– Aišku, turbūt trumpai atsakyti į šitą klausimą neįmanoma, bet kur ta riba? Kiek tėvai turėtų kištis į paauglio santykius, romantiką, ir kiek visiškai atsiriboti?
– „Kištis“ turbūt yra stiprus žodis. Aš manau, kad geras žodis yra „smalsauti“, nes „smalsauti“ turbūt reiškia, kad man įdomu ir noriu geriau suprasti, kas vyksta. Ypač jeigu santykiai trunka ilgą laiką, nėra nieko gražiau, kai tėvai pasikviečia pavakarieniauti ir kartu praleisti laiko, suprasti, kur tas mano vaikas, su kuo jis leidžia laiką ir ką jam reiškia tie santykiai.
– Labai gražiai skamba – tokia bendrystė, draugystė, ko, tikiu, nori ir tėvai, ir vaikai. Bet iš principo, ar tėvai turi teisę žinoti, su kuo jų vaikas bendrauja, kalbant apie romantinius santykius, ar visgi tai yra ta paauglio erdvė, kur tėvai turi būti pakviesti patys?
– Aš galvoju, kad visą laiką įdomu, kas vyksta su tuo jaunuoliu, ypač todėl, kad buvimas santykyje yra didelis, identitetą formuojantis etapas, tada tas domėjimasis labai svarbus. Galvoju, kad tai kelia tiek daug emocijų ir vis tiek jauno žmogaus identitetas formuojasi. Labai svarbu, kad suaugęs žmogus dalyvautų tose emocijose ir padėtų jas reguliuoti, nes tai ne tik pozityvūs etapai, bet ir praradimai, išsiskyrimai, įskaudinimai, pavydas ir dar daug visko. Aš manau, kad tėvų interesas visada turėtų būti suprasti geriau, nes matai, kad su tavo vaiku kažkas vyksta, bet nežinai kas. Todėl svarbu ateiti, paklausti ir pasakyti: „Matau, kad kažkas svarbaus vyksta, noriu geriau suprasti, noriu tave pažinti.“
– Nei per daug sureikšminti, nei sumenkinti svarbu, tiesa?
– Taip. Aš labai suprantu tą norą apsaugoti. Dažnai tėvai ateina ir sako, kad galvoja, ar šitas žmogus yra tinkamas jų dukrai ar sūnui. Ir čia aš kviesčiau galvoti ne apie tai, ar jis tinkamas, bet apie tai, ką tas santykis reiškia mano vaikui arba koks mano vaikas yra tame santykyje. Nes kalbame apie emocijas, apie netektis, apie jauno žmogaus formavimąsi.
– Su tuo smalsavimu tikrai galima ir perlenkti lazdą. Nes kartais užklausia ir pasidaro nejauku. Tu net nelabai žinai, kaip atsakyti. Kaip smalsauti taip, kad būtų saugu? Ar tai išvis įmanoma paruošti?
– Aš manau, kad ne visada tėvai pritaria tiems santykiams. Bet jeigu tu nepritari, uždraudi, tampi didžiausiu vaiko priešu. Tėvų rolė yra būti suaugusiu žmogumi tame pokalbyje, užtikrinti saugumą, vertybes, emocinį stabilumą. Jeigu tu nuoširdžiai kalbi, norėdamas suprasti, klausimai gali būti labai paprasti. Dirbant šeimos terapijoje dažnai sakome, kad galima net atvirai pasakyti: „Aš nebūtinai pritariu šiam tavo santykiui, bet noriu suprasti, ką jis tau reiškia ir kas su tavimi vyksta.“ Toks atviras ir nuoširdus klausimas gali atverti duris į sklandžią, pagarbią komunikaciją, kur nėra vertinimo ar smerkimo.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Aišku, sunku nevertinti, ypač kai matai, kad tas santykis kenkia vaikui, jis tampa išsiblaškęs ar keičiasi ne į gerą pusę. Ką tada daryti? Nes jei uždrausi, tapsi priešu.
– Jeigu matai, kad santykiai tikrai blogi, kviesčiau pagalvoti, kad reakcija turi atitikti riziką, kurią jaunuolis patiria. Jeigu viskas bus draudžiama, jaunuolis greičiausiai bandys santykį slėpti. Atsiras paslaptys, melas.
– Ar nėra taip, kad kartais tėvai vis tiek iki galo neišgirs ar nesupras, ir galbūt pokalbiai su draugais būna veiksmingesni?
– Klausimas, kokie tie draugai. Ar jie geba suteikti saugų, brandų požiūrį? Bet aš vis tiek noriu pabrėžti, kad labai svarbus vaidmuo tenka ir specialistams, kurie gali padėti jaunuoliui pamatyti situaciją iš kito kampo. Tačiau arčiausiai vis tiek yra tėvai – suaugę žmonės, artimiausi jaunuoliui, galintys padėti jam suprasti, kas vyksta jo viduje. Net elementarūs klausimai: ar tu moki pasakyti „ne“, ar gebi apginti savo ribas? Kas nutinka, kai tavo partneris išgirsta „ne“, kaip į tai reaguoja – ar, pavyzdžiui, neatrašo tris valandas? Ar tai pavydas, ar nesaugumo jausmas? Tokie klausimai yra labai svarbūs. Tėvai turi patirties santykiuose ir gali ja dalintis. Jauni žmonės dažnai labai aiškiai tai išgirsta.
(be temos)