DAUNO SINDROMAS – NE KLIŪTIS: PADAVĖJO DARBAS JAUNAM VYRUI TEIKIA DIDELĘ LAIMĘ

Beveik prieš 29-erius metus Ritos ir Edmundo šeimoje gimus sūnui Dominykui, tėvus lyg griaustinis iš giedro dangaus pasiekė žinia – berniukas turi Dauno sindromo genetinį sutrikimą. Ir nors prireikė laiko apsiprasti, kad sūnus kitoks, šiandien Dominyko istorija gali įkvėpti kitus.

Lemiamas lūžis

"Dominykas jau ketverių su puse lankė ikimokyklinę darželio grupę ir įvairius būrelius. Paskui sūnus kartu su fiziškai sveikos raidos vaikais buvo integruotas į pirmąją klasę. Kai baigė dvylika klasių, įstojo į siuvinių gamintojo specialybę profesinio rengimo centre kartu su žmonėmis, turinčiais specialiųjų poreikių – nebuvo tokio laiko, kad jis nieko nelankytų ir būtų tik namie, o ne tarp žmonių. Tačiau, tiesą sakant, nors siuvinių gamintojo kvalifikaciją jis įgijo ir gavo pažymėjimą, niekada nė netoptelėjo mintis, kad sūnus galėtų dirbti", – pasakojo rugsėjo viduryje 29-ąjį gimtadienį švęsiančio Dominyko mama Rita.

Tačiau, lemiamas lūžis pastaruoju klausimu vis dėlto įvyko, kai sekdama naujienas "Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijoje" moteris sužinojo apie restoraną sostinėje "Pirmas blynas" ir jį įkurti nusprendusį Lietuvoje gyvenantį užsienietį Timą. Jo sumanymas čia įdarbinti žmones, turinčius įvairaus pobūdžio negalią, itin sudomino.

Dirba padavėju

"Kreipėmės į socialinę įdarbinimo agentūrą "Sopa". Ten Dominykas lankė įvairiausio pobūdžio kursus. Mokėsi, kaip sukurti gyvenimo aprašymą, bendrauti su darbdaviu. Paskui pusę metų minėtame restorane atliko praktiką – sūnus turėjo galimybę išbandyti save dirbdamas padavėju. Dominykas tiko ir direktorius pasiūlė pasirašyti darbo sutartį. Dabar "Pirmame blyne" jis dirba beveik dvejus metus", – sūnaus, turinčio Dauno sindromo genetinį sutrikimą, įsidarbinimo istorijos niuansais dalijosi pašnekovė.

Jaunas vyras minėtame restorane didžiąją laiko dalį dirba padavėju, tačiau, kai prireikia, plauna indus ar net stoja prie kasos aparato. Pasak Ritos, čia dirbti sūnui patinka – iš darbo į namus jis visuomet sugrįžta laimingas, nors kartais ir pavargęs. "Dominyko darbo savaitė – trumpesnė, bet būna dienų, kai jis dirba ir aštuonias valandas. Fiziškai nėra lengva, nes tenka daug vaikščioti, bet sūnus – laimingas", – kalbėdama šyptelėjo Rita.

Be to, kad jaunas vyras aptarnauja restorane apsilankančius klientus, jis labai mėgsta bendrauti. Dominyko šnekumas stebina tėvus – nuo mažumės jis geba užmegzti kontaktą su aplinkiniais, jei ne žodinį, tai bent akių.

"Jam visi žmonės atrodo esantys geri. Sūnus ir pats itin geranoriško būdo. Jis puikiai sutaria ir su bendradarbiais. Tarpusavyje jie visi susirašinėja socialiniame tinkle, turi susikūrę pokalbių grupę", – sakė pašnekovė.

Ritos teigimu, sūnus turi gerą atmintį, kuri gelbsti orientuojantis. (Asmeninio arch. nuotr.)

Geba atlikti užduotis

"Darbe Dominykas visuomet šypsosi ir yra draugiškas, daug bendraujantis. Kai jis prieina prie stalelių priimti užsakymų, klientai taip pat jam nusišypso. Ši jo turima savybė yra neįkainojamas privalumas dirbant padavėju", – gražių žodžių apie savo darbuotoją negailėjo restorano "Pirmas blynas" vadovas Timas.

Pasak jo, atėjęs į darbą Dominykas kartu su kitais kolegomis pirmiausia apžiūri, ar švarūs staleliai ir įrankiai. Tada virėjų pasiteirauja apie dienos pietų meniu, kuris kasdien yra vis kitoks, ir jį išmoksta.

Pašnekovas atviras – nors Dominykas yra įsitikinęs, kad geriausiai jam sekasi padavėjo darbas, visi restorano darbuotojai yra mokomi dirbti komandoje ir, jei reikia, ne tik aptarnauti klientus, bet ir išplauti indus, grindis ar tualetą.

