SUVALDĘS KETVIRTOS STADIJOS VĖŽĮ, LIGĄ VADINA VIENU GERIAUSIŲ JAM NUTIKUSIŲ DALYKŲ

Ketvirtos stadijos kasos vėžys su metastazėmis kepenyse. Operuoti negalima – auglys apėmęs per daug organų. Tokią diagnozę prieš aštuonerius metus išgirdęs Virginijus Šaulys nepasidavė. Vėliau sumažėjęs auglys išoperuotas, Virginijus pasiekė ilgalaikę remisiją. Kaip jam tai pavyko?

Grėsmingą diagnozę kaunietis V. Šaulys išgirdo 2013 m., būdamas 46 metų. Atsigręžęs atgal vyras džiaugiasi, kad viskas taip atsitiko. Sako, tik tada gyvenimas įgavo prasmę. Po agresyvaus gydymo ir operacijų atsistojęs ant kojų, Virginijus ėmė padėti kitiems. Dažnai vyksta pasikalbėti su onkologiniais pacientais. Kartais – paskutinėmis jų gyvenimo dienomis. Ėmė domėtis vėžiu ir jo gydymu. Ypač tuo, ką gali padaryti pats ligonis. Atsisakė blogųjų angliavandenių, glitimo, smarkiai sumažino maisto porcijas. Vis dėlto prisipažįsta – jam, saldumynų mėgėjui, atsisakyti saldaus maisto buvo labai sunku. Reikėjo didelių valios pastangų. Tačiau jis suprato: angliavandeniais maitintų vėžį. Ir apsisprendė kovoti. Matydami jo pastangas, patarimų negailėjo ir naujausia informacija dalijosi gydytojai. Virginijus karštligiškai ieškojo informacijos, kaip galėtų sau padėti. Kiekvieną apie vėžio gydymą pasirodžiusią naujieną tikrindavo keliuose šaltiniuose. Ilgainiui klausimus apie gydymą ir gydymąsi ėmė užduoti ne tik jis gydytojams, bet ir gydytojai jam. Savo patirtį ir įvairių sričių gydytojų, gydančių onkologinius pacientus, patarimus V. Šaulys sudėjo į knygą „Vėžys 24/7“. Jo ir kitų onkologinių ligonių patirtys sugulė į patyriminį spektaklį „Nenugalėtieji“.

„Gyvenimas su vėžio diagnoze yra deimantinis. Privalome jį išnaudoti ir kuo daugiau savęs palikti prieš išeidami“, – sako Virginijus.

– Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo. Blogai jautėtės, vaikščiojote pas gydytojus, tačiau diagnozę išgirdote ne iš karto?

– Tikrosios savo ligos ieškojau apie metus. Pradėjau jaustis kitaip. Netikėtai ėmė kristi svoris – per metus netekau 10 kg. Jaučiau tik šiokį tokį maudimą kairėje nugaros pusėje, ties inkstu. Dabar suprantu – maudė kasos uodegoje. Tačiau šeimos gydytojas įtarė, kad dėl to kaltas inkstuose vėl besikaupiantis smėlis. Juk prieš dešimt metų man buvo inkstų priepuolis. Man paskyrė masažų kursą ir vandens procedūrų, to tikrosios mano ligos atveju daryti negalima. Svoris ir toliau krito. Po kurio laiko pavalgius pradėjo pykinti. Išsivemi – palengvėja. Ieškojo diabeto – nerado. Kreipiausi į endokrinologą, kad ištirtų skydliaukę. Ši gydytoja iš karto pasakė, kad problema – virškinimo trakte, ir nusiuntė atlikti echoskopijos. Iš ją atlikusios gydytojos reakcijos supratau, kad kažkas negerai. Ji slogiu tonu paklausė: „Kada paskutinį kartą buvote pas gydytoją?“ Labai greitai gavau siuntimą pas onkologus.

– Kokią diagnozę išgirdote?

– 2013 m. rudenį, būdamas 46 metų, išgirdau retos ligos diagnozę: neurokarcinoma, neuroendokrininis navikas kasoje su metastazėmis kepenyse. Kasos navikas – 7 cm dydžio, yra skysčių sankaupų viduriuose, išsivysčiusi gretutinių organų patologija, kepenyse – dar du židiniai ir gausybė mažų židinėlių. Operuoti buvo per daug pavojinga, nes auglys buvo apėmęs pernelyg daug organų.

Gydytoja pasakė: „Gal bandome vaistais?“ To „bandome“ negaliu pamiršti iki šiol. Supratau, kad mano situacija – labai rimta. Tik vėliau keli mano tuomečiai gydytojai prisipažino netikėję, ar aš sulauksiu kito bulviakasio. Vaikščiojau visas baltas kaip popierius.

– Koks gydymas jums buvo taikomas?

Pakeitęs maistą, taip pat laikydamasis kitų rekomendacijų, per ketverius metus pasiekiau, kad man būtų taikomas operacinis gydymas.

– Keturis mėnesius man taikė biologinę terapiją, kai ji nebepadėjo – chemoterapiją (gydymą vaistais). Toks gydymas tęsėsi devynis mėnesius. Biologinė terapija sukėlė labai stiprų viduriavimą. Tuo metu gydymą dar derinau su darbu. Visaip būdavo – ir į tualetą nespėdavau. Nešdavausi į darbą persirengti. Supratau, kad taip ilgai netempsiu – iš darbo išėjau.

Aš esu tradicinės medicinos šalininkas, bet žmogus turi pats stengtis sveikti, padėti gydytojui jį gydyti. Vien tik ieškant stebuklingos piliulės, kurią išgėręs pasveiktum, nieko nebus. Bėgte su vėžiu nepakovosi.

Maistas – vienas pagrindinių dalykų, kurį, išgirdęs diagnozę, turi pakeisti onkologinis ligonis. Pakeitęs maistą, taip pat laikydamasis kitų rekomendacijų, per ketverius metus pasiekiau, kad man būtų taikomas operacinis gydymas. Per tą laiką navikas susitraukė iki operuojamo dydžio. Pasiekiau savo didįjį tikslą! Man buvo atlikta keletas operacijų.

Pašalinta dalis kasos, blužnis, tulžis, dalis kepenų. Žmogui užtenka trečdalio sveikų kepenų, o man jų liko netgi daugiau. Dabar mano kepenys atauga. Treji metai yra remisija. Prieš keletą savaičių gavau kompiuterinės tomogramos išvadas, kurios ir vėl pradžiugino: neigiamos dinamikos nenustatyta.

– Kaip manote, kodėl susirgote vėžiu? Prie to galėjo prisidėti ilgalaikis stresas darbe?

– Onkologinių ligonių mano giminėje nebuvo ir dabar, be manęs, tokių nėra. Taigi, genetinės priežastys atkrenta. Manau, kad prie mano diagnozės prisidėjo vadinamasis distresas – nuolatinis stresas. 2011 m. įvyko banko „Snoras“, kurio dviem padaliniams Kaune vadovavau, bankrotas. Savo asmeniniu sprendimu išduodavau paskolas. Išduodavome paskolą su sąlyga, kad įmonė savo apyvartą vykdys per sąskaitą mūsų banke. Kai įvyko „Snoro“ bankrotas, buvo įmonių, kurių banko paskola siekė kelis šimtus tūkstančių litų, o jų sąskaitoje tuo metu buvo milijonas ar keli. Ir viskas per vieną dieną dingo! Liko tik draudiminė suma ir įsipareigojimas bankui – negrąžinta paskola.

Patyriau didžiulę įtampą. Sulaukiau ne vieno skambučio su grasinimais: „Kodėl iš anksto neperspėjai? Žinau, kur tavo vaikai mokosi – pamatysi, kas dabar bus.“

Taigi, 2011 m. – „Snoro“ bankrotas, 2013 m. – neurokarcinoma. Žinau, kad ne vienas mano kolegas iš šios darbovietės susirgo onkologinė liga. Nuolatinį stresą medikai įvardija kaip vieną vėžio priežasčių. Nuo įtampos rūgštėja organizmas, o rūgštinė terpė labai tinka vėžinėms ląstelėms daugintis.

– Vis dėlto vėžio diagnozę vadinate vienu geriausių jums nutikusių dalykų. Kodėl?

– Po diagnozės atradau save kitokį. Galiu skirti save kitiems, padėti kitiems. Tai labai empatiška, jausminga ir prasminga. Kas gali būti geriau už prasmingą gyvenimą? Esu be galo laimingas, kad sergu aš, o ne mano artimieji – žmona ar vaikai. Kartais ir savo draugams pateikiu šį pavyzdį. Draugais vadinu visus šios ligos paliestus žmones. Pateikiu panašių palyginimų, kad jie suvoktų, kokie yra laimingi vien dėl to, kad šiandien gali gyventi, planuoti, turėti tikslą. Kartą teko kalbėti su stipriai ligos paliesta jauna moterimi, auginančia tris vaikus. Ji jautėsi visiškai sugniuždyta. Pasakiau: „Pagalvok, kaip jaustumeisi, jei šia liga sirgtų tavo vaikai?“ Ir ji suprato, kad tai, kas atsitiko, ne blogiausia.

