Žmogus labiausiai mėgsta saldumą ir sūrumą, todėl druskos ir cukraus, kurie daugeliui atrodo nekalti, reikia įdėti tiek, kad produktas būtų perkamas – taip mokomi maisto technologai, LRT radijui sako VŠĮ „Sveikatai palankus“ direktorė maisto technologė Raminta Bogušienė. 

Anot jos, prie šių produktų žmogus lengvai pripranta, todėl kitokio, sveikatai naudingo, maisto žmonės nebenori valgyti. R. Bogušienė priduria – kai kurie linksta į kitokį kraštutinumą, pavyzdžiui, renkasi tik Lietuvoje užaugintus produktus, nors, akcentuoja specialistė, tiek lietuviai, tiek lenkai naudoja tas pačias auginimo technologijas.

– Dažniausiai parduotuvėje apsiperkame pagal susiformavusius įpročius ir produktų specialiai neieškome. Kaip tai vertinate?

– Taip yra dėl to, kad neturime laiko ir einame užburtu ratu. Žinome, kad perkame šitą duoną, sviestą, sūrį, sausainius. Tiesiog neturime laiko domėtis, ieškoti ir einame mums įprastu keliu.

Būtina suprasti, kad nėra vieno maisto produkto, kuris išsaugo mūsų sveikatą arba ją sugriauna. Svarbi visuma. Jei žiniasklaidoje pamatėte pranešima „gerkite citrinos sultis ir būsite sveiki“, įžvelkite visumą, nes, pasikartosiu, vienas produktas negali sugriauti ar išsaugoti jūsų sveikatos. Visi mitybos įpročiai svarbūs, nė vieno negalime išmesti.

Jei išsirenkame sveikatai palankiausius maisto produktus, tai dar nieko nereiškia. Grįžę namo iš jų gaminsime patiekalus ir to proceso metu turime tų produktų nesugadinti. Kitas dalykas, jų svarbu suvalgyti tiek, kiek reikia mūsų organizmui. Būtina pajausti jų skonį, aromatą. Taip pat svarbu, kad visa šeima susėstų kartu, dalintųsi geromis emocijomis.

Yra daug kitų dalykų, kurie svarbūs, pavyzdžiui, reguliarus valgymas. Svarbu ir tai, kad į parduotuvę atėjęs žmogus dažnai perka jam įprastus produktus ir net nesusimąsto galbūt iš tos produktų grupės galima įsigyti sveikatai palankesnį produktą.

– Kaip atpažinti, kuris produktas yra sveikesnis?

– Norėčiau kaip pavyzdį pateikti sūrį. Man pačiai tai buvo didelis atradimas. Rinkdamiesi, pavyzdžiui, fermentinį sūrį ar kitokį, kurį dedama ant sumuštinio ar į patiekus, atkreipkite dėmesį į druskos kiekį. Žmonės apie tai net nesusimąsto. Jie žino, kad sūrio sudedamosios dalys yra pienas, fermentai ir kad pas visus gamintojus šie ingredientai vienodi. Bet, pavyzdžiui, druskos kiekis šimtame gramų sūrio svyruoja nuo 0,5 g iki 3,5 g.

Žmogus per dieną gali suvartoti (tai rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 5 g druskos. Šis kiekis rekomenduojamas suaugusiam žmogui. Jaunesniems kaip 10 metų vaikams rekomenduoja suvartoti 3–4 g. Suvalgęs 100 g sūrio, kuriame yra 3,5 g druskos, vaikas gauna visą druskos dienos normą. Druska, kaip žinote, yra vienas iš tų komponentų, kurio per didelis kiekis nėra palankus sveikatai.

– Bet kodėl mes mėgstame vartoti tiek daug druskos? Ar esame pripratinti?

– Taip, [...] vartotojas pripratintas prie druskos. Tai galėjome stebėti vaikų ugdymo įstaigose. Kai druskos kiekis buvo sumažintas nuo šių metų sausio 1 d. visuose patiekaluose, išskyrus sūrį ir mėsos gaminius, vaikai nevalgė, jiems buvo neskanu. Tėveliai prašė, kad vaikams būtų duota pasibarstyti druskos, nors teisės aktai tam prieštarauja – ant stalų negali būti papildomai padėta druskos ar pipirų, kad vaikai galėtų jų pasibarstyti.

Tai maisto pramonės, mūsų, technologų, gudrybės. Mus taip mokė – žmogus laviausiai mėgsta saldumą ir sūrumą, todėl šių produktų, kurie daugeliui atrodo nekalti, turi įdėti tiek, kad produktas būtų perkamas, skanus. Taip įvardijamas, nes kitaip to produkto žmonės nepirks.

Tai daroma, kad būtų panaikintas natūralus skonio suvokimas. Po to žmonės sako – vaikai kitaip nevalgo. Žinoma, kad jie kitaip nevalgo, jeigu jiems duodame menkavertį maistą, kuriame daug cukraus, druskos, išimtos visos skaidulinės medžiagos, nekokybiški riebalai.

Nekokybiški riebalai tai rafinuoti riebalai, iš kurių pašalintas ir skonis, ir kvapas. Tai tėra tuščios kalorijos. Jeigu vaikui duodame tokius menkaverčius produktus, kaip sausainiai, saldainiai, nesitikėkime, kad vaikas nevalgys brokolio, kad bananas jam nebus saldus. Žmogui sukurti greitų angliavandenių produktai. Jie nėra palankūs sveikatai, bet prie jų priprasti lengva.

– Grįžkime prie produktų pasirinkimo. Kaip išsirinkti, pavyzdžiui, duoną? Dažnai žmonės sako, kad ji būna labai saldi.

– Taip, nes į duoną taip pat dedamas cukrus. Tai ne paslaptis. Duonoje yra ir cukraus, ir druskos. Iš viso 100-e g duonos būna iki 10 g cukraus. Perkant duoną parduotuvėje, turguje ar kepyklėlėje, svarbu, kad duona nebūtų vien iš baltų rafinuotų miltų. Daugelis lietuvių galvoja – jeigu duona tamsi, ji sveikatai naudingesnė, bet ta pati ruginė duona gali būti iškepta iš aukščiausios rūšies rafinuotų miltų.

– Jeigu miltai aukščiausios rūšies, tai blogai?

– Aukščiausia rūšis rodo, kad iš miltų pašalintos dvi pagrindinės sudedamosios dalys: gemalas ir sėlenos. Likęs tik endospermas. Tik iš endospermo sumalti miltai. Kodėl gamta sukūrė tris dalis, o mes valgome tik vieną? Tokiu būdu negauname skaidulinių medžiagų, kurios užtikrina ilgalaikio sotumo jausmą, padeda virškinimo sistemai, negauname vitaminų, mineralinių medžiagų. Būtina atkreipti dėmesį, kad kepant duoną būtų naudoti visaverčiai grūdai. Duonoje jų turi būti bent 50 proc.

Būtina atsižvelgti ir į tai, kad druskos kiekis pasirinktame produkte iš tos maisto produktų grupės būtų mažiausias. Taip pat – kad cukrų kiekis būtų mažiausias. Tai reiškia, kad tokioje duonoje ir pridėtinio cukraus bus mažiau. Taip pat rekomenduočiau valgyti natūraliai raugintą duoną, ne tokią, kurioje yra mielių, nes tada mes ilgiau išliekame sotūs.

Kitas dalykas – jei duona stipriai apdegusi, apskrudusi, rekomenduojama apipjaustyti duonos kraštelius, nes kancerogeninių medžiagų, akrilamidų, kurie randami krakmolinguose maisto produktuose, daugiausia yra būtent ant paviršiaus. Tai svarbiausi aspektai, renkantis duoną. Žinoma, ją reikia valgyti su pasimėgavimu.

– O kas yra toje traškioje plutelėje?

– Tai priklauso nuo to, kokios ji spalvos. Spalva – vienas iš kancerogeninių medžiagų, akrilamidų, susidarymo rodiklių. Tyrimais įrodyta – jei plutelė apdegusi, joje 10 kartų daugiau akrilamidų, t. y. kancerogeninių medžiagų, kurios susidaro krakmolingus maisto produktus kepant aukštesnėje kaip 120 laipsnių temperatūroje.

– Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, renkantis kitus maisto produktus? Ar mums reikėtų pirkti, pavyzdžiui, lietuviškas daržoves?

– Pirmiausia, džiugu, kad renkamės lietuvišką prekę, nes remiame savo šalį, savo gyventojus. Tai vienareikšmiškai didžiulis pliusas. Kitas dalykas – negalvokime, kad lenkai ar estai turi kažkokių kitų auginimo technologijas ar naudoja išskirtinai daugiau sintetinių cheminių medžiagų ar kitų priedų. Taip nėra.

[...] Nereikėtų taip stipriai to sureikšminti, tačiau, žinoma, kuo mažesnį kelią maisto produktas iki mūsų stalo keliauja, tuo jis šviežesnis, jame išlieka daugiau maistinių medžiagų. Taip yra, bet mes niekada neužsiauginsime nei bananų, nei kivių, nei apelsinų, nei persikų. Šiuo metu jau prasideda citrusinių vaisių sezonas, kurių taip pat negalime čia auginti.

Noriu pasakyti, kad [nepirkdami iš užsienio atvežtų produktų] prarastume labai didelę įvairovę. Manau, kad nereikėtų taip nacionalistiškai žiūrėti. Reikia kiekvienu atveju spręsti situaciją. Pavyzdžiui, kai prasideda braškių sezonas, būna taip, kad lietuviškos braškės kainuoja (gal perdėsiu) dešimt kartų brangiau. Ką tai reiškia? Turi spręsti, kuo vertingesnė ta lietuviška braškė, kuri kainuoja 10 kartų brangiau. Aš neperku 10 kartų brangesnės braškės. Kai jau kainos susilygina, tada pirmenybę teikiu nacionaliniam produktui.

– Bet vaisiuose yra cukraus, o jūs druską ir cukrų siūlote šalinti ar palikti minimalų jų kiekį.

– Taip. Norėčiau grįžti prie druskos. Jos suvalgome ir valgydami produktus, kurių nesūdome. Tyrimais įrodyta, kad tas kiekis siekia apie 3–4 g. Tai beveik visa rekomenduojama dienos norma. Tai reiškia, kad druskos yra ir žuvyje, ir grūduose, ir daugelyje kitų produktų. Mums jos tikrai netruks, galite būti ramūs.

Kalbant apie cukrų, žiniasklaidoje pasigirsta – nevalgykite vaisių, nes juose yra cukraus. Galbūt yra suinteresuotų grupių, kurios skleidžia tokią informaciją. Iš tiesų PSO kalba apie pridėtinio cukraus ribojimą. Pridėtinio cukraus suvartojimas nuolat auga.

Kas yra tas pridėtinis cukrus? Tai vienas iš šiuolaikinių ligų faktorių. Kaip ir minėjau, tai nereiškia, kad būtent šis faktorius viską nulemia. Svarbi visuma. Pridėtinis cukrus yra rafinuotas ar nerafinuotas cukrus, klevų sirupas. Taip pat pridėtiniu cukrumi laikomas ir medus, iš koncentrato pagamintos sultys.

Greitai į kraują išsiskyrus cukrui pajuntamas staigus energijos šuolis, bet ta energija staiga ir nukrenta. [...] Suvalgius, pavyzdžiui, morką, sotumo jausmas daug ilgiau išlieka, nes palaipsniui sotumo lygis kraujyje taip nešokinėja.

Po pietų gal jau daugelis nori miego. Galbūt griebėtės už saldainio ar šokolado, nes jums pritrūko energijos. Jos pritrūksta, nes šokinėja cukraus lygis kraujyje. Jei suvalgote menkaverčio maisto, cukraus lygis staigiai pašoka ir staigiai nusileidžia. Jeigu po pietų, pavyzdžiui, suvalgysite šokolado, po valandos vėl staigia neteksite energijos. Pagrindinis sveikatos rodiklis – kaip šokinėja jūsų energija, ar jos turite nuolat, ar jūsų gyvenimas nuolat kokybiškas. Reikia tiesiog stebėti save.

– Ką jūs turite galvoje, kai sakote „menkaverčiai produktai“? Kiek tokių produktų šiandien yra prekybos centrų lentynose?

– Liūdna pasakyti, bet šiandien dar yra daug tokių produktų. Procentais ar skaičiais tikrai negalėčiau įvardinti, bet turbūt ant rankų pirštų suskaičiuočiau maisto produktus, kuriuos perku. Žinoma, nekalbu apie vienkomponenčius maisto produktus, kurie turi būti kasdieniame kiekvieno Lietuvos piliečio krepšyje, t. y. daržovės, grūdinių kultūrų produktai, šviežia mėsa ar žuvis, pieno produktai tiems, kurie juos.

Tai vienkomponenčiai produktai. Jei kalbame apie perdirbtus produktus, situacija nėra džiuginanti. Ypač nedžiugina konditeriniai gaminiai: sausainiai, užkandžiai, kurių dažnai griebiamasi ir jie perkami vaikams.

Viso pokalbio apie sveiką mitybą ir sveikus maisto produktus klausykitės įraše.