Pošventinė melancholija ar depresijos ženklai? | KaunoDiena.lt

POŠVENTINĖ MELANCHOLIJA AR DEPRESIJOS ŽENKLAI?

Po švenčių, kai šurmulys nurimsta, kai kurie žmonės pradeda jausti slogumą, net ir nusivylimą, kad daug kas klostėsi ne taip, kaip tikėjosi. Šis fenomenas visuomenėje vadinamas pošventine depresija ar melancholija, ir per porą savaičių paprastai praeina. Tačiau jei depresyvios nuotaikos užtrunka ilgiau – reikėtų sunerimti.

Skirtingos reakcijos

Psichologės Ingos Juodkūnės teigimu, dažnas esame pasijutę prastai dieną dvi, gal net kelias savaites po didžiųjų metų švenčių. Nors tą būseną vadiname pošventine depresija, tai greičiau yra tiesiog pošventinė melancholija, kurią lydi depresyvios nuotaikos.

Paprastai tas depresyvumas tęsiasi kelias savaites ir jau trečią, ketvirtą savaitę žmogui turi palengvėti, turėtų grįžti įprasta nuotaika, būsena. Bet jeigu tai užsitęsia ilgesnį laiką, nuotaika prastėja, būsena sunkėja, tampame tik verksmingesni, jautresni ar piktesni, reikėtų suklusti, ar tai ne klinikinės depresijos ženklai.

„Pošventinė depresija yra trumpalaikė, ji gali savaime praeiti arba, panaudoję tam tikrus savipagalbos būdus, galime patys ir iš jos išsikapstyti, vėl grįžti į normalų ritmą, įprastą kasdienybę ir pradėti savimi rūpintis. Kitaip sakant, gyventi tą įprastą gyvenimą, kai galime patogiai jaustis su savimi ir savo aplinka“, – paaiškina psichologė.

Pasak jos, depresijai būdingi tam tikri nuotaikos pokyčiai, kai žmogus tampa liūdnesnis, nebesidomi tuo, kas jam buvo įdomu anksčiau ir kas aktualu šiuo laikotarpiu, nebeturi planų ir ateities lūkesčių. Depresyvus žmogus arba savo ateitį mato pilką, arba apskritai nieko nebesitiki iš ateities. Jis praranda domėjimąsi visomis savo gyvenimo sritimis ir vengia socialinių kontaktų. Nori tik užsidaryti ir su niekuo nebendrauti.

„Vengimas bendrauti yra vienas iš pagrindinių požymių, – sako I.Juodkūnė. – Ir čia mes susiduriame su paradoksu: iš vienos pusės, žmogų kaip tik ir gali išgelbėti bendravimas, bet jis nebeturi jėgų bendrauti, tad daro viską, kad atstumtų žmones nuo savęs. O tada aplinkiniai sako, kad jis nori būti vienas, ir jį palieka. Tad jis ir skęsta savo depresyviose nuotaikose.“

Anot psichologės, depresija turi daug įvairiausių veidų – priskaičiuojama net apie 1 000 įvairiausių depresijos formų. Kaip jas pavadinsime, nėra didelio skirtumo. Galime visaip jas skaidyti, interpretuoti, apibūdinti, bet kiekvienam žmogui, linkusiam į depresiją, yra labai svarbu žinoti, kur yra jo silpnoji vieta. Svarbu žinoti, kad tai  epizodas, į kuris jis gali jautriai reaguoti, ir būtina imtis tam tikrų priemonių kuo geriau ir kuo greičiau iš to išeiti, kol tai neperaugo į sudėtingesnę formą.

Inga Juodkūnė. M. Reimerio nuotr.

„Situacija per šventes yra truputį apgaulinga. Daugeliui tai siejasi su džiugia nuotaika, kad turi gerai jaustis, gerai praleisti laiką. Bet dalis žmonių jaučiasi priešingai. Ir jeigu kažkas turi tam tikrų asmenybės ypatumų arba tam tikrą įtampos lygį, jam šventės ir pošventinis laikotarpis gali būti sudėtingesnis, negu jis tikėjosi“, – teigia specialistė.

Pagrindiniai emociniai poreikiai

Ką daryti, kad nenugrimztume į depresyvumą? Kaip padėti sau, kad, sakykime, po dviejų pošventinių savaičių grįžtų įprasta savijauta?

Anot I.Juodkūnės, pirmiausia – nereikia laukti tų dviejų savaičių. Ypač tiems žmonėms, kurie žino, kad yra linkę į depresiją. Jiems svarbu rūpintis savimi ir, vos pajutus pirmąsias depresyvias nuotaikas, imtis priemonių.

Tačiau kai pradedame domėtis, kaip pasirūpinti savimi arba kaip tinkamai, autentiškai mylėti save, o ne kopijuoti kažką kitą, kyla labai daug klausimų. Ir čia psichologė rekomenduoja atsiremti į savo pagrindinių emocinių poreikių tenkinimą.

„Depresijos šaknys – kad mes nepatenkiname arba užslopiname tam tikrus savo pagrindinius emocinius poreikius ir gyvename gyvenimą, kurio, greičiausiai, nebenorime gyventi, bet nežinome, nesuprantame, kaip kitaip gyventi, ką iš tiesų norime daryti“, – aiškina specialistė.

Jos teigimu, išskiriami penki pagrindiniai emociniai poreikiai. Pirmasis iš jų – saugumo poreikis. Tad, jeigu kalbame apie pasirūpinimą savimi, galime savęs paklausti: ar toje aplinkoje, ar toje erdvėje, ar toje vietoje, kurioje esu, aš jaučiuosi saugus ir kiek jaučiuosi saugus?

Kitas pagrindinis poreikis – kompetencijos: kiek aš galiu kažką padaryti, kiek aš jaučiuosi galintis kažką padaryti ar kiek aš kažko galiu išmokti? I.Juodkūnės teigimu, būtent, esant depresijos užuomazgų, žmogui yra labai svarbu kažką naujo išmokti ar tiesiog žinoti, kad jis gali vieną arba kitą dalyką padaryti. Kitaip sakant, patenkinti kompetencijos poreikį.

Trečiasis – meilės ir tarpusavio sutarimo, ryšio poreikis. Kai skendime depresijoje, norisi vengti santykių, tad šį poreikį nesąmoningai užgniaužiame ir liekame vieni. Kad taip neatsitiktų, reikalinga ir valia, ir sąmoningumas.

Ketvirtas emocinis poreikis – autentiškumo: kiek esu autentiškas savo gyvenime, santykiuose, ką aš galiu padaryti, kad manęs būtų daugiau mano gyvenime?

Ir penktas labai svarbus poreikis – sveikų ribų nustatymas: tiek su savimi, tiek su kitais. Tai yra ir pagarba kitam, ir pagarba sau.

„Žinant šiuos penkis pagrindinius emocinius poreikius, jau galime kažkaip dėliotis rūpinimosi savimi veiksmus arba planą“, – sako psichologė.

Tai ne gripas ar rankos lūžis, kai galime pasakyti, kada žmogus pasveiks ir kad pasveikęs neatkris. Sveikimo link reikia judėti mažais žingsneliais.

Reikia daug kantrybės

Kaip reikėtų reaguoti kitam žmogui, kai mato, kad jo artimasis patiria depresyvumo epizodą? Kaip padėti?

„Iš praktikos ir patirties pasakysiu, kad artimiesiems reikia kantrybės, supratimo ir žinių apie pačią ligą, – pabrėžia I.Juodkūnė. – Jeigu mes vieną kartą pasiūlome žmogui kažkur išeiti pasivaikščioti arba kažką pasigaminti ir sulaukiame neigiamo atsakymo, reikėtų nenuleisti rankų, o vėl ir vėl mėginti. Kantrybės reikia visai šeimai, kurioje yra depresijos epizodų patiriantis žmogus.“

Anot specialistės, negalime padėti, jeigu žmogus nenori pagalbos, bet galime visokiais būdais parodyti, kad esame ir būsime šalia jo visada, kai jam to reikės.

Depresija sergantys žmonės jautresni aplinkai – jie dažnai negatyviau interpretuoja tam tikras emocijas, nors galbūt ir ne visada teisingai. Jiems tuo metu taip atrodo, nes depresija nuspalvina pasaulį pilkai. Tad artimiesiems reikia būti ir nuolaidesniems. Labai pagelbėtų, jei jie daugiau žinotų apie tai, ką reiškia sirgti depresija, kokia tai liga.

„Faktas, kad žmogus pats nenorės išeiti pasivaikščioti, nueiti į koncertą, nenorės sveikiau maitintis, bet jeigu mes vis kviesime, skatinsime ir darysime kažką kartu, mūsų draugas arba šeimos narys kartkartėmis  prisijungs. Būtent taip mes ir galime jam padėti“, – tikina I.Juodkūnė.

Artimiesiems reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad žmogui, sergančiam depresija, reikia specialistų pagalbos, bet gali būti, kad jam sudėtinga ją surasti, tad artimieji ar draugai gali padėti gauti informacijos, palydėti pas specialistą. Gali būti, kad depresija sergančiam žmogui tam tikrais periodais netgi sunku pasigaminti maisto. Artimieji pagelbėtų, jei sudarytų sąrašą, ką jis turi nusipirkti parduotuvėje. Bet jie tikrai neturėtų eiti į parduotuvę ir pirkti už jį, kadangi tai įgalus žmogus, kuris gali tam tikras funkcijas atlikti, tik negali tiek daug, kiek atliko anksčiau.

„Nuo depresijos kenčiančiam sunku nueiti į didelį prekybos centrą ir ten išsirinkti daug prekių. Jis sutrinka, nes pusė sergančių depresija žmonių patiria dar ir panikos atakų arba nerimą, – aiškina psichologė. – Reikėtų tam tikrus dalykus daryti kartu, bet dėl tam tikrų dalykų jis pats turėtų jaustis atsakingas. Svarbu, kad artimieji nepradėtų sirgti vietoj jo ir per daug globoti.“

Artimiesiems tenka mokytis

I.Juodkūnė pasakoja, kad kartais nuo depresijos kenčiančio žmogaus šeimos nariai sako, jog jiems atsibosta klausyti, kai jis kalba tą patį ir tą patį.

„Pakartosiu – reikia kantrybės, – pabrėžia pašnekovė. – Depresija yra tokia liga, kai serga mintys, kūnas, siela, ir tiesiog reikia laiko, kol žmogus suvokia, kaip iš to išeiti. Svarbiausia, kad jis ieškotų tų būdų. Vienas iš jų yra kalbėjimas. O kalbėti reikia daug.“

Ką daryti, kad ir tavęs tai neužgožtų? Klausyti reikia ne su empatija, bet su atjauta. Tai šiek tiek skirtingi dalykai. Juk jeigu, pavyzdžiui, verkia mūsų vaikas, nepuolame verkti kartu su vaiku – mes jį atjaučiame, stengiamės jam suteikti daugiau stiprybės, tvirtybės, palaikyti, suprasti tą skausmą, kurį jis patiria. Panašiai yra ir su sergančiu depresija žmogumi – jį išklausome ir stengiamės atjausti, bet neperimame jo jausmo. Mums nebūtina perimti jo liūdesio, jo nevilties, beprasmybės jausmo, bet galime jam pasakyti: „Aš tave girdžiu ir suprantu, kad tau sudėtinga.“

Kitas dalykas – nebūtina artimiesiems atlikti psichologo vaidmens, nereikia prisiimti atsakomybės ir ieškoti sprendimų. Yra riba, kurią artimasis turėtų nubrėžti: aš galiu tave išklausyti ir šalia tavęs pabūti, bet visa kita – tam yra specialistų.

Realybė tokia, kad šeimos nariai jaučiasi labai atsakingi vieni už kitus ir to liūdesio, bejėgiškumo šeimoje jie nepakelia, jiems norisi labai greitai visa tai išspręsti, kažką pakeisti, padaryti, kad tik geriau būtų ir tam, kuris jaučiasi blogai, ir visai šeimai. Žmonės sako: aš noriu, kad jis vėl būtų toks, koks buvo, kad būtų taip, kaip buvo anksčiau mūsų šeimoje. Bet  taip jau nebus – bus kažkaip kitaip, ir reikia laiko visai šeimai, kad ji vėl grįžtų į stabilesnę būseną.

„Kai vienas iš šeimos narių serga depresija, greičiausiai serga visa šeima, nes tas liūdesys, bejėgiškumas ir beprasmybė kažkaip persiduoda visiems, – sako psichologė. – O kai kiti šeimos nariai dar nori, kad viskas kuo greičiau išsispręstų ir pasimirštų, viskas dar sudėtingiau, nes sergantis žmogus patiria spaudimą jaustis kitaip, nei dabar jaučiasi, bet jam nepavyksta, ir dėl to tik daugėja nesusikalbėjimo šeimoje.“

Depresija, pasak I.Juodkūnės, gali trukti mėnesį, gali – ir metus, dvejus, penkerius. Tai ne gripas ar rankos lūžis, kai galime pasakyti, kada žmogus pasveiks ir kad pasveikęs neatkris. Sveikimo link reikia judėti mažais žingsneliais. Ligonio artimieji taip pat turi išmokti rūpintis savimi – brėžti ribas, tenkinti savo pagrindinius emocinius poreikius.

GALERIJA

  • Laikina: jeigu po didžiųjų metų švenčių niūrios nuotaikos užsitęsia ilgiau nei kelias savaites, psichologė I.Juodkūnė pataria susimąstyti, ar nepradėjote grimzti į depresiją.
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS