NEPERDEKITE: ILGALAIKIO STRESO SINDROMAS – PRAŽŪTINGAS
Psichologė, ugdomojo vadovavimo specialistė Inga Juodkūnė perspėja: viršvalandžiai, darbas namuose, atsakinėjimas į elektroninius laiškus vakarieniaujant – vienas iš tiesiausių kelių į perdegimą. Atpažįstate save?
– Perdegimo sindromas – naujas terminas. Ką jis reiškia?
– Atsakysiu taip: kenčiančio nuo perdegimo sindromo žmogaus darbas arba veikla tampa visu jo pasauliu. Šalia gali būti šeima, draugai, jeigu jų dar likę, bet iš esmės, veikla, kuria žmogus gyvena, yra viskas. Netgi save toks žmogus suvokia susitapatindamas su veikla ir jos rezultatais. Jeigu taip yra, tai požymis, kad reikėtų savo darbams pasakyti "stop" ir padėti šauktuką, kad yra negerai. Negerai, nes nėra laiko šeimai, sau, atskiro laiko darbui. Yra tik darbas.
– Tai kodėl šis sindromas vadinamas būtent perdegimo sindromu?
– Pirmąjį kartą perdegimo sąvoka pavartota 1974 m. vokiečių̨ kilmės JAV psichoanalitiko Herberto Freudenbergio. Perdegimas yra siejamas su ilgalaikiu stresu, kuris tęsiasi nuolatos. Tačiau tuomet, kai patiriame stresą, būsena yra tokia, tarsi plūduriuotume ir žinotume, kad ta situacija pasibaigs, esama problema išnyks ir vėl grįšime į savo vėžias.
Perdegimo atveju tarsi išnykstame toje problemoje. Situacija pasikeičia, bet problema išlieka. Sudegimas – tarsi skendimas pelkėje: vis bandai išlipti, bet pats jau negali. Stresą galėtume lyginti su plaukimu per audrą, bet ji kažkada pasibaigia ir tada viskas nurimsta, o perdegimo atveju ir audrai nutilus niekas nesibaigia, viskas tęsiasi ir virsta į emocinį, fizinį išsekimą, depersonalizaciją.
– Kaip jaučiasi žmogus, praradęs savo identitetą?
– Tai būsena, kai žmogus praranda santykį su savimi. Jis tampa tik kai kurių funkcijų atlikėju. Jo vaidmenys, kaip mamos, dukros, sūnaus, tėvo ar draugės, egzistuoja, bet yra formalūs. Tai situacija, kai nepereiname iš vieno vaidmens į kitą, suvokiame save labai siaurai. Tada atrodo, kad bet koks pabuvimas su draugais yra laiko švaistymas, nes tuo metu nesukuriame produkto, kurį sukurtume darbe.
Nuolatinis laiškų tikrinimas, nuolatinis skambinimas kolegoms. Visos mintys ir mes patys, nors fiziškai galime būti su draugais ir su šeima, dirbame visą laiką. Atsigulame su mintimis apie darbą ir atsikeliame su tomis pačiomis. Tuomet ir atostogos yra didžiausias košmaras, nes nežinome, ką per jas veikti. Juk negalėsime dirbti! Net nesuprantame, kaip galime negalėti dirbti, nes darbai kaupiasi ir be mūsų, atrodo, viskas sugrius.
– Ar galima sakyti, kad perdegimo sindromas būdingas tam tikro tipo žmonėms?
– Taip. Jis būdingesnis tiems, kurie linkę kontroliuoti. Taip pat – perfekcionistams, o jie linkę į darboholizmą. Perfekcionistai savo lūkesčius turi žūtbūt įgyvendinti iki galo ir, jeigu to nepadaro, kaltina save. Tai yra vienas iš tiesiausių kelių į perdegimą.
– Kokių profesijų žmonėms būdingas perdegimo sindromas?
– Slaugytojai, socialiniai darbuotojai, mokytojai darbe turi tiesioginį santykį su žmonėmis. Ir privačiame sektoriuje yra daug žmonių, kurie nuolat tiesiogiai bendrauja su klientais. Tačiau perdegti galime bet kuriame darbe: programuotojo, buhalterio ir pan., jei tik į savo darbą įsitrauksime taip, kad pamesime save.
– Kokią įtaką mūsų aptariamai problemai turi dabartinis gyvenimo kontekstas?
– Perdegimas dažniausiai susijęs su darbine veikla. Tai yra per didelis įsitraukimas į darbą. Jo signalai: viršvalandžiai, darbas namuose, atsakinėjimas į elektroninius laiškus vakarieniaujant, atsigulus į lovą ir pan. Beje, mūsų visuomenės tempas tam yra sukūręs puikias sąlygas. Mūsų gyvenimas, aplinka, ritmas ar bendrai – kontekstas suteikia visas sąlygas susirgti perdegimo sindromu. Būtent dėl to dabar daug kalbama apie paties žmogaus sąmoningumą.
Juk prieš 20 ar 30 metų net neturėjome galimybės atsakyti savo kolegoms į laiškus tokiu greičiu. Tuomet, jei fiziškai žmogus būdavo darbe, tai būdavo. Jeigu grįždavo namo, grįždavo į šeimą. Dabar mes važiuodami automobiliu galime dirbti, valgydami vakarienę kitame pasaulio krašte galime dirbti, kai einame miegoti, taip pat galime dirbti. Netgi miegodami galime pakelti ragelį ir persiųsti svarbų dokumentą į kitą šalį, esančią kitoje laiko juostoje. Technologijos ir šiuolaikinio gyvenimo tempas sudaro sąlygas perdegti visai paprastai.
– Turime labiau save saugoti? Juk anksčiau mums nereikėjo tam tiek pastangų?
– Taip. Labai lengva plaukti pasroviui. Tai reiškia eiti tuo tempu, kurį diktuoja visuomenė. O jos tempas yra spartus, nes ji yra vartotojiška. Turime greitai suvartoti viena ir greitai vartoti kažką kita.
Reklama ir pramonė yra paremtos greičiu. Pastebėkime, kaip viskas keičiasi: atsirado naujas telefonas – mums jo reikia. Naujas kompiuteris? Mums reikia ir jo, nes jis greitesnis. Ir tol, kol nesustojame patys, kol nepasakome: "Man užtenka dalykų, kuriuos aš turiu, man užtenka dirbti aštuonias valandas per dieną." Tuomet iškyla savivertės klausimas: kiek galiu būti vertingas šioje visuomenėje, būdamas lėtesnis už ją. Ir čia tikriausiai prasideda pats sudėtingiausias darbas su savimi. Tad žmogui, linkusiam dirbti daug, įsitraukti į darbą ir mėgstančiam savo veiklą, kažkada tenka pasakyti "stop".
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
BNS inf.3 komentarai -
LNK inf.2 komentarai -
DMN inf.2 komentarai
Vita