Šmaikštus nutikimas

"Prisimenu tą dieną, kai "Pirmas blynas" pradėjo veikti: visus darbuotojus supažindinau su darbais, kuriuos turėsime atlikti. Kai pasakiau, kad kartais pakaitomis teks išvalyti ir tualetą, tai išgirdęs Dominykas pasakė, jog tai – moterų darbas, ir nuėjo. Tačiau paaiškinau, kad išvalyti tualetą nėra nieko blogo ir tą mokėti turi visi. Vien tam, kad pakeistumėme jo priešišką nusistatymą šiuo klausimu, pirmąsias tris dienas jis buvo tas darbuotojas, kuris rūpinosi švara ir restorano tualete. Šią šmaikščią istoriją papasakojau Dominyko mamai klausdamas, kodėl jos sūnus taip keistai sureagavo. Tada išgirdau, kad taip tikriausiai yra todėl, nes namuose ji vienintelė plauna tualetą", – šyptelėjo Timas.

Jam visi žmonės atrodo esantys geri. Sūnus ir pats itin geranoriško būdo. Jis puikiai sutaria su bendradarbiais.

Tačiau, pasak jo, šiandien Dominykas jau nebereaguoja priešiškai, jei jam tenka ši užduotis. "Manau, kad kiekvienam svarbu suvokti, jog ne viskas gali patikti, bet tai – gyvenimas ir mes kiekvienas turime mokėti atlikti tai, ko prireikia, nors galbūt ne visada norime. Didžiuojuosi juo, kad jis suprato, jog svarbu galvoti ne tik apie save, bet ir apie komandą", – atviravo "Pirmo blyno" vadovas.

Visuomenė keičiasi

Paklaustas apie tai, ar visi "Pirmo blyno" lankytojai yra tolerantiški čia dirbantiems žmonėms, turintiems skirtingas negalias, pašnekovas užsiminė, kad maždaug 90 proc. klientų šioje vietoje jaučiasi išties gerai, tačiau likusieji vis dar nustemba, kodėl juos aptarnauja kitokie žmonės.

Tačiau jis įsitikinęs – visuomenei reikia laiko ir po kelerių metų tai, kad restorane ar batų parduotuvėje dirbs žmonės, turintys Dauno sindromą ar kitą negalią, nebekels nuostabos.

Buvo netikėta

Paprašyta mintimis sugrįžti į tą laiką prieš beveik 29-erius metus, kai laukėsi Dominyko, Rita teigė nė nenumaniusi, kad sūnus gims turėdamas Dauno sindromo genetinį sutrikimą. Pasak jos, tuo metu išankstinius privalomus genetinius tyrimus dėl galimų vaisiaus ligų rizikos rekomenduodavo atlikti tik toms mamoms, kurių amžius būdavo perkopęs trisdešimties metų ribą. Tačiau moteris tuomet į šią amžiaus grupę dar nepateko.

"Nėštumas praėjo normaliai, be jokių komplikacijų. Ir tik gimus Dominykui medikai man pasakė įtariantys, kad sūnus turi Dauno sindromą. Po poros savaičių atlikus genetinius tyrimus, įtarimai pasitvirtino. Labai džiaugiuosi, kad tada, kai laukiausi, gydytojai nesiuntė manęs atlikti tyrimų, nes, jei būtų siuntę, nežinau, kokį sprendimą man būtų reikėję priimti. Dabar yra galimybė apie Dauno sindromą sužinoti daugiau dalijantis patirtimi su mamomis įvairiose grupėse socialiniuose tinkluose. O tada aš nė negalėjau įsivaizduoti, kas tai per genetinis sutrikimas", – atviravo pašnekovė.

Rita neslėpė – susitaikyti su tuo, kad sūnus – kitoks, buvo didelis iššūkis. Tačiau laikui bėgant šeima apsiprato. Naująjį šeimos narį geranoriškai priėmė ir giminaičiai, o draugai taip pat neatgręžė nugaros.

Vartė enciklopediją

Informacijos apie Dauno sindromo genetinį sutrikimą moteris ieškojo atsivertusi tarybinę enciklopediją. Žinių suteikė ir draugės kaimynė, tuomet dirbusi viename iš sutrikusios raidos vaikų centrų. Jame Rita užsiregistravo. Tuomet teigė ir sužinojusi, kad tokių šeimų, kurios augina vaikus, turinčius Dauno sindromą, yra ir daugiau.

"Pamačiusi tokius vaikiukus, pradėjau domėtis, kaip turėčiau ugdyti savo sūnų. Uoliai vykdydavau tai, ką man patardavo specialistai. Labai gerai atsimenu, kad jie sakydavo, jog stebėčiau, kad Dominykas mažiau gulėtų ir daugiau judėtų. Rytais berniukas pabusdavo labai anksti, dar už lango būdavo tamsu. Prisimenu, jį nešiodavau ir nuolat su juo kalbėdavausi. Medikai man sakė, kad kalbėti su vaikais, turinčiais šį genetinį sutrikimą, yra labai svarbu, nes kalbėti jie pradeda kiek vėliau nei fiziškai sveikos raidos vaikai. Su Dominyku kalbėdavausi kasdien. Vyras tuomet dirbo, o aš turėjau galimybę būti namie ir auginti sūnų", – prisiminimais dalijosi Rita.

Dominykas visuomet šypsosi ir mėgsta bendrauti. (Asmeninio arch. nuotr.)

Raida vėlavo

Be specialistų pagalbos, sakė ji, taip pat neapsieita – nuo mažens berniukui būdavo atliekami masažai, teko lankytis užsiėmimuose pas logopedą, o šiek tiek ūgtelėjus, prieš pradedant lankyti darželį, į namus ateidavo ir specialus pedagogas.

"Dominykas vaikščioti pradėjo būdamas vienų metų ir dviejų mėnesių. Kalbėti jungdamas žodžius išmoko nuėjęs į darželį, nes nuolat aplink girdėdavo vaikus kalbant. Nuo tada jis kalbėdavo vis daugiau ir daugiau. Ir dabar kalba, nors galbūt ne viską ištaria aiškiai, bet kalba tikrai gerai", – džiaugėsi pašnekovė.

Pasakodama apie sūnaus paauglystę moteris sakė, jog šis gyvenimo tarpsnis praėjo taip pat be didesnių iššūkių, lydimų kaprizingos nuotaikos ar maišto, kuris paaugliams – įprastas reiškinys. Rita prasitarė, kad visuomet Dominykui paaiškindavo vieną ar kitą dalyką, keliantį klausimų. O kadangi vaikinas ir tada buvo geranoriško būdo, netgi perkalbėti jį nebūdavo sunku. "Sūnus neturi perdėto užsispyrimo. Nuolat su juo kalbėdavausi, viską paaiškindavau", – tarstelėjo ji.

Nestinga savarankiškumo

Dabar 28-erių jaunas vyras savarankiškai geba naudotis viešuoju transportu. Tobulinti šį įgūdį jis pradėjo dar mokydamasis profesinio rengimo centre. O šiandien Dominykas pats nuvyksta ir parvyksta iš darbo, nuvažiuoja į būrelius. Tiesa, kai kurias vietas jis pirmiausia ištyrinėja lydimas mamos. Paskui prireikus kai kur nuvyksta ir vienas. Ritos teigimu, sūnus turi gerą atmintį, kuri gelbsti orientuojantis.

Kaip jau minėta, Dominykas puikiai išnaudoja ir socialinių tinklų teikiamas galimybes – bendrauja su draugais ir kolegomis kasdien susirašinėdamas žinutėmis ar kalbėdamasis telefonu. Domisi, ką jie planuoja veikti ar jau nuveikė, o su vienu bičiuliu, kuris taip pat turi Dauno sindromo genetinį sutrikimą, net aptaria su krepšiniu susijusias aktualijas, nes žiūrėti krepšinio rungtynes – vienas iš Dominyko pomėgių.

Dominykas stebina ne tik gabumais, bet ir tuo, kad jau beveik dvejus metus dirba padavėju restorane. (Asmeninio arch. nuotr.)

Paklausta apie tai, ar tarp sūnaus draugų yra ir fiziškai sveikos raidos žmonių, Rita buvo atvira – nors nuo pat mažens Dominykas lankė darželį, o vėliau ir mokyklą kartu su fiziškai sveikos raidos vaikais, visuomet bendraudavo tik su neįgaliaisiais. Ji užsiminė, kad sveikieji jo neskriaudė ir toleravo, bet draugystė taip ir neužsimezgė.

Kai nedirba, jaunas vyras, turintis Dauno sindromą, padeda tėvams ir buityje – suplauna indus, tvarko kambarius, iššluosto dulkes, moka ir siurbliuoti.

"Kadangi gyvename bute, darbų nėra labai daug, bet kai nuvažiuojame į kaimą, Dominykas daug padeda. Čia jau jo tėvelio nuopelnas – jis išmokė su žoliapjove nušienauti veją. Sūnus kartu su tėčiu sutvarko ir malkas, nes yra fiziškai stiprus", – mintimis dalijosi pašnekovė.

Mezga didžiulius pledus

Kalbėdama apie sūnaus laisvalaikį Rita šyptelėjo ir prasitarė, kad Dominykas labai mėgsta megzti. Šio amato jis išmoko dar tada, kai lankė profesinio rengimo centrą. Nors megzti Dominykas geba tik gerosiomis akimis, bet šis užsiėmimas jam labai patinka. Jaunas vyras jau numezgė ne vieną šaliką, jis mezga netgi pledus.

"Įsivaizduokite, kiek kantrybės reikia gerosiomis akimis numegzti normalaus dydžio pledą. Jei sūnus kažką moka ir jam tai patinka, jis gali ta veikla užsiimti visą dieną. Monotoniškas darbas jam nenusibosta. O kai pamato, kad baigiasi siūlai, man pasako: "Mama nupirk siūlų, jau baigiasi siūlai.", – pasakojo pašnekovė.

Be viso to, Dominykas mėgsta klausytis lietuviškos muzikos, kartu su kitais specialiųjų poreikių turinčiais žmonėmis lanko "Spalvų orkestrą", dailės būrelyje piešia, o neseniai pradėjo lankyti ir gimnastikos užsiėmimus.