NSI tyrimo duomenys atskleidžia keletą iškalbingų detalių. Jei Vilniuje stresą dažniausiai kelia darbas ar mokslai (58 proc.), tai kauniečiai jo daugiau jaučia dėl santykių šeimoje ar poroje (39 proc.). Kauniečiai taip pat išsiskiria geriau vertinamu darbo ir laisvalaikio balansu nei daugelyje kitų Lietuvos vietų.
Vis dėlto subjektyvus laimės vertinimas čia išlieka žemesnis nei šalies vidurkis – kauniečiai rečiau sako besijaučiantys laimingi ar manantys, kad gyvenimas turi prasmę ar tikslą. Kaip tai atsispindi kasdienybėje, pasakoja kiekvieną dieną su miestiečiais bendraujanti ir jų rūpesčius išklausanti „Eurovaistinės“ vaistininkė Vaida Petrauskienė.
Vaida dar mokykloje pajuto trauką farmacijai – žavėjo, kad ši profesija apjungia mediciną, biologiją, chemiją ir leidžia tiesiogiai padėti žmonėms. Farmacininke dirbanti jau 15 metų, kilusi iš nedidelio Viduklės miestelio, po studijų liko gyventi Kaune ir pradėjo rūpintis gyventojų savijauta čia.
– Ar vietos bendruomenė Jus jau pažįsta ir pasitiki?
– Nors šiame rajone dirbu šiek tiek daugiau nei dvejus metus, manau, pavyko sukurti puikų ryšį su žmonėmis. Kiekviena sugrįžusio kliento padėka už efektyvią pagalbą, pasakymas „kaip gerai, kad jus radau“, kreipimasis iškilus naujoms problemoms – tai ir yra pasitikėjimas. Klientai kartais užsuka net tada, kai viskas gerai – tiesiog pasidalinti, kaip jiems sekasi po sunkesnių ligos atvejų. Man tai labai svarbu tiek asmenine, tiek profesine prasme – ir stipriai motyvuoja dar labiau tobulėti.
– Ką apie kauniečių savijautą atskleidžia kasdieniai pokalbiai?
– Mano darbe labai aiškiai matosi, kad fizinė ir emocinė sveikata yra glaudžiai susijusios. Vaistinė jau tokia vieta, kad į mus kreipiasi daug klientų, kurie serga lėtinėmis ligomis, todėl problemų būna ne viena. Jei žmogus skundžiasi skausmu ar ribotomis fizinėmis galimybėmis, natūraliai prastėja ir emocinė būsena – atsiranda nuovargis, miego problemos, daugiau streso. Tai tarsi uždaras ratas, iš kurio kartais sunku ištrūkti. Džiugu, kad vis daugiau žmonių apie tai kalba atvirai ir ieško būdų sau padėti.
– Ar kauniečiai rūpinasi sveikata iš anksto, ar labiau laukia, kol problemos kaupsis?
– Pastebiu, kad tikrai daug žmonių į sveikatą žiūri gana atsakingai: domisi, kaip galėtų išvengti problemų, konsultuojasi, kaip pagerinti savo savijautą, stengiasi būti aktyvūs. Didžiuojuosi savo vaistinės klientais, kurie, nepaisant fizinių ar emocinių sunkumų, ateina su šypsena, pasidžiaugia galintys pasirūpinti savimi ir randa džiaugsmą mažuose dalykuose.
– Kas labiausiai lemia žmonių savijautą?
– Dirbu didmiestyje, tad čia – spartesnis gyvenimo tempas, daugiau triukšmo, didesnis oro užterštumas. Gyvenant didmiestyje reikia daugiau kantrybės ir laiko. Dėl to daugėja nerimo, nuovargio, emocinio streso, tai gali turėti įtakos net kai kurių lėtinių ligų paūmėjimui ar spartesniam infekcinių ligų plitimui.
Kita vertus, miestas suteikia ir daugiau galimybių: vyresnio amžiaus žmonės gali lankytis dienos centruose, jie jaučiasi saugesni ir ilgiau gali išlikti savarankiški, nes čia lengviau pasiekti vaistines, gydymo įstaigas, parduotuves. Tai sukuria tam tikrą balansą.
– Koks yra jūsų asmeninis geros savijautos receptas?
– Būdama vaistininke kasdien sutinku daug skirtingų žmonių, gilinuosi į įvairias jų problemas, ieškau sprendimų. Todėl po darbo renkuosi ramesnę aplinką ir bendravimo kokybę, o ne kiekybę. Stengiuosi skirti laiko savo pomėgiams – mėgstu gaminti (ypač desertus), o motociklo vairavimas padeda išvalyti mintis ir atsipalaiduoti.
Turiu ir mažų kasdienių ritualų. Kiekvieną rytą organizmą pažadinu šilto vandens stikline. Po darbo dienos, ypač šaltuoju metų laiku, mėgstu karštą dušą – tai padeda atsipalaiduoti. Skaitau knygas, šeimoje turime įprotį pasidalinti dienos įspūdžiais. Ir vis dar mokausi paleisti tai, ko negaliu pakeisti, – gyventi dabartyje.
– Kokį patarimą duotumėte kauniečiams, kurie nori jaustis geriau tiek emociškai, tiek ir fiziškai?
– Žmonėms patarčiau daugiau laiko skirti gyvam bendravimui. Gyvi pokalbiai ir susitikimai – vieni svarbiausių geros savijautos veiksnių. Mums gyvybiškai svarbu priklausyti bendruomenei, jaustis reikalingiems, matomiems, išgirstiems. Tai mažina vienišumo ir nerimo jausmą, didina pasitikėjimą savimi, todėl jaučiamės geriau ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Kaip sakoma: pasidalijus džiaugsmu, jis padvigubėja; pasidalijus skausmu, jis perpus sumažėja.
(be temos)
(be temos)
(be temos)