Psichologė V. Mažeikienė: turėti psichologinių problemų – normalu | KaunoDiena.lt

PSICHOLOGĖ V. MAŽEIKIENĖ: TURĖTI PSICHOLOGINIŲ PROBLEMŲ – NORMALU

  • 5

"Paauglystėje bandžiau suvokti, kas negerai su manimi ir aplinkiniais, kodėl taip sunku gyventi. Tad labai anksti apsisprendžiau, kad būsiu psichologė ir padėsiu kitiems", – sako psichologė-psichoterapeutė Vilma Mažeikienė. 25 darbo metų patirtį turinti psichologė daugiausia dėmesio skiria paaugliams, turintiems elgesio ir emocijų sutrikimų. Neseniai pasirodžiusioje knygoje "Kai augti sunku" V.Mažeikienė kalba apie sudėtingas vaikų ir paauglių elgesio problemas bei siūlo, kaip jas spręsti.

– Kodėl nusprendėte dirbti būtent su vaikais ir paaugliais?

– Pašaukimą pajutau labai anksti, dar paauglystėje. Augau šeimoje, kur nuolat vyravo įtampa ir konfliktai, tad ieškodavau būdų, kaip išgyventi tame suaugusiųjų sukurtame chaose. Anksti pradėjau domėtis psichologine literatūra. Ji padėjo atsakyti į daugelį man tuo metu svarbių klausimų. Tada ir pasirinkau: užaugusi tapsiu psichologe-psichoterapeute ir padėsiu vaikams bei paaugliams iš sudėtingų šeimų.

– Knygoje "Kai augti sunku" užčiuopiate aštriausias jaunų žmonių ir mūsų visų problemas: nenoras gyventi, emigruojantys tėvai, seksualinė branda, skyrybos, santykiai su artimiausiais žmonėmis, pykčio, baimės priepuoliai. Kas jums buvo svarbiausia kalbant šiomis temomis?

– Nemėgstu melo. Rašydama knygą norėjau pasakyti, kad mūsų visuomenėje egzistuoja daug psichologinių problemų, apie jas reikia kalbėti, pačios problemos neišsispręs. Turėti psichologinių problemų – normalu. Esmė, kaip mes tvarkomės su jomis. Kreiptis į psichologus ar psichoterapeutus verta tuomet, kai mūsų sena įgyta patirtis trukdo normaliai gyventi, sėkmingai dirbti, bendrauti su kitais žmonėmis, kai tampa sunku būti net su pačiu savimi. Psichologinių problemų ignoravimas prie gero nepriveda. Iš čia kyla savižudybės, alkoholizmas, narkomanija, pasinėrimas į virtualųjį pasaulį, problemos su teisėsauga ir pan. Stiprus žmogus ne tas, kuris neturi problemų, o tas, kuris išdrįsta pripažinti savo problemas ir jas spręsti.

– Turbūt dirbant su vaikais reikia ypač daug jautrumo, žinių, patirties, nes veikiausiai vaikai daug ko dar nemoka apibrėžti, įvardyti. Reikia kur kas įvairesnio priėmimo atverti mažus žmones?

– Aš labai myliu vaikus. Jie ypatingi. Negaliu abejingai žiūrėti, kaip jie kenčia, kaip dažnai suaugusieji sprendžia savo problemas skriausdami vaikus, o sutrypti vaikų sielas labai lengva. Mažas vaikas atsivers tik tuomet, jeigu pasitikės tavimi. Dirbdama su vaikais stengiuosi nusileisti iš suaugusiojo varpinės ir į situaciją pažiūrėti vaiko akimis. Pelnyti mažųjų pasitikėjimą reikia daug daugiau laiko. Dažnai tėveliai nusivilia, kai po 2–3 konsultacijų nesulaukia norimo rezultato, ir tempia vaiką pas kitą specialistą, nesuprasdami, kad jis ne šunytis, kad tiesiog reikia kantrybės ir laiko išspręsti problemas.

– Su kokiomis vaikų ar paauglių problemomis susiduriate dažniausiai?

– Problemos, dėl kurių ateina vaikai ar paaugliai, pačios įvairiausios: nepasitikėjimas savimi ir kitais, negebėjimas valdyti pykčio, nemokėjimas klausytis, baimė išsakyti savo nuomonę ir mintis, baimė suklysti, gyvenimo prasmės praradimas. Labai daug tėvų kreipiasi dėl savo vaiko kitoniškumo, nes vaikai tarp bendraamžių jaučiasi kaip baltos varnos ir patiria patyčias bei kančią. Mano tikslas – ne tik padėti tokiems vaikams socialiai adaptuotis, bet kartu neprarasti savo kitoniškumo. Už savo tapatumą dažnai reikia pakovoti. Tokiems vaikams ir jų tėvams sakau, kad gamta ne visiems davė tapti baltomis varnomis. Tokie tampa tik išrinktieji. Jie nei geresni, nei blogesni, jie tiesiog jau ateina į šį pasaulį kitokie arba tokie tampa labai anksti išgyvenę sudėtingas patirtis. Jie kitokie savo mąstymu, pažiūromis, vertybėmis, interesais, gyvenimo suvokimu. Tad natūralu, kad jiems tarp bendraamžių be galo sunku.

Tokie vaikai kovoja ir savo viduje: būti savimi ar prisitaikyti? Visų pirma, jie turi išmokti priimti save tokius, kokie yra. O vėliau išmokti savo kitoniškumą apginti nuo kitų, neleisti savęs žeminti. Tiems, kurie išgyvena šį sunkų paauglystės periodą ir sugeba išsaugoti savastį, lemta užaugti įdomiais, talentingais žmonėmis. Jie stiprūs savo dvasia.

Kai susiduriu su tokiais vaikais, paaugliais, daug kalbamės, diskutuojame. Tiesiog stengiuosi palaikyti kitoniškumą, kartu ieškome to žmogaus teigiamo potencialo, stiprių asmenybės pusių, į kurias jis galėtų atsiremti. Aptariame sferas, kur jis galėtų eiti į kompromisus, neprarasdamas savojo "aš".

Liūdniausia, kai tėvai daro meškos paslaugą nepriimdami vaiko kitoniškumo. Ne tik spaudimas iš bendraamžių, bet dar ir tėvų reikalavimas – būk kaip visi... Toks vaikas yra draskomas tarp noro būti savimi ir noro įtikti tėvams, kad jie jo neatstumtų, nenustotų mylėti. Tai sudėtinga. Ne paslaptis, kad tokie vaikai nuslysta į destruktyvų elgesį ar destruktyvius saviraiškos būdus.

Ką patarčiau tėvams, kurių vaikas nepritampa socialinėje aplinkoje? Mylėti, būti šalia, kai vaikui sunku, palaikyti, skiepyti pozityvų žvilgsnį į ateitį ir, be abejo, tikėti juo. Nieko daugiau. Vaikas jausis saugiau, ir tai jau gerai.

Rašyti komentarą
Komentarai (5)

Biometrinami pasai*

www.NUTURA.PL

Tipinis žmogus

Gražiai psichologai visada atsiranda psichologinių problemų

...

Nieko papeliai.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS