Pirmasis panikos priepuolis Neringą ištiko likus mėnesiui iki vestuvių. Ji negalėjo nei valgyti, nei dirbti, nei bendrauti. Dažnai verkė ir vėmė. Nuvažiavusi į ligoninės priimamąjį jauna moteris išgirdo: "Kreipkitės į psichiatrą! Mes jums negalime padėti."

Pasivijo vaikystės traumos

Prisiminusi, kokios emocinės būsenos buvo prieš metus, Neringa (vardas pakeistas – aut. past.) net nusipurto. Jai tai buvo giliausia ir didžiausia gyvenimo duobė. Nepaisant to, kad jau netrukus savo ranką ir širdį turėjo atiduoti mylimam žmogui.

"Man buvo 26 metai, o aš nebegalėjau, nebeturėjau jėgų ir supratimo, kaip man gyventi toliau. Mane vis lankė panikos, nerimo atakos. Negalėjau nieko daryti. Tiesiog vemdavau ir verkdavau", – pasakojo moteris.

Kurį laiką Neringa "gyveno" tik su raminamaisiais vaistais, kol atsitiktinai į rankas pakliuvo psichologės, meno terapeutės vizitinė kortelė. Pasak jaunos moters, šis nutikimas būtų vertas atskiros istorijos, tačiau taip, matyt, ją gelbėjo visata.

"Su psichologe prasidėjo mano didžioji kelionė į savęs pažinimą. Gimiau šeimoje, kurią sudarė du emociškai nesubrendę žmonės: tėvas – gėrė, mama nuolat buvo depresinės būsenos, su savo paranojiškomis baimėmis. Kaip įmanoma jaustis saugiai šeimoje, kurioje tėvai tarpusavyje nesutaria? Šaukia, rėkia, pykstasi, gal net smurtauja.

Mane tėvai labai mylėjo, mokė būti geru vaiku. Mokė, kad privalau padėti, įtikti vyresniems, artimiesiems, mokytojams, visada nepriekaištingai paruošti pamokas, dalyvauti įvairiuose konkursuose, renginiuose, užimti prizines vietas.

Užaugau būdama pirmūnė, t. y. "zubryla", kuri tiesiog nemokėjo ir negalėjo nepadaryti namų darbų. Aš būdavau giriama tik už pasiektą rezultatą, tad visomis išgalėmis jo ir siekdavau", – pasakojo moteris.

Visas šias pastangas lydėjo nuolatinė baimė, stresas, kaltės ir gėdos jausmai. Jautriai mergaitei atrodydavo, kad mamos baimės, negatyvios mintys ir nepasitenkinimas aplinkiniu pasauliu persikūnijo į ją. Toji maža mergaitė labai norėjo, kad mama būtų laiminga.

Tarp kritikos ir kaltės

Neringa neleido sau būti aikštinga paaugle. Ji nevaikiškai galvodavo apie veiksmų pasekmes, o ne apie tai, kad būtų smagu kažką nuveikti.

"Paauglystėje patyriau labai daug streso ir baimių, ypač kai draugės ėmė elgtis ne taip, kaip mokė mamos. Nuolat save kritikuodavau, kaltindavau ir nerimaudavau. Buvo labai sunku pakęsti perdėtą mamos kontrolę, nesupratimą, nepasitikėjimą manimi.

Nuolat girdėjau mamos priekaištus dėl savo fizinės išvaizdos. Nemylėjau savo kūno. Dabar man atrodo, kad mano mama jautė komfortą būdama auka ir jau nuo trisdešimties metų nebeturėjo jaunatviško linksmumo ir noro gyventi, o tėvas… Net nežinau jo jausmų", – sakė pašnekovė.

Kai neberašo pažymių

Pasak Neringos, sunkiausias gyvenimo etapas prasidėjo baigus universitetą ir pradėjus dirbti.

"Čia jau negaliojo mokyklos, universiteto dėsniai, kad jeigu nepriekaištingai paruošei namų darbus – tave "mylės" ir gerai vertins. Nemokėjau gyventi tikrąja to žodžio prasme. Patirdavau didžiules vidines baimes ir nerimą, kūniškus simptomus, norėdama įtikti darbdaviui,  nepriekaištingai atlikti pavestas užduotis, nes kitaip nemokėjau.

Negalėjau būti paprasta, sau ramiai gyvenančia vidutinybe, visada buvo kažkoks nesuvaldomas noras būti geresnei už kitus. Gal čia puikybė, nežinau, bet tas jausmas viduje smaugė", – dabar pati stebisi moteris.

Aplinkinių žmonių pastabas Neringa tiesiogiai pritaikydavo sau. Ji nuolat save kritikavo, menkino, bijojo išsakyti savo nuomonę. Leptelėjusi kokią frazę, mintyse save vanodavo baisiausiais žodžiais.

"Atrodė, kad viską darau tik tam, kad įtikčiau kitiems. Bendravimas su artimaisiais taip pat buvo kažkokia kančia. Atrodė, kad nemoku juokauti, į viską reaguodavau labai rimtai ir su baime. Skausmingai priimdavau artimųjų kritiką, net išsakytą juokais.

Labai erzino mama. Dėl visko. Maniau, kad mes turime būti panašios, vienodai mąstyti, vienodai elgtis, tad atrodė, kad jos nepadaryti darbai, išsakyti negražūs žodžiai yra mano darbai ir mano ištarti žodžiai. Kaip gera dabar suprasti, kad mes esame dvi skirtingos asmenybės!" – patirtimi dalijosi Neringa.

Mokosi pamilti save

Jauną moterį kamavo gyvenimo beprasmybės jausmas, kurį lydėdavo fiziniai negalavimai – būdavo sunku kvėpuoti, trūkdavo oro, daužydavosi širdis, pykindavo.

Dabar Neringa supranta, kad jei ne ši juoda emocinė duobė bei prasidėję panikos priepuoliai, nebūtų galėjusi atversti naujo gyvenimo lapo.

"Dabar manau, kad vienintelis kelias į laimę yra meilė. Visų pirma – meilė sau. Kaip gera save mylėti vien dėl to, kad esu tokia, nekelianti sau milžiniškų uždavinių. Pirmiausia reikia susidraugauti su pačiu savimi. Aš jau mokausi savęs nesmerkti, nekritikuoti, o kaip tik – pasakyti sau gražų žodį.

Kai išmokau save priimti ir pamilti, įvyko stebuklai! Man tapo lengviau bendrauti su tėvais, draugais, kolegomis. Jaučiuosi pasitikinti savimi. Kitų žmonių nuomonė man dabar – tik kitų nuomonė. Patiriu pilnatvės jausmą. Jaučiuosi laiminga. Tikiu geriausiomis žmonių versijomis, nes išankstiniai stereotipai, negatyvūs nusistatymai prieš žmogų, tą ir išprovokuoja. Nemanau, kad tai – naivumas.

Dabar jaučiu lengvumą įvairiose gyvenimiškose situacijose, kuriose anksčiau jausdavau didelį diskomfortą, nerimą, baimę, stresą.

Nemanau, kad visose gyvenimo situacijose privalau būti pozityvi, tačiau mokausi į viską žiūrėti lengviau, ramiau, išmintingiau. Nuostabus dabar laikas. Darausi nepriklausoma nuo aplinkos. Tampu savo gyvenimo šeimininke."

Specialisto komentaras

Psichologė, meno terapeutė Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė:

– Panikos ataką, priepuolį gali sukelti daug užslopintų, neišsakytų emocijų, išgyvenimų, likusių dar nuo vaikystės. Jei žmogus tinkamai reaguoja į stresą, tam tikrus neigiamus gyvenimo įvykius, gali juos suvokti, iškalbėti – panikos atakos negresia, nebent iškiltų grėsmė gyvybei, sveikatai ar įvyktų didžiulis pažeminimas.

Panikos atakos dažniausiai susijusios su draudimais, baimėmis. Baimė ir pyktis – neatskiriami dalykai. Pirmiausia kyla baimė, o paskui – pyktis. Jų neišreiškus, viskas lieka užslopinta viduje.

