Medicinos studentė L. Jakelytė: savanoriškas darbas – gerumo estafetė | KaunoDiena.lt

MEDICINOS STUDENTĖ L. JAKELYTĖ: SAVANORIŠKAS DARBAS – GERUMO ESTAFETĖ

Lukreciją Jakelytę dar pavyksta pagauti Lietuvoje. Būsima medikė ketvirtą kursą pradės Leipcigo universitete. Vieniems metams į Vokietiją pagal studentų mainų programą "Erasmus" išvykstanti Lukrecija tikisi, kad ten taip pat galės tęsti ją nuolat lydinčią prasmingą veiklą – savanorystę.

– Kaip žadi tęsti savanorystės tradiciją Vokietijoje? Ar nekliudys kalbos barjeras studijoms ir savanoriškam darbui?

– Nuo vaikystės esu įsitraukusi į įvairaus pobūdžio savanorystės veiklas. Užaugau šeimoje, kurioje tai buvo kasdienio gyvenimo dalis, Jėzuitų gimnazijoje tai darėme kartu su klase, vėliau buvome skatinami susirasti savanorišką veiklą pagal dominančias sritis. Baigusi mokyklą ją tęsiau, tačiau kaip tai darysiu Vokietijoje, konkretaus plano neturiu. Truputį nerimauju dėl kalbos, jos nemoku taip gerai kaip anglų. Vis dėlto jau dabar nekantrauju greičiau adaptuotis, susirasti darbą ligoninėje ir pasinerti į savo mėgstamą veiklą. Gyvenant Lietuvoje atrodo, kad Vakaruose visuomeninė veikla yra geriau organizuota, vyksta didesniais mastais, žmonės yra labiau pratę savanoriauti ir dalytis su stokojančiaisiais. Kol kas sunku įsivaizduoti, kaip viskas bus, bet noras padėti kitiems – didelis.

– Ne išsyk apsisprendei studijuoti mediciną. Ar tiesa, kad ji  konkuravo su smuiku, kurį į rankas paėmei būdama vos trejų metų?

– Už meilę muzikai turėčiau būti dėkinga mamai, kuri nusprendė mus, vaikus, visapusiškai lavinti. Nuo kūdikystės lankėme Suzuki mokyklą, kurios mokiniai nuo ankstyvo amžiaus muzikuoja. Turiu du jaunesnius brolius. Leonardas, jam dabar aštuoniolika, groja klarnetu. Penkiolikos Jokūbas – pianino virtuozas. Broliai taip pat savanoriauja. Bendravimas su ligoniais yra pagrindinė mūsų savanoriška veikla, kilusi dėl mamos darbo specifikos. Ji dirba sielovados specialiste K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje bei "Addere Care" slaugos namuose Trakuose.

– Ar apie savanorystę sužinojai iš mamos? Jei ne ji, kažin ar medikės kelią būtum pasirinkusi?

– Mama Lina Jakelė savo profesinį kelią irgi pradėjo nuo savanorystės. Kol buvome maži, mama visą savo laiką skyrė mums, o kai paaugome, pradėjo lankyti ligonius Kauno slaugos ligoninėje, Petrašiūnuose. Buvau gal penktokė, kai pirmąsyk per Kūčias su šeima važiavome pagroti ten gyvenantiems pacientams. Vėliau sėdomės prie bendro stalo – slaugytojai, gydytojai, ligoniai  laužėme kalėdaičius. Ta bendrystė labai įsiminė. Pamažu tai tapo tradicija, pradėjome lankytis ten dažniau – ne tik per Kūčias.

Mamą pavadinčiau sielovados Lietuvoje pradininke. Dėl jos veiklos ligoninėse, slaugos namuose išryškėjo poreikis turėti specialiai apmokytų žmonių, kurie rūpintųsi ligonių dvasine sveikata, sakramentais, nepriklausomai nuo jų religijos. Mama niekada nesiekė karjeros, bet ėjo ir darė tai, ką manė esant prasminga. Esu liudininkė, kaip darant gera veriasi keliai, plečiasi veiklos, didėja žmonių, vertinančių jos pastangas, ratas. Man mama – be galo gražus pavyzdys. Tikiu ir viliuosi, kad baigusi studijas aš irgi eisiu ten, kur manęs labiausiai reikės, kur matysiu prasmę.

Panašios: Lukrecija dėkinga savo mamai, iš kurios išmoko daryti tai, kas prasminga. / Asmeninio archyvo nuotr.

Augdama buvau arti kenčiančių žmonių. Tad turbūt natūraliai vystėsi empatija ir noras nors kiek palengvinti jų kančią. Man visada buvo įdomu, kas, kaip ir kodėl vyksta žmogaus kūne. Svajojau ne tik norėti, bet ir mokėti padėti. Savanorystė man buvo saugus būdas pabandyti šį kelią ir pažiūrėti, kaip sekasi.

– Ar tiesa, kad tavo, kaip savanorės, tikslas – rasti raktą į ligonio širdį, palengvinti jam buvimą su liga, nukreipti dėmesį į malonesnius dalykus? Kaip dažniausiai pradedi pokalbį?

Savanoriaudama esu pasaulio, kuriame bendradarbiaujama ir padedama silpnesniems, dalis. Čia aš, kaip individas, užauga į mes, kaip bendruomenę.

– Kaskart tai vyksta vis kitaip, bet drauge – labai natūraliai. Galbūt mano raktas – nuoširdus susidomėjimas žmogumi, jo gyvenimo istorija. Ligoniai pripratę, kad slaugytojos, gydytojos neturi laiko. Jos ateina, padaro, ką reikia, ir vėl bėga pas kitą ligonį. Ligonių daug, darbas sunkus – tokia šių dienų realybė. Užtai mes, savanoriai, galime sustoti ir į kiekvieną pažiūrėti, o jei dar su šypsena?! Gal prie to greitesnio širdžių atrakinimo prisideda ir mano jaunas amžius. Neturiu aukšto statuso (esu tik medicinos studentė), tad galiu prie žmonių prieiti paprastai. Gal ir dėl to jie man lengviau atsiveria.

– Apie ką paprastai kalbiesi su ligoniais, kur link nuvinguriuoja jūsų pokalbis – apie linksmus ar liūdnus dalykus?

– Pacientai mėgsta pasakoti tai, kas jiems tuo momentu rūpi, ką skauda. Išgirstu jų šeimos istorijas – dažnai liūdnas, kartais tragiškas. Grįžusi namo jas apmąstau. Man įdomus senesnių, daugiau mačiusių, patyrusių žmonių požiūris į gyvenimą. Jų santykis su mirtimi. Vieni jos bijo. Kiti, priešingai, žiūri į ją kaip į išsigelbėjimą nuo kančios, dar kiti žvelgia filosofiškai. Su vienais pacientais užsimezga glaudesnis ryšys, su kitais jis ne toks artimas.

Vis dėlto per ilgus savanoriavimo metus supratau: pasidalytas skausmas bent laikinai atlėgsta, pasidaro mažesnis. Todėl matau prasmę savo darbe. Esu dėkinga tiems žmonėms už patirtis, kuriomis jie mane apdovanoja. Tai nėra vienpusis ryšys. Aš gaunu labai daug grąžos.

Beje, kartais aš jiems padedu labai paprastuose, buitiškuose dalykuose – einu kažko nupirkti į parduotuvę, paduodu, ko paprašo. Pamenu, buvo ligonis, kuris imdavo kitų daiktus. Sykį jis suvalgė vieno senuko dukros padovanotus saldainius. Kad sumažinčiau konfliktą tarp ligonių ir artimųjų bei numalšinčiau kilusį nesusipratimą, bėgau pirkti tokių pačių saldainių į artimiausią parduotuvę.

– Tavo savanorystė visuomet buvo labai kryptinga – padėti ligoniui, neįgaliam ar senam žmogui. Ar esi bandžiusi savanoriauti kažkur kitur – tarkim, renginiuose, sporto varžybose, vaikų stovyklose, gyvūnų prieglaudose?

– Kadangi mūsų šeima priklauso Šančių parapijai, savanoriavau jos organizuojamuose renginiuose, grodavau bažnyčios chorui. Savanoriškai dirbau katalikų bendruomenės "Gyvieji akmenys" vaikų stovyklose, kur vėliau vedžiau ir medicinos būrelį. Aiškinau vaikams, kam skambinti atsitikus nelaimei, kaip suteikti nukentėjusiajam pirmąją pagalbą. Net mokėmės siūti – žaidėme chirurgus (juokiasi).

Mokymai: katalikų bendruomenės "Gyvieji akmenys" vaikų stovyklose Lukrecija aiškino vaikams, kam skambinti atsitikus nelaimei, kaip suteikti pirmąją pagalbą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Tarptautinėje katalikiškoje organizacijoje "Opus Dei", kurios misija – supažindinti žmones su Evangelija, buvau merginų grupės, atvykusios iš Ispanijos savanoriauti į Lietuvą, koordinatore. Jos savanoriavo Kretingos globos namuose ir kitose socialinėse įstaigose su neįgaliaisiais. Reikėjo derinti reikalus su įstaigų darbuotojais, padėti organizuoti, kad viskas vyktų sklandžiai, vertėjauti.

– Kokia kalba koordinavai ispanių savanorių ir lietuvių darbą?

– Anglų. Esu baigusi Kauno jėzuitų gimnaziją. Joje besimokydama vienuoliktą klasę pagal mainų programą praleidau Amerikoje. Gyvenau šeimoje, lankiau mažo miestelio netoli Čikagos mokyklą. Labai rūpėjo pačiai pačiupinėti, ar ta amerikietiška svajonė išties jau tokia ypatinga (juokiasi). Be to, turėjau giminių Amerikoje, tad išvažiuoti už Atlanto buvo šiek tiek ramiau. Ten irgi pakliuvau į nedidelę mokyklos jaunimo grupelę, kuri užsiėmė įvairia savanoriška veikla. Ir aplinką tvarkydavome, ir ligonius lankydavome. Aš prižiūrėjau vieną sunkiai sergančią moterį, važiuodavau pas ją padėti atlikti namų ruošos darbus.

– Nuo spalio kibsi į studijas Leipcige. O kaip praleidai šią vasarą – ar spėjai pasimėgauti kelionėmis, maudynėmis Baltijos jūroje, saulės bučiniais?

– Šią vasarą atlikau praktiką Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Teko padirbėti Pilvo ir endokrininės chirurgijos skyriuje. Ši praktika nebuvo privaloma, bet turėjau labai daug naudos. Patekau tarp nuostabių žmonių. Spaudoje ir socialiniuose tinkluose vis matome blogų atsiliepimų apie gydytojų nejautrumą, nesiskaitymą su jaunais specialistais. Tačiau aš tikrai negaliu tarti nė vieno blogo žodžio apie medikus, su kuriais tenka bendradarbiauti. Su pagarba ir susižavėjimu mokausi iš jų.

Praktiką susiradau pati. Tiesiog paskambinau ir susitariau. Priėmė išskėstomis rankomis. Kadangi buvo vasara ir vis kas nors atostogaudavo, darbo ir labai naudingos praktikos gavau į valias. Asistavau operacijose, mokiausi pildyti dokumentus, džiaugiausi galėdama būti reikalinga. Iš gydytojų, operacinių slaugytojų be galo daug išmokau. Kai baigdavosi planinių operacijų laikas (jos trukdavo maždaug iki pietų), eidavau padirbėti į priimamąjį. Taip smagiai prabėgo mano liepa.

– Įdomu, jei tokį vasaros scenarijų pasiūlytume bet kuriam kitam tavo bendraamžiui, ar labai susižavėtų? Negi tavo jaunystės šėlsmo dienotvarkėje nebuvo jokių kavinių, barų, šokių ir diskusijų kopose iki paryčių?

– Daug ko ten buvo. Man patinka viską suderinti. Birželį viešėjau pas draugę Portugalijoje, kartu keliavome. O žiemą su bendramoksle Auguste praleidome Tenerifėje. Kadangi mokslai vyko nuotoliniu būdu, tai beprasidedant gruodžiui ėmėme gvildenti tokią kreizi idėją pagyventi Kanaruose – keliauti ir mokytis internetu. Iš pradžių apsistojome pas lietuvius, nuomojomės mažytį vieno kambario butuką. Kiekvieną rytą pradėdavome nuo mankštos, maudynių vandenyne, pusryčių. O tada jau jungdavome kompiuterį ir klausydavome paskaitų. Gyvenome paprastai: šalia buvo "Lidl" – pagrindinis mūsų maisto šaltinis, o kelionėms ir nuostabiems vaizdams pamatyti reikėjo stiprių kojų, plano ir laiko.

Po dviejų mėnesių, praleistų Tenerifėje, išlaikiusios egzaminus, mes atsisakėme nuomos, atidavėme raktus ir išėjome gyventi į gamtą. Nakvodavome uolose arba pajūryje. Palapinės neturėjome, tačiau turėjome du kilimėlius ir vieną miegmaišį. Pirma naktis buvo sunkiausia, vėliau atradome naujų būdų, kaip prisitaikyti. Iš pradžių gal buvo šiek tiek baisoka, ypač saulei nusileidus. Paskui pripratome. Drąsos suteikė ir jausmas, kad užlipus ant aukščiausio kalno apačioje matai vandenyną, mažus miestukus. Vadinasi, pasiklysti nelabai yra kur (juokiasi). Maisto turėjome įsidėjusios, o prireikus vis nusileisdavome apačion pasipildyti atsargų. Net kaktusus išmokome valgyti! Tiesa, kai pirmąjį pabandėme – vaisius atrodė nespygliuotas – visa burna buvo pilna mažų dygliukų, be proto skaudėjo… Bet paskui išmokome su akmenukais juos nusivalyti.

Ištrūko: kadangi mokslai žiemą vyko nuotoliniu būdu, Lukrecija su studijų drauge Auguste nusprendė skristi į Tenerifę – keliauti ir mokytis nuotoliniu būdu. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Pabandėte būti pirmykštėmis merginomis XXI a.? Kokių dar nuotykių patyrėte natūralioje gamtoje?

– Oi, išvis naujai pamatėme gamtą. Labiausiai mane sužavėjo saulėtekiai ir saulėlydžiai. Kai esi kalnuose, tai saulei leidžiantis – dangus žemėje. Pirmos naktys tamsoje, neslėpsiu, buvo nejaukios. Paskui, kai apsipratome, tiesiog įsiliedavome į gamtą ir tapdavome jos dalimi: dieną keitė naktis, naktį – diena… Neįkainojama patirtis. Šitaip gyvenome daugiau nei dvi savaites.

– Grįžkime prie savanorystės. Praeitą pavasarį ir rudenį savanoriavai Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose. Dirbai su kovidiniais pacientais. Ar nebijojai užsikrėsti koronavirusu?

Esu liudininkė, kaip darant gera veriasi keliai, plečiasi veiklos, didėja žmonių, vertinančių jos pastangas, ratas. Man mama – be galo gražus pavyzdys.

– Nelabai, mes griežtai naudojome visas reikalingas apsaugos priemones (kaukes, kombinezonus), tad rizika buvo minimali. Pavasarį savanoriavau izoliaciniame reanimacijos skyriuje. Ligoniai, atvykę į Santaros klinikas, turėdavo jame būti, kol paaiškės koronaviruso testo rezultatai. Pamenu, čia buvo mano pirmas naktinis budėjimas ir… pusę jo pramiegojau. Paskui ant savęs labai už tai pykau. Bet su specialiu kostiumu taip oro trūko ir bloga buvo. Po tos nakties net savimi buvau suabejojusi. Mąsčiau – negi aš nesugebėsiu dirbti naktimis, gal visgi tai ne man? Tačiau vėliau prie budėjimų pripratau ir supratau, kad dirbti naktimis tikrai sugebu (šypsosi). Rudenį savanoriavau Infekcinių ligų skyriuje, kuriame buvo gydomi COVID-19 ligoniai. Teko matuoti kraujospūdį, prižiūrėti deguonies tiekimo aparatus ir pan. Kuo galėjome, tuo padėjome rezidentams, slaugytojams.

– Ar niekada nešovė į galvą mintis, kad už viską, ką dabar veiki savanoriškai, galima gauti pinigų?

– Kartais pamąstydavau apie tai, bet turbūt iš šeimos atėjęs požiūris: kiek turi – tiek ir užtenka (juokiasi). Nuo mokyklos laikų vasaromis dirbu kavinėse prie jūros. Taip pat šiek tiek padeda tėvai. O savanorystė – tai visai kas kita. Tobulėju ir profesine prasme, ir žmogiškąja – man smagu prie gerų darbų prisidėti. Tai darydama aš įgyju vis naujų įgūdžių, įgaunu vis daugiau pasitikėjimo savimi, darausi atsparesnė įvairioms stresinėms situacijoms. Savanoriauju labiau dėl supratimo, kad esu labai laiminga, visų mylima, tiek daug gyvenime gaunanti, bet tikrai visko nenusipelniusi. Mano savanoriškas darbas – tai šios gerumo estafetės pratęsimas, padėka už viską, ką dabar turiu, kas ir kokia dabar esu. Juk einu per gyvenimą kol kas tik imdama ir gaudama, o norisi ir kažką duoti, kažkuo dalytis. Suteikti gėrio ypač tiems, kurie galvoja, kad niekam nerūpi…

– Ar savanoriaujant neslegia atsakomybės jausmas, ar nejauti baimės kažką ne taip padaryti?

– Manau, kad atsakomybė sąžiningą ir kito skausmui neabejingą žmogų lydi visur, kad ir kur jis būtų. Aišku, kad nuolat jaučiu atsakomybę, kai perrišu žaizdą, įvedu kateterį ar pan. Kai savanoriavau Kauno slaugos ligoninėje, turėjau pacientę, sergančią pažengusiu krūties vėžiu. Fiziškai su ja nebuvo sunku, gal labiau psichologiškai. Jaučiau įtampą perrišdama žaizdas, labai stengiausi, bijojau, kad blogiau jai kitą dieną nebūtų. Grįžusi namo vis apie ją galvodavau ir džiaugdavausi, jei kitą dieną matydavau pagerėjimą. Kai prie jos būdavau, mudvi labai daug kalbėdavomės. Savanoriaudama esu pasaulio, kuriame bendradarbiaujama ir padedama silpnesniems, dalis. Čia aš, kaip individas, užauga į mes, kaip bendruomenę. Tokį pasaulį kurdama pati galiu jaustis saugi ir laisva priimti savus iššūkius.

GALERIJA

  • Panašios: Lukrecija dėkinga savo mamai, iš kurios išmoko daryti tai, kas prasminga.
  • Mokymai: katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ vaikų stovyklose Lukrecija aiškino vaikams, kam skambinti atsitikus nelaimei, kaip suteikti pirmąją pagalbą.
  • Ištrūko: kadangi mokslai žiemą vyko nuotoliniu būdu, Lukrecija su studijų drauge Auguste nusprendė skristi į Tenerifę – keliauti ir mokytis nuotoliniu būdu.
Asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (1)

Nuostabu :)

sužinoti, kad yra tokia nepaprasto grožio sielos jauna mergina. Kad daugiau galėtume rasti rašinių, kuriuose gilios minyts, prasmingi darbai, įkvėpiantys gražūs pavyzdžiai, tai ir tas mūsų gyvenimas būtų daug daug laimingesnis. Padėka rašinio autorei, rašinio herojės nuostabiai mamai, tiesiog žemai lenkiamės mielai Lukrecijai, Tikra tiesa pasakyta jos lūpomis: imant prisipildo rieškučios, duodant - širdis. Atrodo reikia tiek nedaug, kad būtume laimingi, tai tiesiog imkim ir pabandykim tapti laimingesniais.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS