Apie tai LNK žurnalistai kalbėjosi su „Mamų unijos“ įkūrėjomis Justina Mėlinauskaite ir Egle Mėlinauskiene. 

– Ką simbolizuoja tie auksiniai kaspinai ir kelintas jau tas auksinis rugsėjis?

J. M.: Šitie kaspinai simbolizuoja vaikų rugsėjį – tai yra vaikų vėžio mėnuo, minimas visame pasaulyje. Lietuvoje jau 17 metų minime šį mėnesį pasipuošdami auksiniais kaspinais.

Mes kiekvienas galime susidurti su šia liga, niekas nėra nuo jos apsaugotas. 

E. M.: Auksinis kaspinas simbolizuoja vaikų onkologijos problematiką.

– Pasikalbėkime ir apie skaudinančius dalykus. Liga yra didžiulis iššūkis, bet nemažiau skaudina ir aplinkinių nesupratimas – žodžiai, kuriuos tenka girdėti ne tik tėvams, bet ir patiems sergantiems vaikams. Ką jie girdi, ko žmonės kartais nesupranta?

J. M.: Iš aplinkos turime įvairiausių atvejų ir įvykių. Tėvai yra atlikę nedidelę apklausą, iš kurios ir kilo šio mėnesio tema – patyčios. Paaiškėjo, kad apie 60 proc. vaikų ir suaugusiųjų yra patyrę patyčias švietimo įstaigose arba visuomenėje. Dažniausiai tai pasireiškia atstūmimu. Pavyzdžiui, vaikas ateina pasisupti ant sūpynių, o kiti tėvai nuveda savo vaikus nuo jo. Kartais net kaltinamos mamos – esą dėl jų kaltės vaikas susirgo. O juk pačios mamos dažnai ir taip jaučia kaltę. Todėl šeimoms reikia ne gailesčio, nes gailestis yra apie mus pačius, o tikro palaikymo, kad visuomenė būtų jų ramstis.

– Minėjote, kad kai kurie net nuveda savo vaiką nuo sergančiojo. Nors sunku tuo patikėti, bet ar tikrai yra manančių, kad ši liga užkrečiama? Iš kur kyla tokios nuostatos?

E. M.: Deja, tokie mitai vis dar egzistuoja. Kai kurie aplinkiniai galvoja, kad ši liga yra užkrečiama, arba tiesiog nori apsaugoti savo vaikus nuo neigiamų emocijų, pamačius sergantį vaiką be plaukų. Tačiau tai – gyvenimo dalis. Mes kiekvienas galime susidurti su šia liga, niekas nėra nuo jos apsaugotas. Sergančiojo kelias yra be galo sunkus ir ilgas. Todėl palaikymas, parama, nesmerkimas, patyčių vengimas yra labai svarbūs. Dažnai neįvertiname, kokią didelę reikšmę turi psichologinis ir emocinis ramstis. Kartais užtenka tiesiog pasakyti: „Tu gali. Mes kartu su tavimi.“ Tokie dalykai labai padeda sveikti, nors mes to dažnai neįvertiname.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Taigi, ne atstumti, o priimti. Iš tiesų sunku patikėti, kad dar turime kalbėti apie tokius dalykus. Labai gerai, kad atlikote apklausą, nes beveik pusė šeimų pripažįsta susidūrusios su patyčiomis – tiek mokykloje, tiek internete, tiek žaidimų aikštelėse. Kokios būna pasekmės? Kaip tai paveikia vaikus ir šeimas?

E. M.: Tai labai stipriai paveikia, ypač vaikus ir paauglius. Jie užsidaro, nustoja bendrauti, jaučiasi labai vieniši. Dažnai atsiranda psichosomatiniai sutrikimai – vaikai sunkiau sveiksta. Kartais diagnozuojama net vaikų depresija. O tuomet kovoti su liga tampa dar sunkiau, nes vaikas patenka į labai sudėtingą būseną. Matėme, kad vėliau juos prakalbinti būna itin sunku. Paaugliams ypač svarbus priėmimas, nes liga atneša daugybę išvaizdos pokyčių, kurie jiems labai jautrūs.

– Taigi problema aiški. Jūsų nuomone, koks galėtų būti sprendimas? Kaip patartumėte žmonėms reaguoti, pavyzdžiui, žaidimų aikštelėje, kai akivaizdu, jog šeima šiuo metu kovoja su onkologine liga?

J. M.: Specialiai atlikome šį tyrimą, kad turėtume duomenų, kuriais galėtume remtis. Dabar kartu su psichologais ir psichoterapeutais ruošiame metodinę medžiagą, kaip bendrauti su pacientais ir jų šeimomis. Sieksime bendradarbiauti su švietimo skyriais, kad ši medžiaga pasiektų visuomenę. Kartais žmonės bijo paklausti arba stigmatizuoja ligą, bet kartais užtenka paprasto klausimo: „Kaip tu norėtum, kad aš su tavimi kalbėčiau?“ Žmogus tikrai atsakys.

– O ką gali padaryti kiekvienas iš mūsų, norintis padėti? Kartais žmonės sutrinka, nors iš tiesų nori geranoriškai prisidėti.

E. M.: Galimybių yra daug. Pamatę tokį žmogų ar vaiką, nebūtina skubėti, bet galite paprastai paklausti: „Kaip šiandien jautiesi?“ Paduoti ranką, nusišypsoti. Maži gestai veikia palaikančiai. O jeigu norite padėti daugiau – visada galima savanoriauti. Mūsų organizacijoje durys atviros – galite prisidėti savo žiniomis, laiku, darbu. Galima padėti organizuojant žaidimus, edukacinius užsiėmimus vaikams. Tai labai stiprus palaikymas.