Vaizdo pro langą efektas

„Vos vienas žvilgtelėjimas į gėlyną ar kitą želdinį jau keičia mūsų emocijas į gera“, – sako G. Petronienė. Jos teigimu, žaluma suteikia ramybės pojūtį, o spalvingos gėlės – džiaugsmo. „Tai vyksta akimirksniu. Net jeigu gatvėje triukšminga, emociškai jaučiamės taip, tarsi būtume ramesnėje vietoje“, – sako psichologė.

Pasak jos, nors momentinis efektas gali būti juntamas, ilgiau būnant tarp želdinių atsiranda ir fiziologinių pokyčių. Žaluma mažina streso hormono kortizolio lygį kūne, normalizuoja pulsą ir kraujospūdį.

„Vien vaikščiodami apsodintose erdvėse stipriname savo sveikatą, geriname kūno ir proto atsparumą“, – aiškina G. Petronienė.

Psichologė priduria, kad želdynai skatina ir kūrybiškumą. „Žalios spalvos aplinka padeda atpalaiduoti dėmesį, todėl lengviau kyla naujų idėjų, būna paprasčiau sukoncentruoti dėmesį. Tai viena iš priežasčių, kodėl darbuotojai, kurių aplinkoje yra augalų, būna produktyvesni“, – pastebi pašnekovė.

Tokias įžvalgas patvirtina ir moksliniai tyrimai. Taivane atlikta studija atskleidė, kad net toks paprastas veiksnys kaip vaizdas į žalią miesto peizažą gali žymiai pagerinti kūrybinį mąstymą.

Tyrėjai iš Nacionalinio Taivano universiteto atliko eksperimentą su 100 studentų, kuriuos suskirstė į tris grupes pagal žaliųjų aplinkų lygį: aukštą, vidutinį ir minimalų. Po vaizdų stebėjimo dalyviai pildė savijautos klausimyną apie dėmesio susigrąžinimą ir atliko kūrybinio mąstymo testus. Jų rezultatai parodė, kad tie, kurie matė vaizdų su daugiau gamtos, pasiekė geresnių rezultatų kūrybiškumo testuose.

Tyrimą vykdę mokslininkai pabrėžė, kad kasdienėje miesto aplinkoje svarbu ne tik kurti parkus, bet ir tiesti vaizdingus žaliuosius koridorius, nes net vaizdas pro langą gali įkvėpti naujai idėjai ar padėti spręsti problemą.

Skeptikai nustojo bambėti

„Manau, gėlynai, parkai ir medžiai jau tapo tokia pat svarbia miesto infrastruktūros dalimi kaip ir gatvės ar apšvietimas“, – sako vienos iš aplinkos priežiūros verslo įmonių direktorė Diana Lubė ir pabrėžia, kad Lietuvos miestai vis geriau suvokia, jog žaluma ir želdiniai nėra tik puošmena, – jie kuria emociją, mažina stresą, skatina pasididžiavimą savo aplinka ir net padeda kovoti su klimato kaitos padariniais.

D. Lubė pastebi, kad pasikeitė ne tik miestų vadovų, bet ir pačių gyventojų ir verslo požiūris į gėlynus. Dar prieš porą dešimtmečių buvo girdėti gana daug skeptiškų balsų, sakančių, kad želdiniai – pinigų švaistymas, o dabar reakcijos dažniausiai būna pozityvios.

„Net didžiausi skeptikai, pamatę žydinčius želdynus, nustoja bambėti ir pripažįsta, kad tai suteikia miestui gyvybės“, – priduria ji.

Apželdinti dangoraižiai

Nors Lietuvoje želdiniai, žaliosios miestų zonos ir gėlynai sparčiai plečiasi ir tapo neatsiejama šiuolaikinės urbanistikos dalimi, pasaulio didmiesčių planuotojai žvelgia dar toliau – kalba apie apželdintus ištisus dangoraižius, kurie turi grąžinti tiek žalumos, kiek pasiglemžė statybų metu.

„Kai lankiausi Singapūre, mane sužavėjo griežtai reglamentuojama žalioji infrastruktūra. Jei statant pastatą uždengiama natūrali pieva ar parkas, žalumą privaloma atkurti pačiame statinyje – ant stogų, balkonų, terasų. Todėl, net žvelgiant į milžinišką biurų kompleksą, akį džiugina sodai, vijokliai ir gėlynai“, – pasakoja D. Lubė.

Anot jos, panašūs sprendimai pamažu skinasi kelią ir Lietuvoje. Nors dar neturime įstatymų, įpareigojančių 100 proc. atkurti visus žaliuosius plotus, vis daugiau naujų projektų pristatomi su žaliųjų erdvių integracija.

„Net sandėliavimo kompleksai ar logistikos centrai dabar projektuojami su gėlynais ir medžių kompozicijomis, kurie anksčiau niekam nerūpėjo. Biurų pastatų aplinkos ir terasos taip pat gausiai apželdinamos. Tai tapo norma – ir architektai, ir užsakovai supranta, kad žalia aplinka kelia darbuotojų pasitenkinimą ir didina pastatų patrauklumą“, – sako įmonės atstovė.

Psichologė G. Petronienė pripažįsta, kad mūsų šalyje žaliosios erdvės miestuose tapo norma, kuri retai kvestionuojama, o daugelis gal jau ir neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip.

„Miestai be žalumos yra niūrūs, kelia stresą, žmonės juose greičiau pavargsta. Be to, mažai žaliųjų erdvių turinčiuose miestuose yra didesnė nutukimo, cukrinio diabeto ir psichologinių problemų tikimybė“, – konstatuoja pašnekovė.

Kalbėdama apie alternatyvą be želdinių, G. Petronienė prisiminė lankytus miestus su vyraujančiomis asfalto ir šaligatvių dangomis, beveik be želdinių. Jų paliktas įspūdis – slogus. Tik pilkuma, daugiabučiai, jokios žalumos, triukšmas ir noras nebegrįžti ten.

Tačiau D. Lubė ramina – tokios pilkumos mūsų šalyje jau tikrai niekas nenori. Tai rodo ne tik didėjančios miestų apželdinimo investicijos, bet ir ES sprendimai.

„Vien trijuose didžiausiuose šalies miestuose želdiniams ir jų priežiūrai per metus jau skiriama daugiau nei 10 mln. eurų. Be to, miestų apželdinimą skatina ES vadovybė. Dar 2013 m. Europos Komisija paskelbė žaliosios infrastruktūros strategiją, kurios tikslas – pripažinti žaliosios infrastruktūros svarbą miestų ir regionų funkcionavimui ir integruoti ją į skirtingas politikos sritis. Manau, dabar jau matome aiškius to rezultatus. Tikiuosi, ši tendencija išliks, o bioįvairovė urbanizuotose teritorijose ne tik sustos mažėti, bet ir pradės klestėti“, – apibendrino D. Lubė.