Epilepsijos ligonių dilema: sakyti darbdaviui ar ne | KaunoDiena.lt

EPILEPSIJOS LIGONIŲ DILEMA: SAKYTI DARBDAVIUI AR NE

  • 4

Ar per darbo pokalbį reikia pasakyti, kad sergate epilepsija? 43 proc. apklausoje dalyvavusių sergančių epilepsija žmonių sakė, kad pasakyti apie tai darbdaviui reikia tik tuo atveju, jei priepuoliai nekontroliuojami ir juos gali pamatyti. Sergantys šia liga prisipažintų tik kas trečias.

Keliolika diagnozių kasdien

Tokią statistiką atskleidė Lietuvos epilepsija sergančiųjų sąjungos „Epilė“ vadovė Donata Balčikonienė, spaudos konferencijoje kalbėjusi apie žmonių, sergančių epilepsija, sunkumus siekiant įsidarbinti, patiriamus įžeidimus ir negaunamą reikalingą pagalbą. Klausimas, sakyti darbdaviui apie ligą ar ne, anot jos, yra pati aktualiausia tema tarp suaugusiųjų, sergančių epilepsija.

Pasak D.Balčikonienės, Lietuvoje epilepsija serga 25 tūkst. gyventojų. Beveik 6 tūkst. gyventojų kasmet pirmąsyk išgirsta šią diagnozę – net 16–17 žmonių kasdien. „Skaičiai dideli. Klaidingai manoma, kad žmonės, sergantys epilepsija, dažnai patiria šios ligos priepuolius – kone kasdien. Tyrimo rezultatai rodo, kad didžioji dalis apklaustųjų (40 proc.) epilepsijos priepuolį patiria kelis kartus per mėnesį, beveik trečdalis (29,3 proc.) – kartą ar kelis per metus, 13 proc. – rečiau nei kartą per metus, beveik 11 proc. – kartą per savaitę. Tik 5 proc. apklaustųjų priepuolius patiria kasdien“, – skaičius vardija „Epilės“ vadovė.

Ją nustebino paaiškėjusi situacija: dauguma žmonių (58 proc.) patvirtino, kad paslaugos ar gydymas, priklausantys sergant epilepsija, nebuvo teikiamas. Tai psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos, operacija epilepsijos židiniui pašalinti, klajoklinio nervo stimuliatoriaus įdėjimas ir kt. Tik 17 proc. epilepsijos ligonių yra suteiktos psichologo konsultacijos. „Žinant savižudybių rizikos, depresijos atvejų skaičius, šie yra labai maži. Depresija serga iki 50 proc. šalies gyventojų, kuriems diagnozuota epilepsija“, – sako D.Balčikonienė.

Depresija serga iki 50 proc. šalies gyventojų, kuriems diagnozuota epilepsija.

Ribotos galimybės įsidarbinti

Remiantis apklausos duomenimis, didžioji dalis apklaustųjų (44 proc.) teigė, kad, rinkdamiesi profesiją, neatsižvelgė į tai, kad serga epilepsija, atsižvelgė 28 proc. Pasak „Epilės“ vadovės, šalies įstatymai labai riboja galimybes įsidarbinti. „Prieš porą metų buvo panaikintas įstatymas, kuriame įvardyta, kad epilepsijos ligoniai negali dirbti kai kurių darbų, pavyzdžiui, socialinio darbo, veterinaro – visiškai paprastų darbų. Atrodo, jei žmogus nepatiria priepuolių, vaistais liga yra kontroliuojama, kodėl jis negalėtų dirbti šito darbo?“ – klausia D.Balčikonienė.

Sakyti savo diagnozę darbdaviui ar ne, anot moters, labai priklauso nuo individualios situacijos. „Jei liga kontroliuojama, o tai būna 70 proc. atvejų, galbūt nebūtina visiems žinoti. Tačiau jei yra tikimybė, kad priepuolis gali ištikti bet kur ir bet kada, manau, būtų sąžininga aplinkiniams pranešti, kad sergi šia liga, jog jie žinotų, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Išties dar labai daug klaidų nežinodami žmonės  padaro“, – teigia ligonių, sergančių epilepsija, atstovė.

Ji įsitikinusi, kad didžioji dalis epilepsijos ligonių nedirba. Dauguma apklaustųjų tvirtino, kad darbe yra sulaukę nemalonumų, pavyzdžiui, įžeidimų, užgauliojimų dėl ligos. Vienas iš penkių žmonių, sergančių epilepsija, slepia apie ligą darbe. Ar tai sąžininga, ar nesąžininga, anot „Epilės“ vadovės, teisingo atsakymo nėra.

Žiūri kaip į narkomaną

Kai kurie epilepsijos ligoniai, paklausti, ar pasikeitė visuomenės nuomonė apie juos, teigia, kad pokyčių neįvyko: „tenka patirti pažeminimus“, „požiūris kaip į neįgalius, nenormalius žmones“, „jie neigiamai žiūri į sergančius, ypač darbdaviai“, „ištikus priepuoliui viešoje vietoje retas padeda, žiūri kaip į narkomaną ar alkoholiką“. Dauguma apklaustųjų (43 proc.) tvirtina, kad visuomenei trūksta žinių apie šią ligą ir tolerancijos žmonių, sergančių šia liga, atžvilgiu.

Pasak D.Balčikonienės, užsienyje epilepsijos ligoniams yra prieinama gydymo įstaiga ir psichologinės pagalbos centras – ne tik jam pačiam, bet ir visiems šeimos nariams. „Juk jei serga vienas žmogus šeimoje, serga visa šeima. Jie nežino, nei kur kreiptis, nei kaip padėti. Kankina labiau ne liga, o baimė – paprasti klausimai, į kuriuos neturi atsakymų. Todėl ligą neigia, jaučia nuolatinį nerimą, stresą pastojus ir t.t. Nėra kas konsultuotų, patartų, suteiktų pagalbą“, – pažymi moteris.

Priverstinai sterilizuodavo

Seimo narys, Sveikatos komiteto narys Linas Slušnys taip pat tvirtino, kad Lietuvoje epilepsija vis dar yra stigma. „Klausimas, ar tai yra liga, ar būklė, nes ligą gali pagydyti, būklės – ne. Įsivaizduokite, kad dar iki 1956-ųjų net septyniolikoje JAV valstijų buvo draudžiama tokiems žmonėms tuoktis, o aštuoniolikoje valstijų jie buvo priverstinai sterilizuojami. Iki pat 1980 m. Didžiojoje Britanijoje epilepsija buvo pagrindas panaikinti santuoką. Labai gražiai buvo parašyta „British Medical Journal“, kad epilepsijos istorija – tai 4 000 metų prietarų, neišmanymo ir stigmatizavimo, o paskui – 100 metų išmanymo, prietarų ir stigmatizavimo toliau. Tai liga, apie kurią sklando daug mitų. Lietuva – ne išimtis“, – sakė politiku tapęs psichologas.

Pasak jo, dar visai neseniai buvo visiškai normalu slėpti šią ligą nuo darbdavio, nes galėdavo atleisti. „Šiandien to galbūt mažiau, mes po truputį augame, bet nesakau, kad viskas baigta. Dar yra kai kurių Lietuvos įstatymų, kurie vis dėlto diskriminuoja. Jeigu žmogui neapsimoka dirbti dėl to, kad dirbdamas jis turės susimokėti už gydymą (...), tai vis dar yra tokia situacija, kad mūsų teisinė ir fizinė sistema nepritaikyta padėti šiems žmonėms“, – teigia L.Slušnys.

Rašyti komentarą
Komentarai (4)

Lina

Sako turi žinoti darbdavys ir ką jis gali padaryti prievartą versti dirbti ar ten sergi kokia liga ar ne. Tai jau baudžiava. Iš to žinojimo darbdaviui jokios naudos ir pagalbos. Dauguma darbdavių yra chanai. Pirmiausia pats žmogus turi žinoti ir suprasti.

VILMA

MAN SLYKSTU KAIP NESCIA PILVOTA DIRBA. SU KUO PASIDIRBO TA VAIKA TEGUL TAS VYRAS IR ISLAIKO. ISMEST TOKIA MOTERI IS DARBO, KODEL KITI UZ JA TURI DIRBTI. AS SKAITAU PATS ZMOGUS TURI PASIRINKTI AR DITBTI AR NE TOKI AR TOKI DARBA.PRIES STOJANT SUPAZINDINTI SU PAVOJAIS IR DARBUOTOJAS GALETU SUTIKTI AR NESUTIKTI IR BUTU NEBAUDZIAMA IR NEATLEIDZIAMA IS DARBO. ISEJUS IS DARBO BUTU PAPILDOMOS SUTEIKTOS BEDARBIO PRIVILEGIJOS O NESITYCIOTI IS SERGANCIU ZMONIU.

Anonimas

diskriminuoti nereikią bet kad bendradarbiai turi žinoti tai faktas,kad priepuolio metu ligoniui nepridarytu nesamonių.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS