KOVOTI SU ALZHEIMERIU PADEDA IR TELEFONŲ NUMERIAI

Ankstyvuosius Alzheimerio simptomus sergantieji šia liga paprastai bando nuslėpti. Dėl to atsakomybė už tai, ar liga bus laiku diagnozuota, gula ir ant artimųjų pečių. Psichiatras Leonas Kačinskas pataria: pastebėjus, kad giminaitis nuolatos pamiršta, kur ką tik pasidėjo daiktus, jam brangių žmonių vardus, žodžius. nedelsiant reikėtų kreiptis į specialistus.

Alzheimeris – viena iš demencijos (arba silpnaprotystės) formų. "Neretai pasitaiko, kad Alzheimeriu susirgęs žmogus, kuriam ima trikti kalba, pradeda šalintis net artimųjų", – pastebi Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovas L.Kačinskas. Primindamas, kad tiek nuo Alzheimerio, tiek nuo kitų psichikos ligų piliulė nėra išrasta ir vargu ar bus, jis pabrėžia: sveiką atmintį padeda išsaugoti ne tik jos treniruotės, bet ir sportas, aktyvi fizinė veikla ir net teisingas požiūris į gyvenimą.

– Alzheimeris nėra ta liga, kurios diagnozė trenkia tarsi iš giedro dangaus. Kokie pirmieji simptomai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį?

– Pasaulyje Alzheimeriu susergama kas 68 sekundės. Tačiau tikrai nėra taip, kad vieną rytą atsibundi su visais šios ligos simptomais. Tai yra neurodegeneracinė liga, vedanti link demencijos. Alzheimeris ateina iš lėto. Iš pradžių sutrinka trumpoji atmintis. Žmogus ima nebeprisiminti, kas įvyko ką tik, šiandien, vakar. Tokiais atvejais artimieji neretai stebisi, sako: "Keista ta mano mama. Atsimena to, su kuriuo jaunystėje bučiavosi, vardą, o anūko vardo, kuris šiandien lankėsi, nepamena." Taip iš lėto ima trikti atmintis. O tai tiesiogiai susiję su gebėjimu kalbėtis, bendrauti. Žmogus ima pamiršti kartais ir kasdienius žodžius, sako: kaip šitas vadinamas, ir rodo pirštu į stalą.Tada pradeda trikti socialiniai ryšiai, nes, kai nuolatos pritrūksta žodžių, žmogui darosi nepatogu, nesmagu bendrauti, o savikritika išlieka – jam gėda, nejauku. Ir žmogus savo trinkančią atmintį bando nuslėpti. Todėl dėl šios ligos į medikus dažnai kreipiasi per vėlai.

– Ką turėtų daryti artimieji, pastebėję pirmuosius Alzheimerio ligos požymius?

– Jie turėtų daryti viską, kad tas asmuo kuo greičiau kreiptųsi į specialistus, kad jam būtų atlikti tyrimai, nustatyta diagnozė ir imtasi profilaktikos, kad būtų paaiškinta ir sergančiajam, ir artimiesiems, kaip elgtis. Čia atsakomybė nemaža dalimi gula ant artimųjų pečių. Žinant, kad tėvui ar mamai 70 metų, nereikia numoti į tai, kad jam trinka atmintis. Reikia užsiimti profilaktika: dažniau ištempti tokį žmogų į gamtą, pabendrauti. Neretai pasitaiko, kad Alzheimeriu susirgęs žmogus, kuriam ima trikti kalba, nebeprisimena žodžių, pradeda šalintis net artimųjų. Į tai irgi nereikia numoti: ai, nenori bendrauti, tai ir nereikia. Klausimas, ar jis tikrai nenori, ar jam sunku bendrauti. Artimųjų pareiga yra kuo anksčiau pastebėjus problemą ateiti pas specialistus. Atminties sutrikimai gali būti ir onkologinės kilmės: smegenyse gali būti navikas, pažeidžiantis kalbos centrą, gal kraujotaka trinka, gal insulto pradžia. Bet kokiu atveju reikia žiūrėti, kas vyksta, o ne nusispjauti ir nueiti. Blogiausia, kad Alzheimeriu sergančiam žmogui tampa sunku adaptuotis. Užmaršumas, kaip ir kalbos sutrikimai, progresuoja. Iš to kyla orientacijos sutrikimų – žmogus ima nebesiorientuoti erdvėje ir laike. Jis ima blogai jaustis – prasideda keistis nuotaikos, atsiranda depresijos požymių.

