Kaip kalbėtis su psichikos sveikatos sunkumų patiriančiu žmogumi? Kaip suteikti jam tinkamą pagalbą ir kur pirmiausia jos ieškoti? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo Higienos instituto Psichikos sveikatos centro Psichikos sveikatos stiprinimo skyriaus vyriausioji specialistė Justyna Kolesnik (toliau – J. K.) ir Klaipėdos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų koordinatorė Greta Račkauskaitė (toliau – G. R.).
– Kokie požymiai indikuoja, kad artimas žmogus patiria emocinius ar psichinės sveikatos sunkumus?
– J. K.: Nėra vieno aiškaus požymio, kuris nusakytų, kad artimasis patiria sunkumus. Labai svarbu vertinti visumą ir atsižvelgti į pokytį. Jei žmogus visada buvo bendraujantis, o staiga tapo uždaras ir vengia susitikti, galime sunerimti. Bet vienas požymis nieko nesako. Galbūt žmogus šią savaitę išgyvena sunkumus darbe ir yra pavargęs. Tačiau jei prisideda ir kiti požymiai, jei žmogus yra ir labai nerimastingas ar patiria depresijos simptomus, tai gali būti signalas sunerimti. Sunerimti nereiškia nuspręsti, kaip kitas jaučiasi. Siekiamybė yra atviras pokalbis. Reikia paklausti kito žmogaus, kaip jis jaučiasi ir kuo gyvena.
– Tai yra elgesio pokyčiai. Galbūt ir fiziologiniai pokyčiai išduoda, kad žmogus susiduria su sunkumais?
– G. R.: Tai galėtų būti prarastas arba padidėjęs apetitas, nuolatinis nuovargis, kai ryte tampa labai sunku išlipti iš lovos, noras daug miegoti ir ilsėtis.
– Ar prakaitavimas irgi yra požymis?
– G. R.: Kiek man pačiai teko susidurti, prakaitavimas labiau yra pasikeitusios higienos požymis. Gali būti sunku laikytis higienos, išsiplauti galvą, pasiruošti ir susitvarkyti. Tai gali rodyti fiziologinius pakitimus.
– Jei pastebime šiuos požymius, kaip mums pradėti pokalbį su žmogumi? Kokius žodžius sakyti ir kokį toną naudoti?
– J. K.: Gali būti labai sunku pradėti pokalbį ir išdrįsti tą daryti. Gali būti baisu išgirsti atsakymą ar įžeisti. Esminis dalykas yra nuoširdumas ir empatiškumas. Nereikia vertinti ar ieškoti priežasčių, kas blogai ir kas pasidarė. Galime paprastai išsakyti: pastebėjau, kad pastarąjį mėnesį esi piktokas, nerimauji ir pasikeitė tavo rutina. Ar gali būti, kad susiduri su sunkumais? Kaip jautiesi, kaip gyveni? Reikia išsakyti paprastai, taip, kaip jaučiame. O jei klausime, kas su tavimi blogai, žmogui gali būti nemalonu. Reikalingas empatiškas, priimantis tonas. Turime išties norėti išgirsti atsakymą.
Esminis dalykas yra nuoširdumas ir empatiškumas. Nereikia vertinti ar ieškoti priežasčių, kas blogai ir kas pasidarė.
– Tikriausiai reikėtų tai daryti ne paskubomis ir pasirinkti tinkamą laiką, aplinką bei pasirinkti struktūrą?
– G. R.: Taip. Noriu pridėti, kad reikėtų vengti klausimo „kodėl?“. Pačiam žmogui yra sunku, nes jis nesupranta, kas vyksta, o galbūt ir nepastebi, kad kažkas yra ne taip. Klausimas „kodėl?“ yra aštrus ir jautrus. Jis duoda žinutę, kad žmogui reikia pasiaiškinti ir primeta kaltę. Mums labai įdomu ir rūpi, bet šio klausimo reikėtų vengti. Nebent ryšys yra labai artimas, tvirtas ir žmogus jaučiasi patogiai atsakydamas į tokį klausimą.
– Kuo išskirtinės paauglių ir jaunų žmonių situacijos? Kodėl jiems dažnai sunku atsiverti tėvams ar kitiems suaugusiesiems?
– G. R.: Paauglystė yra ypatingas laikotarpis chaoso prasme. Jo yra labai daug. Keičiasi kūnas, sunku priimti pokyčius. Keičiasi draugai, tėvai ir paauglių emocijos. Jie nebėra švelnūs kačiukai ir ima ieškoti savo identiteto. Gali pasirodyti, kad jie yra ežiukai, nes turi savo nuomonę, poreikius ir jausmus. Jiems yra sunkiau atsiverti, jei praeityje atsivėrus buvo atsakoma: ką čia nusišneki? Mūsų laikais tokių dalykų nebuvo, tu perdedi, išsigalvoji, nusiramink ir nebedaryk to. Tada jaunuolis užsidaro, nes negauna empatijos ir atliepimo. O jaunuoliui turėti bent vieną suaugusį asmenį, kuris jį palaiko, yra labai svarbu.
– Kaip jūs konstruotumėte pokalbį su paaugliu?
– J. K.: Pačiam suaugusiam žmogui geriausia suprasti, kas vyksta su vaiku paauglystė. Kai mes suprantame, su kuo vaikas gali susidurti, mums patiems yra lengviau, nes mes įsijaučiame į tą patirtį. Akcentuočiau ne konkrečius sakinius ar žodžius, o empatišką, priimantį ir saugų toną. Reikia vengti kaltinimų, patirties nuvertinimo ir panašių dalykų. Net jei mums, suaugusiesiems, to nėra, mes galime būti tarsi smalsūs tyrinėtojai. Mes turime priimti žmogų, nevertinti, neieškoti jo kaltės ir nepykti. Nuoširdus pokalbis ir saugumas yra labai svarbu. Be abejo, žmogus gali sakyti, kad nenori dabar apie tai kalbėti. Reikia priimti tai, nes kitaip tai bus apklausa su prievarta, o tai kenkia santykiui.
– Dėl ko prasideda psichikos sunkumai?
– J. K.: Jauni žmonės susiduria su labai skirtingomis situacijomis ir jos kiekvieną paveikia skirtingai. Vieni lengviau reaguoja į tam tikrą atvejį, o kitiems tai gali būti kaip labai sunki patirtis, kuri nuveda į didesnius sunkumus. Mūsų kaip žmonių elgesys yra labai sudėtingas ir vienu požymiu jo nepaaiškinsi. Tai yra visuma. Svarbu paminėti, kad patirčių spektras jauniems žmonėms gali būti labai platus: patyčios, sunkumai mezgant ar palaikant santykius, konfliktai šeimoje, sunkumai mokykloje ar savivertės problemos. Paauglystėje yra labai svarbūs draugai, pažintys su jais ir draugystė. Iš to gali kilti tokios pasekmės kaip savižala ar mintys apie savižudybę. Svarbu reaguoti rimtai, priimti ir megzti ryšį kasdieniais veiksmais.
Patirčių spektras jauniems žmonėms gali būti labai platus: patyčios, sunkumai mezgant ar palaikant santykius, konfliktai šeimoje, sunkumai mokykloje ar savivertės problemos.
– Kaip reikėtų reaguoti į tai?
– G. R.: Svarbiausia yra to neignoruoti. Viskas priklauso nuo to, kur mes tai pamatome. Jei pas mane ateina jaunuolis ir aš matau, kad yra savižala arba savižudybės rizika, nedelsdama turiu informuoti tėvus. Svarbiausia yra užtikrinti jaunuolio saugumą ir kreiptis į specialistus. O jei jaunuolis jau yra savižalos arba savižudybės veiksme, reikia kviesti greitąją pagalbą. Svarbiausia nepalikti jo vieno paties. Buvimas kartu, patylėjimas ir sėdėjimas greta irgi yra pagalba.
– Ar galime kalbėti apie radikalius momentus, kai jokiais būdais negalima ignoruoti vykstančių dalykų? Kaip atrodo tos raudonos vėliavėlės, kai turime imtis veiksmų?
– J. K.: Tai gali būti tokios būsenos, kai tie sunkumai labai aiškiai veikia žmogaus gyvenimą ir kasdienį jo funkcionavimą. Pavyzdžiui, jei žmogus nesikelia iš lovos, neina į mokyklą ar į darbą, užsidaro savyje ir su niekuo nebendrauja. Svarbūs ir fiziologiniai pokyčiai, apie kuriuos kalbėjome. Nereikia laukti, kol situacija pasitaisys. Verta kreiptis į specialistus.
Noriu akcentuoti ne tik mintis apie savižudybę ir savižalą, bet ir ketinimus bei planus. Tai yra ženklas, kad reikia nedelsiant kreiptis pagalbos. Galima su žmogumi aptarti sprendimus. O jei kyla tiesioginis pavojus gyvybei, reikia kreiptis į psichikos sveikatos specialistus numeriu 112 ir būti šalia.
– Jei žmogus atsisako pagalbos, ką daryti?
– G. R.: Atsisakyti pagalbos nėra reta. Mes turime susiformavusius stereotipus apie tai, kad kreiptis į psichikos pagalbos specialistą yra tabu. Jei žmogus atsisako, mes negalime jo priversti, bet galime palikti praviras duris, kad jis žinotų, jog gali ateiti pasikalbėti. Jei žmogus nesutinka šiandien, tai nereiškia, kad nesutiks rytoj, poryt ar po mėnesio. Svarbiausia nespausti žmogaus ir duoti laiko. Jam reikia apsiprasti su mintimi, kad jam reikia pagalbos. Reikia būti kartu, nenutraukti ryšių ir neįsižeisti, kad žmogus nesutinka. Priimti tokį sprendimą yra sunku.
Svarbiausia nespausti žmogaus ir duoti laiko. Jam reikia apsiprasti su mintimi, kad jam reikia pagalbos.
– Didžiulis krūvis tenka tiems, kurie nori padėti. Kaip pasirūpinti savo pačių emocine būsena?
– J. K: Kai mūsų artimas žmogus susiduria su sunkumais, norisi padėti ir išspręsti juos, kad jis nekentėtų. Bet mes galime susidurti su savo pačių ribotumu, pažeidžiamumu ir emocijomis. Labai svarbu suprasti, kuo mes galime padėti, bet priminti sau ir tai, kad mes neturime prisiimti atsakomybės už kitą asmenį. Mes negalime išimti jo kančios. Tai yra kito žmogaus pastangos ir mes galime tik padėti. Labai svarbu nesėkmių nepriimti kaip pralaimėjimo. Mes esame artimieji, o ne tas žmogus. Jei kyla daug sunkumų, patys galime kreiptis pagalbos.
– Kokią pagalbą gali suteikti visuomenės sveikatos biurai?
– G. R.: Visuomenės sveikatos biurai Lietuvoje teikia psichologo pagalbą. Teikiamos nemokamos, konfidencialios ir, esant poreikiui, anoniminės konsultacijos. Nereikia jokio siuntimo, užtenka paskambinti ir užsiregistruoti. Kai kuriuose biuruose yra jaunimo psichologai. Klaipėdos rajone turime jaunimo psichologą, kuris orientuojasi būtent į 14–29 metų amžiaus jaunuolius. Taip pat yra emocinės gerovės konsultantai, kurie tinka jaunuoliams nuo 18 amžių. Pas juos taip pat galima paskambinti ir užsiregistruoti.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)
(be temos)