negi per visą dieną ir nepadarysi nieko naudingo? – retoriškai kreipiuosi į save.

20.00

Jaučiu, kad mano galva pamažu virsta vis gilesne dreve, į kurią tas niekingas geniukas Vudis netrukus atsives žmoną ir išperės vaikučių. Juk pavasaris! Tik jau ne man... Ir jei tie maži sparnuoti bestijos išsiperės dar šiandien, neocitramonas tikrai nebepadės. Kava, kava ir dar kartą kava! Žinau, kad po 20 val. jos gerti negaliu – lunatikuosiu, betgi šiandien jaučiuosi itin blogai… Visi tarsi susimokė prieš mane. O man ant jūsų nusišvilpt! (Girdžiu, Saulėja savo kambaryje švilpauja "The Roop" diskoteką…) Įdomu, ar tie švilpikai, kurie pagal kažkokią amerikietišką tradiciją išlindę vasario 2-ąją turi matyti savo šešėlį, moka švilpti ar ne?! Aišku, man visiškai nusišvilpt.

23.00

Norisi kažko gero dienos pabaigai, ir taškas. Žinau, kad tas kažkas geras gali manęs laukti… šaldytuve. Tikrinu. Gaminu. Sugeriu pašaipią vyro reakciją: "Vėl ėdi prieš naktį…" Ėdu, na, ir kas tau darbo. Diena buvo sunki. Negatyvi. Visi tik ir troško mane sunervinti. Štai dabar krisiu sočiu pilvu ir rytoj atsibusiu visai kitas žmogus. (Vyras knarkia kaip traktorius!) Ir už ką mano skausmo prakapotai galvai tokios lopšinės?! Rytas už vakarą protingesnis… Labanakt, švilpike!

Antroji diena. 8.00

Kodėl tos seilės tokios lipnios ir smirdžios?! – dar nepabudusią nustebina mintis. Ir kodėl jaučiu, kad kažkas lyg laipiotų ant mano nuo miegų sustingusio kūno, per mano sapną ir ant mano pūkinės antklodės?! Aaa… Tai jorkšyrė Mėta, mano judrusis meilės kamuolėlis, žadina savo maitintoją. Nė nepamenu, ar sapnas buvo gražus. Mat jį šunys! Reikia ristis iš lovos ir vedžioti tikrus šunis, jei nenoriu, kad ir vėl savo nuotolinėje darbo vietoje rasčiau siurprizą. Saulutė taip gerai nuskenuoja visą kūną. Tarsi kokiais pozityviais rentgeno spinduliais apšviečia mano fizinius parametrus ir puikiai nuteikia būsimai darbo dienai.

10.00

Gyvenimas paprastas ir gražus, kai atveri jam savo nuostabios širdies duris ir plačiai atlapoji langus, kad įsileistum pavasarį. Šiandien net mano švilpiko knarkimas nuostabus...

Netrukus vešiu mamą brachiterapijos procedūros į Spindulinės terapijos skyrių. Argi ne puikiai skamba – spindulių terapija?! Taip ir norisi povilaitiškai uždainuoti: "Vėl, švieski man vėl..." Kai po jos tvarstau dar bespinduliuojančią mamos galvą, jaučiu kvarco ir švaros kvapą! Geriu jį pasigardžiuodama, o paskui dar kartą stebiuosi, kaip linksmai vadinasi tie baisieji spindulinės terapijos aparatai – linijinis greitintuvas Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3… Kita vertus, apibūdinimas "baisieji" čia visai netinka. Nes žmonės, laukiantys prie jų Klinikų cokoliniame aukšte, visai neatrodo baisiai išsigandę. Ar jų išgąsdinti. Priešingai – jie linksmi ir besišypsantys. Vienas su kitu šnekučiuojasi, juokauja, dalijasi patirtimi. O baigę kasdienius mėnesio trukmės spindulių seansus, žiūrėk, ir susibičiuliauja. Pati girdėjau, kaip viena garbaus amžiaus ponia pasišovė lydėti savo naująjį bičiulį į kelis dar jam likusius seansus. Žaviuosi šių žmonių paprastumu. Ir tuo, kad savo ligą priima taip kasdieniškai. Be dramų dėl nesibaigiančių eilių. Man tai – laikas skaitymui. Dar – maldai. O paskui su mama – į parduotuvę. Žmogų reikia juk kažkuo pradžiuginti, leisti prasiblaškyti. Jau žinau – siūlai! Auksarankės rankose jie virsta margaspalviais lovų užtiesalais ir viskuo, ko tik užsimano vaikai ir anūkai. Mezgimas ramina nervus, skaidrina mintis. Mes prisirenkame visą maišą siūlų.

13.00

Kol laukiame eilėje, akimirką įlendu į feisbuką. Tas nerealusis keliautojas Danas Pankevičius dabar Siera Leonėje. Įmetęs nuotrauką, kaip vietiniai kepa beždžionę… Ir prierašą, kad daugelyje Afrikos šalių beždžionės maistui – jokia egzotika. Kepa beždžionėlė ant laužo tarsi kokia ūkininko Petraičio višta ant butelio. Gaila… Ne dėl to, kad Danas, o ne aš Siera Leonėje – beždžionėlės gaila. Tokia mielutė. Kai Pukete lankėmės viename mini zoologijos sode, beždžionėlė, vardu Honey, man rodė ką tik iškritusį savo pieninį dantuką. Ta eilė prie savitarnos visai nejuda.

15.00

Pakviečiu mamą pietų. Iš pradžių ji ilgai atsikalbinėja, dejuoja, kad nesmagu prieš mano vyrą… Paskui, kaip visada, mielai priima kvietimą. Kol ji kalba tą savo ilgąją nesmagumo litaniją, mintyse greitai sumetu, ką gaminsiu pietums ir kiek tai užtruks. "Ateik lygiai ketvirtą ir nevėluok!" – sakau, žinodama, kad taip ir bus. O jos egzotiškieji Azijos virtuvės padažai taip ir liks gulėti šaldytuve, kol galiausiai atsidurs mano daržovių troškinyje, kurį mudvi valgysime pasičepsėdamos iš gardumo. Skambinu tai pačiai draugei. Ką?! Nu jo pa pa… – nejučia supapsiu Rudoko žodžiais. Dievulis jau tikrai šiai drėbtelėjo su kaupu. Kol žemėje įšalas ir rankos į lysves dar nelenda – tapyti pradėjo. Pirštus užniežtėjo. Siunčia savo bandymą – tokią šrekiškai žalią abstrakciją.

21.00

Vakaras. Tik nusišvilpsiu – ir į lovą. Galėčiau dar žvilgtelėti, kas gero po penkių darbo dienų likę šaldytuve. Bet verčiau jau suvalgysiu apelsiną. Vyras juos perka pas vieną, anot jo, nuostabaus grožio merginą, per pusmetį sugebėjusią atsikratyti viso mano svorio – 50 kg! Net pačiai keista, kodėl neiškeliu pavydo scenos: juk jis nuolat vadina ją nuostabia! Vadinasi, ji tikrai nuostabi. Mano brangusis komplimentų veltui nežarsto. Nes ir jis pats nuostabus. Ir ši diena kažkokia visiškai kitokia. Sakyčiau… visai nuostabi. Ir tas geniukas Vudis, vakar kalęs man į smilkinius, šiandien trata tik Saulėjos atsuktame "Cartoon Network" kanale. Gyvenimas paprastas ir gražus, kai atveri jam savo nuostabios širdies duris ir plačiai atlapoji langus, kad įsileistum pavasarį. Šiandien net mano švilpiko knarkimas nuostabus... Ramina ir siunčia saldžiausius sapnus. Labanakt.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS