Žmogus gali valandų valandas spoksoti į veidrodį, nekęsdamas „defekto“, kurio beveik niekas nepastebi, vengti žmonių, atsisakyti fotografuotis ir net bijoti išeiti iš namų. Ir tai nėra tuštybė ar „per didelė meilė išvaizdai“, kaip dažnai mano aplinkiniai.
Kalbame apie kūno dismorfinį sutrikimą – būklę, kurią psichiatrai vadina vienu skausmingiausių ir kartu labiausiai neįvertintų šiuolaikinių psichikos sutrikimų, rašo The New York Times.
Šiuolaikinis žmogus savo veidą mato dažniau nei bet kada istorijoje. Mes nuolat save stebime priekinėse kamerose, „Zoom“ pokalbiuose, „Instagram“, „TikTok“ nuotraukose, liftų ar parduotuvių veidrodžiuose. Pamažu išvaizda tampa ne tik mūsų tapatybės dalimi, bet ir tuo, kas ima lemti savivertę.
Dėl to vis daugiau psichologų kalba apie kūno dismorfinį sutrikimą (angl. body dysmorphic disorder – BDD) – psichikos būklę, kai žmogus patologiškai susitelkia į įsivaizduojamus arba labai menkus savo išvaizdos „defektus“.
Kas yra kūno dismorfinis sutrikimas?
Dismorfofobija – tai psichikos sutrikimas, kai žmogus pernelyg daug laiko praleidžia nerimaudamas dėl savo išvaizdos. Svarbu suprasti, kad tai nėra „užgaida“ ar paprastas nepasitenkinimas savimi.
Šį sutrikimą turintys žmonės išgyvena tikras kančias. Tai, kas aplinkiniams atrodo nereikšminga – mažas spuogas, nosies forma, odos tekstūra, plaukai ar kūno linijos – jiems gali atrodyti kaip katastrofa.
Psichiatrai aiškina, kad žmogus tiesiogine prasme nebesugeba savęs matyti visapusiškai. Jis taip stipriai susitelkia į vieną detalę, kad tas „netobulumas“ užgožia visą jo išvaizdą.
Tai galima palyginti su maža dėme ant lango: žmogus žiūri tik į ją ir ima manyti, kad sugadintas visas stiklas.
Ne tuštybė, o psichologinis skausmas
Vienas didžiausių mitų apie dismorfofobiją – kad tai esą „pernelyg didelė meilė išvaizdai“. Iš tiesų dažniausiai būna priešingai.
BDD turintys žmonės dažnai jaučia stiprią gėdą, nekenčia savo atspindžio, bijo kitų vertinimo ir yra įsitikinę, kad dėl savo išvaizdos bus atstumti. Dalis jų ima manyti, kad yra „netinkami“ meilei, santykiams ar artumui.
Dėl to jie gali vengti socialinio gyvenimo, atsisakyti darbo ar mokslų, izoliuotis nuo aplinkinių, valandų valandas stovėti prieš veidrodį arba nuolat ieškoti kitų patvirtinimo.
Žmogus dažnai nesupranta, kad problema – psichologinė
Viena sudėtingiausių dismorfofobijos ypatybių yra ta, kad žmogus dažnai nesuvokia turintis psichikos sutrikimą. Jis nuoširdžiai tiki, kad problema yra ne jo nerimas, o jo veidas ar kūnas.
Būtent todėl daugelis metų metus lankosi pas kosmetologus, dermatologus, odontologus, plastikos chirurgus ar estetikos specialistus, tačiau taip ir nesikreipia į psichoterapeutą ar psichiatrą.
Paradoksalu, tačiau bandymai „pataisyti“ savo išvaizdą neretai tik dar labiau sustiprina obsesiją ir nerimą.
Socialiniai tinklai ir filtrų kultūra
Šiandien psichoterapeutai vis dažniau kalba apie socialinių tinklų įtaką dismorfofobijai. Filtrai sukūrė naują, nerealistišką grožio standartą – tobulą odą, simetrišką veidą, idealius bruožus ir „teisingas“ proporcijas.
Žmonės pripranta matyti save redaguotus ir pradeda savo tikrą veidą suvokti kaip „neteisingą“.
Kai kurie valandų valandas analizuoja save priekinėje kameroje arba net bendrauja su dirbtinio intelekto pokalbių robotais, klausdami: „Kas man negerai?“, „Ką turėčiau pataisyti?“ ar „Ar aš atrodau negražiai?“.
Specialistai perspėja, kad toks elgesys tik dar labiau stiprina nerimo ciklą.
Pavojingos pasekmės
Kūno dismorfinis sutrikimas dažnai pasireiškia kartu su kitais psichikos sveikatos sutrikimais – obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu (OKS), depresija, socialiniu nerimu ar priklausomybėmis.
Ypač neramina tai, kad dismorfofobiją turintys žmonės pasižymi itin dideliu savižudiškų minčių rodikliu.
Tyrimai rodo, kad maždaug du trečdaliai BDD turinčių žmonių bent kartą gyvenime patiria minčių apie savižudybę, o dalis jų mėgina nusižudyti.
Būtent todėl specialistai pabrėžia, kad šio sutrikimo negalima nuvertinti tokiais pasakymais kaip: „Tu tiesiog per daug susikoncentravęs(-usi) į save“, „Viskas su tavimi gerai“ ar „Neišsigalvok“.
Ar dismorfofobija išgydoma?
Geros žinios – šis sutrikimas yra gydomas.
Vienu veiksmingiausių metodų laikoma kognityvinė elgesio terapija (KET). Ji padeda žmogui palaipsniui atsisakyti nuolatinių „ritualų“, mažinti priklausomybę nuo veidrodžio tikrinimo, mokytis save matyti visapusiškai ir valdyti nerimą.
Kai kuriais atvejais taip pat skiriami vaistai – selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI).
Ekspertai teigia, kad geriausi rezultatai dažniausiai pasiekiami derinant psichoterapiją ir psichiatrinę pagalbą.
Viena svarbiausių BDD terapijos idėjų – padėti žmogui susigrąžinti suvokimą, kad jis yra daug daugiau nei jo išvaizda, nes šis sutrikimas žmogaus tapatybę susiaurina iki vieno „defekto“.
Todėl terapeutai neretai prašo pacientų sudaryti savotišką savo tapatybės žemėlapį: kas aš esu, ką mėgstu, apie ką svajoju ir kas mane daro manimi – nepriklausomai nuo išvaizdos.
Tai svarbus priminimas, kad žmogus yra kur kas daugiau nei tik jo veidas ar kūnas.
(be temos)