– Kaip Alzheimeris diagnozuojamas?

– Dažniausiai kompiuterinė tomografija parodo smegenų pokyčius. Primityviai tariant, Alzheimeriu sergančio žmogaus smegenys susitraukia, išsilygina smegenų žievės vagos, padidėja smegenų skilveliai, ten kaupiasi skystis, – vystosi smegenų atrofija.

Kita vertus, Alzheimerio ligą plačiau pradėta diagnozuoti tik apie 1970 m. Taigi, palyginti neseniai. Išskiriamos kelios šiol ligos stadijos. Esant pirmai stadijai, pasireiškia palaipsniui progresuojantys atminties sutrikimai. Ši stadija gali trukti dvejus ketverius metus. Palaipsniui atminties sutrikimų laikas, žvelgiant į praeitį, apima vis ilgesnį laikotarpį, kol, esant vėlyvai stadijai, žmogus ima nebeatsiminti ir to, kas buvo jaunystėje. Prasideda gili demencija, kai sergančiam žmogui jau reikia nuolatinės priežiūros, globos.

– Alzheimeris – paveldima liga?

– Kai kur literatūroje rašoma, kad genetika svarbi. Dabar jau yra duomenų, kad net trauminė epilepsija yra paveldima. Kalbu apie polinkį susirgti epilepsija po traumos. Daug žmonių po galvos traumos nesuserga epilepsija, tačiau yra tokių, kurie suserga. Gali būti, kad ir dėl Alzheimerio yra panašiai: jei gyveni teisingai, nesusirgsi, bet jei gyveni neteisingai (vartoji alkoholį, patiri daug streso ir t.t.) ir jei turi genetinį polinkį, susirgsi.

– Kaip ši liga gydoma?

– Specifinio gydymo nėra, tačiau yra priemonių, kurios padeda užtęsti vėlesnių demencijos simptomus. Tai – atminties lavinimas, vitaminai. Nors literatūroje niekur nėra parašyta, kad, davus vienokių ar kitokių preparatų, žmogui labai palengvės. Bet vis tiek – folio rūgštis, B ir E grupės vitaminai, kartu su vitamino C kompleksu rekomenduojami, kaip ir fizinis aktyvumas. Jei žmogus neprisiverčia sportuoti, reikėtų bent jau kitaip pajudėti. Važiuoji penkias stoteles autobusu – keturias pavažiuok, o penktą paeik, ir panašiai.

Žmonės turėtų suvokti, kas greitina Alzheimerį. Tai – alkoholis, raminamieji vaistai, nemiga, stresas. Labai svarbu be reikalo nevartoti raminamųjų vaistų. Nuo streso apsisaugoti sunkiau, tačiau galima išmokti jį valdyti ir gyventi šia diena, nesijaudinant dėl to, kas buvo vakar ir dėl to, kas bus rytoj.

– Ar tokie dalykai kaip dailės terapija padeda pristabdyti Alzheimerį?

– Visos meno rūšys veikia profilaktiškai sergant įvairiomis demencijos formomis, stabdo ligos eigą. Padeda bet kokia kūryba: šokis, muzika, tapyba, skulptūra, vaidyba. Visa tai žmones įtraukia į veiklas, suteikia teigiamų emocijų, veikia profilaktiškai. Kai parodome žmonėms kelią į kūrybą, sergantys įvairiomis psichikos ligomis ima sveikti greičiau. Paprastai žmonės bijo kurti, pavyzdžiui, piešti, todėl sako, kad nemoka. Bet jeigu pradeda piešti, problemas perkelia ant popieriaus ir jiems palengvėja. Apie muzikos terapiją žinome daugiau: nueini į koncertą, jautiesi pakiliai, esi laimingas. Tačiau terapinį poveikį turi ir šokis, ir vaidyba. Kai ligonių grupė kuria spektaklius, kai vaidina personažus ir juos perteikia spektaklyje, rezultato negali nebūti. Juk pažiūrėkite, kaip skiriasi lavinami ir nelavinami vaikai, turintys Dauno sindromą. Jei toks vaikas lavinamas, tik jo veidas išduoda, kad jis kiek kitoks nei kiti, bet jis viską moka: geba jausti, išreikšti savo jausmus.

– Sakoma, kad Alzheimeris – vyresnių žmonių liga, dažniausiai diagnozuojama nuo 65 m., tačiau pasitaiko ir jaunesnių pacientų. Ar jums teko diagnozuoti Alzheimerį jaunam žmogui?

– Žiūrint, ką vadinsime jaunu žmogumi. Keturiasdešimtmečio ar jaunesnio, sergančio Alzheimeriu, nesu matęs. Be to, jei jaunas žmogus, žiūrime, ar Azheimeris tikrai galėtų būti. Tikriname, galbūt tai yra kraujagyslinės ar endokrininės kilmės sutrikimai. Atminties sutrikimų priežasčių yra šimtai, tarp jų – ir Picko liga, ir buvę insultai, ir kraujagyslių problemos. Keturiasdešimtmečiui pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į buvusias traumas, stresą, kitus dalykus. Žmogaus atmintis keista, ji jį saugo: kartais mes neatsimename to, ko ir nereikia atsiminti, – didžiulių traumų ir kitų panašių dalykų. Taigi, keturiasdešimtmečiui pirmiausia ieškome kitų ligų.

–  Ar Alzheimeris tarp visų demencijos formų užima didžiąją dalį?

– Nebūtinai. Daug turime senatvinių, kraujagyslinių, potrauminių demencijų. Tačiau Alzheimeris tikrai yra dažna liga. Vis dėlto kartais ją sunku atskirti nuo kitų demencijos formų. Jei demencija yra pažengusi, nelabai svarbu, kokios ji kilmės. Visiems ja sergantiems reikia priežiūros, globos, saugumo suteikimo. Ir Alzheimerio, ir kitų demencijų atveju ir profilaktika, ir galimybės sulėtinti ligos eigą yra tokie patys. Dėl to demencijos atvejais ne tiek svarbu pasakyti tikslų ligos pavadinimą, kuo žmogus serga, kiek svarbi sergančiojo gyvenimo kokybė ir tai, kaip pritaikyti jo gyvenamąją aplinką, kad jis joje galėtų geriau orientuotis.

Atmintis kaip ir raumenys: jei treniruoji – turi, jei ne – neturi. Jei netreniruoji atminties, sunku susikoncentruoti, mąstyti.

– Kaip ją pritaikyti?

– Kai žmogus ima pamiršti daiktų pavadinimus, galima virtuvėje surašyti maisto produktų, indų pavadinimus, kad asmeniui būtų lengviau orientuotis. Galima užrašyti, kas kur yra ir kaip vadinama, kad į sriubą sergantysis nebertų cukraus, o į arbatą – druskos. Kaip ir ant lapelių surašyti priminimus, kokius vaistus kada gerti.

Pamiršdamas daiktų pavadinimus žmogus dar gali gyventi vienas, bet kai sutrinka žmogaus orientacija erdvėje, yra sudėtingiau. Tada tokį žmogų išleisti iš namų vieną pavojinga. Pažiūrėkite, kiek būna tokių atvejų, kai skelbiama, kad dingo žmogus. Jis nedingo, o tiesiog neranda namų. Taip gali atsitikti ir dėl Alzheimerio, ir dėl kraujagyslinės demencijos, ir dėl insulto. Jam ta pati bėda – jis neranda namų. Tada iškyla šių žmonių apsaugojimo globos namuose ar kitaip klausimas.

– Kada reikėtų susirūpinti dėl atminties ir ką daryti, kad sveiką jos veiklą pailgintume?

– Pradėjus justi, kad atmintis ima kad ir retkarčiais streikuoti, reikia imti ją mankštinti. Pavyzdžiui, mokytis mintinai eilėraščius, įsiminti dalį telefonų numerių, skaityti knygas, laikraščius, žiūrėti filmus, spektaklius ir visa tai aptarti su artimaisiais ar draugais. Be to, vitaminas E, folio rūgštis, B grupės vitaminai (B6, B12) gerina kraujotaką ir smegenų veiklą.

Dailės terapija padeda ir sergantiems Alzheimeriu, ir kitomis psichikos ligomis.

Gali padėti ir įprotis planuoti dienos darbus mintyse, o ne juos susirašyti telefone ar knygoje. Aš pats gal prieš dešimt metų pastebėjau, kad nebeatsimenu dienos darbų. Tada nustojau juos užsirašyti. Tiesa, referentė juos žino ir, jeigu ką, man primena, tačiau dabar aš dienos darbus žinau mintinai, kaip ir dalį telefono numerių. Be to, pradėjau mokytis eilėraščių. Ir mano atmintis pagerėjo.

Dabar visi viską užsirašo mobiliuosiuose telefonuose. Tačiau tai ne tik padeda, bet ir trukdo. Juk atmintis kaip ir raumenys: jei treniruoji – turi, jei ne – neturi. Ką tu gali prisiminti, jei galvoje nieko nelaikai? Daugelis žmonių mintinai nebegali pasakyti net savo artimiausių žmonių telefono numerių. Paskui svarsto, kas mums atsitiko, kad tiek daug nebeprisimename? Nieko neatsitiko. Tiesiog mes gyvename taip, kad nieko nereikėtų prisiminti, kad mums apie viską būtų priminta.

Kitas dalykas – judėjimas, aktyvus gyvenimo būdas. Tai visomis prasmėmis padeda sveikatai. Tie 10 tūkst. žingsnių, apie kuriuos mums kiekvieną dieną primena telefonas, yra minimumas, tačiau ir juos mes toli gražu ne visada nueiname. Kelionėje ar medžioklėje nueini 25 km ir atrodo – kas čia tokio, o mieste 10 tūkst. žingsnių (apie 7–8 km, – red. past.) atrodo per daug. Vadinasi, ne ten vaikščiojame.

Be to, sportas pas mus gal ne visai tinkamai propaguojamas: į sporto sales žmonės kviečiami auginti raumenis ar siekiant gražios figūros. O jei sportuoti ar leisti laiką fiziškai aktyviai jie būtų kviečiami tam, kad išvengtų Alzheimerio ar kitų atminties praradimo formų, gal daug aktyviau sportuotų? Nes kas gali būti baisiau nei prarasti atmintį, nepažinti net savo artimųjų.

Visi išvardyti būdai tinka tiek Alzheimerio eigai lėtinti, tiek siekiant ilgiau išsaugoti sveiką atmintį. Įdomiausia, kad kalbame apie Alzheimerį daug, bet kol kas mokslininkai neranda universalios pagalbos susirgusiesiems šia liga.

– Ir neatrodo, kad artimiausiu metu nuo šios ligos bus išrasta piliulė?

– Bijau, kad piliulių apskritai neišrasta nuo nieko. Manau, mes, mąstydami apie ligas, per mažai įvertiname savo pačių poveikį ligai, gebėjimą ją kontroliuoti. Daugybė psichikos ligų atsiranda dėl žmogaus nesugebėjimo teisingai save įvertinti, mylėti ir teisingai su savimi elgtis. Šitą mokant, žmogus tampa visiškai nepriklausomas nuo aplinkos ir laimingas. Pamirštamas labai svarbus faktorius: žmogaus prigimtinė pareiga yra būti laimingam. Mes nevykdome pagrindinės pareigos ir paskui sakome, kad mums gyvenime nesiseka.