Nuolat kritikuojamas, drausminamas vaikas užaugęs nežino, kaip būti laisvam, kaip save išreikšti. Užslopintos, neišreikštos emocijos virsta nevalingais kūno pojūčiais, įtampomis, panikos atakomis, vėliau gali prasidėti depresija, ligos.

Dar iki pirmos panikos atakos pasireiškia tam tikri ženklai: nerimas tam tikrose situacijose, jautrumas bendraujant su kitais žmonėmis, noras slėptis, baimė viešai kalbėti, liūdesys, savęs nuvertinimas, negalėjimas atsiverti. Tačiau mes dažnai ignoruojame kūno siunčiamus signalus. Kai pasąmonė nebepajėgia sutalpinti visų neigiamų slopinamų emocijų, jos išsiveržia panikos atakomis.

Kodėl ne visus žmones ištinka panikos priepuoliai, nors jie taip pat slopina emocijas, nepasitiki savimi ir pan.? Kiekviena situacija yra individuali. Net panašios istorijos turi skirtingų detalių.

Tačiau nors panikos atakas patiriančių žmonių istorijos būna skirtingos, bet priežastys gana panašios: vaikystėje patirtos psichologinės traumos, išgyvenimai, kurie vėliau transformuojasi į tam tikras ribas. Žmogus negali patirti tikro džiaugsmo, visaverčio bendravimo, sukurti normalių santykių.

Kartais ištikus panikai žmogus jaučiasi taip blogai, kad jam iškviečiama greitoji pagalba. Kitam atrodo, kad jį ištiko infarktas arba jis tuoj tuoj numirs. Dažnai žmonės po panikos atakos kreipiasi į gydytojus dėl širdies veiklos sutrikimų, net neįtardami, kad šiuos negalavimus sukėlė psichologinės priežastys.

Kodėl panikos priepuoliai ištinka prieš arba po svarbių gyvenimo įvykių? Jei nuo vaikystės mokysimės priimti ne tik džiaugsmą, bet ir sunkius gyvenimo įvykius, suprasime, kad tai kasdienybės dalis ir kitaip nebus. Tada ir į  psichologines traumas bus reaguojama sąmoningai, aiškiai suvokiant, kad to,ko negali pakeisti, nepakeisi.

Po pirmos panikos atakos žmonės dažniausiai išsigąsta, kad ji pasikartos, o jie negalės suvaldyti situacijos. Tada jie pradeda ieškoti pagalbos. Sveikimo procesas būna gana ilgas. Būtina atrasti tikrąsias priežastis, kas sukelia panikos atakas.

Kartais vaikystės traumą patyrusiam žmogui pakanka išsiaiškinti, ko jis tada būtų norėjęs. Supratimas, kad tai jau praeitis ir kad dabar gali tai gauti, padeda sveikti. Kartais pakanka suprasti, kad nesi kaltas dėl to, kas įvyko. Reikia nusimesti kažkieno uždėtą kaltės naštą. Suvokimas, kad tada negalėjai nieko pakeisti, bet dabar gali – padeda rasti naujų resursų, pakeisti požiūrį į dabartį, esamas problemas. Atsiranda naujos erdvės pojūtis.

Taikant meno terapiją, žmogus lengviau ir greičiau atsiveria. Ateina labai svarbus suvokimas "aš galiu" pakeisti požiūrį į situaciją.

Pas mus mėgstama prisirišti prie būsenos, diagnozės, kažkieno žodžių, tarsi tai būtų visam gyvenimui. Bet žmogus yra gyvas ir nuolat keičiasi. Tad jei į žmogų pradėsime žiūrėti ne kaip į objektą, bet kaip į procesą, suprasime, kad visada yra galimybė keistis. Yra ligos pradžia ir pabaiga. Tam, kad žmogus galėtų gyventi visavertiškai.

Panikos atakų požymiai:

padažnėjęs kvėpavimas, širdies ritmas,

dusulys,

galvos svaigimas,

sutrikusi koordinacija,

alpimas,

drebulys,

prakaitavimas,

pykinimas,

pilvo skausmai,

bejėgiškumas,

mirties baimė, baimė išprotėti ar prarasti kontrolę.