KUNIGAS APIE PAGALBINĮ APVAISINIMĄ: NE VISKAS GALIMA

"Aš ne kartą susidūriau su poromis, sprendžiančiomis moralinį klausimą: ką daryti su užšaldytais embrionais?" – sako medicininį išsilavinimą turintis kunigas Andrius Narbekovas.

Ruošiantis priimti Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, diskusijose aktyviai dalyvavo Katalikų bažnyčios atstovai. Ir dabar, įsigaliojus įstatymui, Bažnyčia laikosi nuostatos, kad ne visos įteisintos procedūros yra etiškos. Bioetikos profesoriaus A.Narbekovo teigimu, viena didžiausių problemų – užšaldomi embrionai.

– Kaip Katalikų bažnyčia vertina pagalbinio apvaisinimo procedūras?

– Bažnyčios požiūriu, dirbtiniam (arba pagalbiniam, kaip dabar vadinama) apvaisinimui galima pritarti, jei įvykdomos trys sąlygos. Pirma, apvaisinimui turi būti naudojamos sutuoktinių poros, tai yra vyro ir žmonos, lytinės ląstelės. Antra, apvaisinimas turi įvykti moters organizme. Trečias – moralinis aspektas: gyvybės užmezgimas neturėtų būti atsietas nuo santuokinio akto, nuo meilės perdavimo. Pagalbinės procedūros galimos tik tuo atveju, kai santuokinis aktas natūraliai negali užsibaigti vaikelio pradėjimu.

Pagalba nevaisingiems sutuoktiniams (pabrėžiu – sutuoktiniams) yra suprantama ir reikalinga. Nevaisingumas yra tam tikrų ligų ar būklių padarinys. Pavyzdžiui, moters nevaisingumas dėl kiaušidžių, kiaušintakių ar gimdos patologijos ar panašiai. Taigi, norint gydyti nevaisingumą, reikėtų šalinti priežastis, sukeliančias nevaisingumą. Tačiau dirbtinis apvaisinimas nėra nevaisingumo gydymas. Sutikite, jei vyras yra nevaisingas ir moteris apvaisinama donoro sperma, tai nėra vyro nevaisingumo gydymas. Ir daug kitų pavyzdžių galima pateikti, kurie nėra susiję su gydymu, o šiuo atveju pateikiami kaip gydymas.

– Pasisakote ir prieš moterų nevaisingumo gydymą hormonais?

– Moteriai, ruošiamai pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūrai, naudojama hormonų terapija. Hormonai stimuliuoja kiaušides, kad jos subrandintų daugiau kiaušialąsčių nei normalaus ciklo metu. Tai nėra nekaltas procesas, nes neretai sukeliama kiaušidžių hiperstimuliacija, ir moteris tiesiog vaduojasi tarp gyvybės ir mirties. Tačiau, norėdami susilaukti vaikų, žmonės rizikuoja.

Biologinis vaikas yra viena, o iš vadinamųjų donorų gimęs yra kita. Kokie tai donorai? Jei tai yra jų lytinės ląstelės, tai jie ir yra biologiniai tėvai.

Subrandintos kiaušialąstės surenkamos laparoskopinės procedūros metu. Tada prasideda šiuo metu Lietuvoje taikomas procesas: apvaisinamos visos surinktos kiaušialąstės, du trys embrionai įkeliami į gimdą, o likę užšaldomi. Tai yra labai rimta problema. Šiandien kai kurios klinikos šaldo ne embrionus, bet kiaušialąstes. Tarkim, paima vieną dvi, maksimum – tris kiaušialąstes, apvaisina, ir užsimezgusius embrionus įkelia į gimdą. O likusias kiaušialąstes užšaldo. Tai eliminuoja didžiausią blogybę iš viso pagalbinio apvaisinimo rato. Kai užšaldomos kiaušialąstės, jei įsodinti embrionai gimdoje neįsitvirtino, nebereikia moteriai skirti hormonų. Užtenka atšildyti kiaušialąsčių ir vėl taikyti apvaisinimą. Taip išsprendžiamos dvi didelės problemos. Viena – tai, kad nėra užšaldytų embrionų, jie nėra naikinami, kita – nereikia moteriai papildomai skirti  hormonų.

Pagal dabartinę tvarką, užšaldyti embrionai turi būti saugomi neterminuotai, jų negalima sunaikinti. Šios problemos galima išvengti šaldant kiaušialąstes. Naujasis Kauno klinikų Reprodukcinės medicinos centras Kaune, įsteigtas prie universitetinės ligoninės, turėtų elgtis etiškiau nei privačios klinikos: jame turėtų būti šaldomos tik kiaušialąstės, o ne embrionai.

Aš ne kartą susidūriau su poromis, sprendžiančiomis moralinį klausimą: ką daryti su užšaldytais embrionais? Kai užšaldomos kiaušialąstės, ši problema nekyla. Tačiau klinikos, kuriose, kaip sakoma, gydomas nevaisingumas, šiuo keliu dažniausiai neina, nes juo eiti neapsimoka. Juk dabar jau kalbama apie embrionų donorystę, ir tai yra papildomos pajamos toms klinikoms, kurios tuo užsiima. Šių embrionų labai laukia ir mokslininkai įvairiems eksperimentams, kamieninių ląstelių tyrimams ir pan. Buvo ne vienas bandymas ir noras praplėsti Biomedicininių tyrimų etikos įstatymą, kad būtų galima embrionus tokiems tyrimams naudoti, nes pagal dabartinį įstatymą to daryti negalima. Embrionų manipuliacijos galimos tik tada, jei tai yra naudinga pačiam embrionui.

Beje, atšildant embrionus daugiau kaip pusė jų neišgyvena. Vaizdžiai tariant, procedūra, kuri baigiasi vieno arba dviejų vaikelių gimimu, yra susijusi su didelio skaičiaus embrionų sunaikinimu. O embrionas pagal biomedicinos mokslą nuo pat apvaisinimo momento jau yra žmogaus gyvybė.

Be to, tose pačiose įstaigose, kiek aš žinau, atliekamos ne tik pagalbinio apvaisinimo procedūros, bet ir abortai. Manau, kad klinika, norinti padėti nevaisingiems žmonėms, mažų mažiausiai turėtų atsisakyti abortų ir embrionų naikinimo.

– Kaip vertinate tai, kad Lietuvoje įteisinta spermos ir kiaušialąsčių donorystė?

– Daugelis žmonių vis dėlto pritaria tik tokiam pagalbiniam apvaisinimui, kai naudojamos tik vaikų siekiančios susilaukti poros lytinės ląstelės. Biologinis vaikas yra viena, o iš vadinamųjų donorų gimęs yra kita. Kokie tai donorai? Jei tai yra jų lytinės ląstelės, tai jie ir yra biologiniai tėvai. O vaikas turi prigimtinę teisę žinoti savo tėvus. Kai kurios šalys panaikino donorų anonimiškumą, ir nuo tada ten dingo ši donorystė, nes tie, kurie tampa tokiais donorais, nenori prisiimti atsakomybės už gimusį biologinį vaiką.

Be to, yra buvę kuriozinių situacijų, kai vyriškomis lytinėmis ląstelėmis taupymo sumetimais apvaisinimo kliniką aprūpindavo vienos gydytojos vyras. Toks atvejis buvo Anglijoje. Pasaulyje tokių dalykų pasitaiko.

Kita problema gali kilti tolesnėje perspektyvoje. Kai taip – iš vadinamųjų donorų – gimę vaikai užauga, atsiranda kraujomaišos galimybė. Juk taip gimusieji nežino, kas yra jų tikrieji, biologiniai, tėvai.