– Kaip jūsų gyvenimas pasikeitė po diagnozės?

– Gyvenimas skilo į dvi dalis: iki ir po diagnozės. Iki diagnozės ėjau atsakingas pareigas. Mąsčiau ir apie politiko karjerą, ir apie naują darbą – buvau pakviestas vadovauti kito banko skyriui. Staiga visi planai sugriuvo. Buvome pasiėmę paskolą, įsigiję namą. Jį teko parduoti – nenorėjau, kad man išėjus šeimai liktų skolų. Buvo momentų, kai galvojau: svarbu, kad žmona gautų tinkamą vyrą, kai manęs nebebus. Meldžiau to. Juk ji taip stengėsi, kad aš gyvenčiau, tiek daug dėl manęs darė.

Iki diagnozės gyvenimo tempas buvo labai didelis. Darbas, karjera, šeima. Tai naują automobilį reikia pirkti, tai stogą dengti, tai dar kažką. Įsisuki į tokį sūkurį, ir tai atrodo normalu, nes ir kiti aplink tave taip gyvena. Diagnozė leidžia truputį atsiriboti ir lyg iš aukščiau, kitomis akimis pasižiūrėti į savo gyvenimą.

Gyvenimas po diagnozės tęsiasi. Jis kitoks, bet tęsiasi – planuoji, kuri. Jei prarandi mirties baimę, kaip kad aš ją esu praradęs, dar didesnių galimybių atsiveria.

Po diagnozės atradau kitokį save, atsigręžiau į dvasinę pusę. Atsirado kūryba, į kurią galėjau pasinerti. Atradau žmones. Atsirinkome draugus. Keista, bet ir XXI a. yra galvojančiųjų, kad vėžys užkrečiamas. Dėl to praradome dalį draugų.

Iki diagnozės gyvenimo tempas buvo labai didelis. Visa tai reikėjo pamiršti. Iš esmės pasikeitė viskas: mano veikla, mano požiūris į gyvenimą, mano maistas.

– Kaip pakeitėte mitybą?

– Iš pokalbių su gydytojais ir skaitydamas specializuotą literatūrą, knygas, tarp jų – „Naujoji priešvėžinė mityba“, supratau, kad kovojant su vėžiu labai svarbus maistas. Buvo laikas, kai liguistai svėriau kiekvieną kąsnį. Atsisakiau saldumynų. Ir dabar ieškau produktų su žemu glikeminiu indeksu, kitaip tariant, nedidinančių gliukozės kiekio kraujyje. Juk gliukozė maitina vėžį. Gliukozei rūgstant gaminasi vėžio ląstelių maistas – pieno rūgštis. Rūgštinė terpė apskritai labai patinka vėžiui. Jei nežinodamas, kad esi alergiškas laktozei, nors nuolat pučia vidurius, bet vis tiek vartoji pieno produktus – rūgštini organizmo terpę ir sudarai palankias sąlygas vėžiui.

Skanu-neskanu principu galima vadovautis iki diagnozės. Po jos reikia įsisąmoninti: valgau tam, kad gyvenčiau.

Svarbu vengti ne tik blogųjų angliavandenių, aukšto glikeminio indekso produktų. Reikia vengti ir įvairių maisto priedų, valgyti kuo natūralesnį maistą, jei įmanoma, be cheminių trąšų užaugintas daržoves, be antibiotikų užaugintų paukščių ir galvijų mėsą. Apskritai, reikia vengti raudonos mėsos. Žarnyne esantis polipas gali supiktybėti, nuolatos valgant raudoną mėsą, pilną įvairių E, sorbentų, skonio stipriklių, kurie sukelia uždegimus. Laikui bėgant tai gali tapti onkologine liga. Žarnyne formuojantis augliams, žmogus ilgą laiką nieko nejaučia. Dėl to labai svarbu dalyvauti bent jau nemokamose prevencinėse programose ir taip pasitikrinti dėl kelių rūšių vėžio. Ypač, jei šeimoje yra buvę vėžio atvejų. Deja, ne visi tuo pasinaudoja. Keista, nes automobilių techninę apžiūrą atlieka, o patys sau, pavadinkime, techninės apžiūros neatlieka.

Sergant vėžiu, tinka panaši į ketogeninę dieta. Tačiau svarbu ir tai, kiek vienu metu suvalgai. Pavyzdžiui, aš vienu metu galiu suvalgyti ketvirtį obuolio. Pabarstau Ceilono cinamonu, kuris leidžia organizmui ne taip greitai įsisavinti fruktozę. Praėjo pusvalandis – jau galiu suvalgyti kitą ketvirtį obuolio. Skanu-neskanu principu galima vadovautis iki diagnozės. Po jos reikia įsisąmoninti: valgau tam, kad gyvenčiau. Valgau tai, ką galiu valgyti, kad nenualinčiau imuninės sistemos, kad mano maistas būtų visavertis. Kad gaučiau pakankamai baltymų, riebalų. Ir gerųjų angliavandenių – iš viso grūdo produktų, kai kurių vaisių, uogų. Uogų stengiuosi užsišaldyti tiek, kad užtektų visai žiemai. Saldumynų visiškai nevalgau. Kiek reikia gliukozės smegenims, organizmas pasigamina iš baltymų.

– Kiek tam reikėjo valios pastangų? Juk atsisakyti įprasto maisto nelengva.

– Labai sunkus buvo pirmas pusmetis. Iki ligos buvau didelis saldumynų mėgėjas. Per balių sėsdavau kuo arčiau saldaus stalo. Cukrus sukelia priklausomybę, jos atsikratyti nebuvo lengva. Pavyzdžiui, chalvą tiesiog dievinau. Atsimenu momentą, kai jau po diagnozės stoviu prie chalvos lentynos parduotuvėje – net rankos dreba, kaip jos noriu. Aš ją ne tik matau – ir užuodžiu, tiesiog fiziškai jaučiu, seilės susikaupia burnoje. Atrodo, net kaulus laužo, kaip aš tos chalvos noriu. Kai apie tai papasakojau savo gydytojai, ji pasakė: „Tu atsisakei maisto, kuriuo maitinasi vėžys. Organizmo nealini – duodi jam kitokio maisto. Tačiau vėžys badauja – vėžio ląstelė pradėjo džiūti, nykti. Ir ji per visus kūno receptorius – regą, klausą, uoslę, lytėjimą – reikalauja: duok man maisto.“ Aš iš tolo girdėdavau ir užuosdavau, jei kino salėje, tarkim, kažkas subraškindavo šokolado popieriuką. Keistai sustiprėję tie pojūčiai būdavo. Bet man gydytojai paaiškino: svarbu nedaryti išimčių. Nei per gimtadienį ar vardadienį, nei jokia kita proga. Juk vieną kartą suvalgius saldumyno vėžys keturias penkias dienas turės kuo maitintis. Visos iki tol dėtos pastangos nueis perniek. Todėl mano pozicija tokia: maisto atžvilgiu atostogų nėra. Žmonos vaikams kepamus bulvinius blynus, kuriuos anksčiau labai mėgau, aš dabar tik pauostau. Ir tokių produktų daug.

Dabar mano skonio receptoriai yra taip paaštrėję, kad, paragavęs ne namuose gaminto maisto, iš karto pajuntu, jeigu jame yra man draudžiamo ingrediento.

– Jums ilgalaikė remisija – gal jau galima padaryti išimčių?

– Su vėžiu gyvensiu visą likusį gyvenimą – 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę, be atostogų, be išeiginių. Todėl kaip išmokau, taip maitinsiuosi, taip gyvensiu iki gyvenimo pabaigos. Kitaip gyventi tokiems kaip aš labai rizikinga. Turiu pavyzdžių. Moteris Vilniuje, sirgusi ketvirtos stadijos krūties vėžiu, laikėsi tokios pat mitybos kaip aš. Manęs paprašė su ja pasikalbėti. Visada stengiuosi rasti kito žmogaus tokių vertybių, dėl kurių jis norėtų gyventi, – ar tai tėvai, ar vaikai, ar mylimas žmogus. Pavyko motyvuoti tą moterį, ji pagavo tiesiog sportinį azartą kovoti su vėžiu, pasiekė puikių rezultatų – ilgalaikės remisijos. Vėl pradėjo dirbti, sugrįžo į verslą. Įspėjau ją nepadaryti klaidos, tačiau ji nusprendė, kad vėžys – praeitis, ir grįžo prie įprasto gyvenimo būdo, įprasto maisto. Po kiek laiko sulaukė recidyvo – liga sugrįžo. Sugrįžusi liga dažnai smogia dviguba jėga. Gydymas tampa daug sudėtingesnis. Nes, jei liga metastazuoja į kitus audinius, jau yra kita forma ir kitoks gydymas. Ir kai žmogus išeina, jis paprastai išeina nuo trijų, keturių ar penkių skirtingų vėžio rūšių. Kai tiek skirtingų vėžių serga vienas žmogus, neaišku, kaip gydyti, nes vienos rūšies vėžį gydo vienoks, kitos – kitoks metodas. Vieną vėžį nuslopini – kitas progresuoja.

– Dalyvaujate pacientų organizacijų veikloje, lankote ligoninėse onkologinius ligonius, kartais – paskutinėmis jų gyvenimo dienomis. Apie ką kalbatės?

– Kiekvieną dieną kalbuosi su savo draugais onkologiniais ligoniais. Baigiau „Vaikų linijos“ mokymo kursus, kad suvokčiau vaikų psichologiją. Man norėjosi žinoti, ką jie jaučia, kai mama ar tėtis suserga, kai jis praranda plaukus ir kitaip pasikeičia jo išvaizda.

Tenka kalbėtis ir su tais, kuriems jau labai nedaug šiame gyvenime belikę. Prisiliesti prie kito žmogaus likimo yra be galo jautru. Kartą paskambino man iš klinikų, sako: „Tavęs reikia vienoje palatoje, atvažiuok.“ Nueinu – o ten guli jauna moteris, apie 30 metų. Matyti, kad žmogus jau pakeliui į aną pasaulį. Ir ji pati tai suprato. Pradėjome kalbėtis – verkia. Palatoje – vaikų piešiniai. Vis dėlto pavyko ją prakalbinti. Apie vaikus, jų pasiekimus, grįžome į praeitį – net iki tos moters vaikystės. Ji taip atsivėrė. Norėjau, kad ji turėtų bent trumpalaikį tikslą. Palikau jai pieštuką, lapą popieriaus ir paprašiau parašyti savo istoriją. Ji leisgyvė, bejėgė turėjo tikslą parašyti ir parašė. Tas tekstas nenugulė į spektaklį „Nenugalėtieji“, bet aš žinau, kad jis yra, kad jis tapo tarsi atsisveikinimo laišku.

Sergant vėžiu, labai svarbu turėti tikslų. Nereikia jų kelti labai globalių. Aš pats iš pradžių kėliau sau tik labai artimus, konkrečius tikslus. Kai susirgau, dukra buvo abiturientė. Visų pirma, išsikėliau tikslą sudalyvauti dukros išleistuvėse, su ja sušokti valsą. Nusprendžiau: negaliu nuvilti šeimos ir nedalyvauti. Sūnus tuo metu buvo keturiolikmetis. Kai pasiekiau pirmuosius tikslus, užsibrėžiau išmokyti sūnų vairuoti. Man atrodė, kad tėčiui ir sūnui tai labai svarbu. Paskui jau planavau sudalyvauti ir sūnaus išleistuvėse.

Iš pradžių tikslai buvo vos kelioms savaitėms į priekį. Paskui mėnesiui, porai mėnesių. Kai tuos tikslus į gyvendini – atsiranda kitų, drąsesnių.

– Kas dar svarbu kovojant su vėžiu?

– Reikia bendradarbiauti su gydytojais. Žinoma, jie taip pat žmonės – būna ir pavargę, ir nusivylę. Tačiau reikia stengtis rasti kelią į gydytojo širdį, rodyti pastangas.

Apskritai, gydantis svarbu suburti savo komandą. Tai šeimos nariai, gydytojai, artimiausių draugų ratas. Kai neslepi diagnozės, gali išsikalbėti, išsiventiliuoti, neleisti užsistovėti blogiems jausmams viduje. Tai sveikti padedantys psichologiniai dalykai. Svarbu ir išmokti susitvarkyti su stresu. Kiekvienas žmogus turi atrasti, kas jam teikia terapinį poveikį. Tai privalu tiek sveikiems, tiek sergantiems žmonėms. Man be galo svarbi gamta – naudojuosi miško terapija. Kiekvieną kartą grįžęs į tėviškę saulei tekant einu į mišką. Vis dėlto miškas, gamta galbūt visai netiks „ant asfalto“ užaugusiam žmogui. Tačiau jam galbūt tiks šokio terapija, trečiam – žirgai, delfinai, piešimas, rašymas ar muzikos terapija.

Piktybines ląsteles augina nuolatinis stresas, nuovargis, netinkamas maistas ir per mažas judėjimas. Taigi, nepamirškite judėti. Eiti pasivaikščioti, mankštintis. Judant valosi organizmas, gerėja limfos nutekėjimas, kuris sergant vėžiu neretai yra sutrikęs.

Sveikti gali padėti ir fitoterapija (gydymas augalais). Tačiau renkantis papildus taip pat reikia konsultuotis su gydytojais. Aš pats vos neprisidariau bėdos su papildais. Žinomas fitoterapeutas man patarė naudoti papildą RM10. Parsisiunčiau jį iš JAV, tačiau prieš vartodamas nusprendžiau paklausti gydytojos, ar galiu. Ji pasakė: „Tavo navikas yra grybelinės kilmės, o šio papildo sudėtyje yra tam tikrų rūšių grybų. Naudodamas jį, paskatintum auglio augimą.“

Reikia nepamiršti, kad universalūs receptai sergant vėžiu netinka: kas tinka vienam ligoniui, gali pakenkti kitam.

Taigi, prieš pradėdami fitoterapiją, akupunktūrą, masažą ar mankštą, pasitarkite su gydytoju. Geriausia, kad patartų specialistas, kuris gilinasi į onkologiją. Nesivadovaukite principu: „viena bobutė sakė“. Juk šiuo principu besivadovaujantieji gydosi net musmirėmis. Kai miršta, nebeaišku, nuo ko: nuo vėžio ar musmirių.

– Esate onkologinių ligonių patirtimis besiremiančio spektaklio „Nenugalėtieji“ idėjos autorius ir organizatorius. „Nenugalėtieji“ vėl atgimsta?

– Dėl pandemijos teko padaryti ilgą pauzę. Tačiau dabar „Nenugalėtieji“ iš tiesų atgimsta. Spektaklį atnaujinome, papildėme vaiko istorija, – praėjusią savaitę jį rodėme Šiauliuose. Per šį spektaklį žmonės dažnai verkia. Bet ašaros reikalingos – jos turi terapinį poveikį.

Dabar „Nenugalėtuosius“ planuojame nuvežti į Klaipėdą. Juos norėčiau parodyti visuose Lietuvos miestuose. Tiesa, tai nėra paprasta – spektaklį rodome nemokamai, tačiau scenos nuoma, apšvietimas, – viskas kainuoja. Visa tai finansuojame iš visuomenės sveikatos biurų paramos ir viešajai įstaigai „Sveikim kartu“ paaukotų pinigų.

Žinutė, kurią noriu pasiųsti tiek spektakliu, tiek bendraudamas su ligoniais yra ši: gyvenimas su vėžio diagnoze yra deimantinis. Privalome jį išnaudoti ir kuo daugiau savęs palikti prieš išeidami.

Komentaras

Rasa Jančiauskienė

Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos Onkologijos skyriaus vadovė, gydytoja onkologė-chemoterapeutė.

Prof. Rasa Jančiauskienė

Virginijus yra iš tų pacientų, kurie linkę bendradarbiauti. Susitikome prieš aštuonerius metus, kai jam buvo nustatyta sunkios ligos diagnozė. Virginijus visada domėjosi, kuo pats galėtų prisidėti, kad gydymas būtų veiksmingesnis. Smagu bendrauti su žmogumi, kuris yra atviras naujienoms (kartais naujienos yra viso labo pamirštos universalios tiesos), kartu suvokia, kad sėkmė priklauso ir nuo jo paties, nuo gyvensenos. Ir yra pasirengęs ir turi valios ją keisti.

Jei norime būti sveiki, pirmiausia turime laikytis sveikos gyvensenos principų. Deja, šiandieną tai ne taip paprasta. Reikia nemažai pastangų, kad pavyktų tai padaryti. Viskas prasideda nuo suvokimo, motyvacijos. Man smagu, kad Virginijus ne tik pats tai suvokė, sugebėjo gana stipriai pakeisti savo gyvenseną, bet ir mato prasmę savo patirtimis dalytis su kitais. Labai pritariu tam. Kartais žmogaus, išgyvenusio tam tikrą ligą, balsas gali būti labiau girdimas nei medikų.