Likimo ironija: būdamas devynerių, tą pačią dieną jis išgyveno bene didžiausią gyvenime euforiją, kai dalyvavo rekordiniame Sąjūdžio mitinge, ir skausmą, kai sužinojo apie mamos mirtį. Kas jis – fašistas, neonacis ar žmogus, mylintis tėvynę?

J.Panka, jo vadovaujamos Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) žygiai Gedimino prospektu prieš kelerius metus beregint "išpopuliarėjo" ir už Lietuvos ribų. Į šias eitynes griežtai reaguoja ne tik Simono Wiesenthalio biuro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas bei kitų žydų organizacijų atstovai – jis smerkiamas ir Lietuvoje, kaltinamas neonacizmo propagavimu, nepakantumu kitataučiams.

Nors minint kitą valstybės šventę prieš mėnesį, vasario 16-ąją, Kaune J.Panka su sekėjais netrukdomi įgyvendino savo planą pražygiuoti Laisvės alėja ir kitomis centrinėmis laikinosios sostinės gatvėmis, kovo 11-ąją to paties pakartoti Vilniuje nepavyks – teismas nedavė eitynėms leidimo. ?????????????????

ĮŽANGA BUS PERRAŠYTA, DAR APIE 1000 ŽENKLŲ PALIKTI TEKSTUI ŠIOJE VIETOJE.

Tad interviu su J.Panka – apie tai, kas jis iš tiesų: fašistas, neonacis, Hitlerio sekėjas ar paskutinis mohikanas, ginantis savo šalies tradicijas galbūt ne visiems priimtinais būdais.

Ne tautų, o ideologijų karas

– Ar daug grasinimų sulaukėte po Vasario 16-osios eitynių Kaune? – paklausėme LTJS lyderio 34 metų Juliaus Pankos.

– Į akis, mobiliuoju telefonu, socialnio tinklo profilyje – nė vieno, bet komentaruose internete vadino ir rudus dantis slepiančiu fašistu, ir neonaciu.

– Skaitote interneto komentarus?

– XXI a. – tai demokratijos pliūpsnis. Dalis komentatorių turi problemų, dalis dirba tam tikroms tarnyboms. Yra siekiančių sužadinti pyktį, sukiršinti žmones, tautas. Tas pats žmogus viename straipsnyje – kraštutinis dešinysis, prie kito – kairysis. Kolegos nustatė, kad nekart rašoma iš vienodų IP adresų. Vis dėlto dalis interneto komentarų atspindi tautos nuomonę.

– Kokioms tarnyboms dirba J.Panka?

– (Šyptelėja.) Skaičiau, kad vieni mano veido bruožus priskiria žydų, kiti – mongolų. Esu grynas lietuvis ir niekada nedirbau, net nesulaukiau pasiūlymo dirbti tarnyboms.

– O gal patriotiniai jausmai jums tik graži pakuotė, siekiant, pavyzdžiui, Seimo nario kėdės ar kitaip norint pagerinti gyvenimą?

– Yra dar sovietinių laikų animacinis filmukas apie žmogų, kovojantį su drakonu. Nugalėjęs drakoną narsuolis tapo dar vienu drakonu. Kiekvienas galime susidurti su pagundomis ir problemomis, bet apie tai negalvoju. Penktus metus vadovauju Tautinio jaunimo sąjungai, dirbu iš idėjos – negavau nė cento, aukoju atostogas ir su šeima važiuoju ne į Palangą, Turkiją, Egiptą, bet į jaunimo stovyklas.

Dabar vyksta karas tarp kosmopolitizmo, globalizacijos, noro išrauti, kas tradiciška, paminant šeimą, brukant iškrypėliškų pseudošeimų idėją, ir tarp tūkstančius metų kurtų tautinių, valstybinių, dorovinių, žmogiškųjų vertybių. Tai karas ne tarp valstybių, tautų, bet karas tarp ideologijų. Ir nors iš šalies pažvelgus atrodo, kad kosmopolitizmas mūšį laimi, dar sunku pasakyti, kas laimės karą.

Civilizacija vystosi bangomis. Džiugiai pastebiu, kad Europoje, Lietuvoje kyla tautiškumo ir tradicinių vertybių banga.

Kosmopolitai yra mankurtai?

– Ar jūs, būdamas prieš kosmopolitizmą, esate prieš tobulėjimą, keliones, keitimąsi, ėjimą į priekį?

– Keliauti, bendrauti, išmokti kalbų, pažinti kitas kultūras labai gražu. Tam nereikia būti kosmopolitu. Užtenka būti smalsiam.

Čingizo Aitmatovo romane "Ilga kaip šimtmečiai diena" aprašyti mankurtai, kurie vaikystėje paimami į nelaisvę. Jiems ant galvų užmauna jauno ėriuko odą, kuri deformuoja galvą. Susiformuoja bedvasis, nemąstantis, iš kur atėjo, kas toks yra, viskam abejingas, aklai vykdantis šeimininko įsakymus mankurtas. Kosmopolitas lygus mankurtui.

Tikras nacionalistas niekada nebus šovinistas. Jei jis myli savo tautą, gerbia ir kitų šalių nacionalistus, kultūrą. Jei manai esąs geresnis, aukštesnis – esi šovinistas.

Kiekviena tauta turi turėti tautinę valstybę. Pasaulį įsivaizduoju kaip didelį kaimą su atskirais kiemais. Vieni augina vyšnias, obelis, javus, kiti puoselėja dekoratyvinę veją, bet visi gražiai sugyvena, lankosi vieni pas kitus svečiuose ir jiems neskauda galvos, ką augina kaimynas. O kosmopolitiškas pasaulis – tarsi susvetimėjęs miestas su daug bendrabučio tipo daugiabučių, kur žmonės neturi nieko asmeniško.

Tautos kūrėsi ne vieną šimtmetį. Lietuvių tauta greičiausiai pradėjo formuotis prieš tris keturis tūkstantmečius. Ir tai – mūsų genuose. Kosmopolitas yra vienišas, nuo savo šaknų atitrūkęs žmogus.

– Po gražiais žodžiais slepiate rudus dantis ir esate neonacis?

– Žmogų parodo darbai. Lietuviui palaikyti hitlerinį nacionalsocializmą – gana šizofreniška. Lietuvių tauta, tautininkų valdoma valstybė, buvo pirmoji valstybė Europoje, kuri pradėjo teismo procesus prieš nacionalsocialistus (garsioji Neumanno ir Sasso byla 1934–1935 m.).

Kai "Times" Hitlerį rinko Metų žmogumi, Lietuvoje vyko procesas prieš nacionalistus, kurie bandė atskirti Klaipėdą. 1939 m. Hitleris atėmė Klaipėdos kraštą. Nesmerkiu latvių ir estų, bet Lietuva buvo vienintelė valstybė, kur nebuvo sukurtas SS batalionas, o generolo Povilo Plechavičiaus vietinė rinktinė buvo išdidi, sutiko kariauti ir saugot tik Lietuvos teritoriją.

Lietuviai – Lietuvai

– Vis dėlto jūsų eitynėse buvo žmonių, kurie skandavo ištiesę ranką kaip naciai.

– Kiekvieną žmogų galime apšaukti kuo tik norime. Matėme du veikėjus iš Izraelio (Efraimą Zuroffą ir Dovydą Kacą – red. past.), kurie visus eitynių dalyvius pavadino neonaciais ir fašistais. Gal ir yra jaunuolių, kurie miega greta pasidėję Hitlerio portretą, bet aš tokių nepažįstu.

– Bet šūkis "Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai!" kai kuriems žmonėms skamba bauginamai. Kodėl, kaip siūlo kai kurios tautinės mažumos, nesakyti "Lietuva – Lietuvos piliečiams"?

– Dabar didelė emigracijos problema. Žmogus klausia, o ką man duos valstybė, nes kitoje gausiu štai tą ir tą. O kada žmogus paklaus, ką jis duos valstybei? Turi būti abipusė atsakomybė. Tad mūsų šūkis – atsakomybė. Lietuviai turi pagalvoti, kad tai – nuolatinė jų gyvenamoji vieta ir jų pareiga puoselėti, kurti savo kraštą, pridėtinę vertę čia, o ne Norvegijoje, Airijoje, Anglijoje.

Dėl tautinių mažumų. Konstitucinis Teismas aiškina, kad suverenitetas priklauso tautai. Ir jei suprasime, kad tauta yra visi piliečiai, nėra ko bijoti. Į tautines mažumas žvelgiu kaip į brolius, giminaičius, kurie kartu gyvena ir kuria mūsų gerovę, puoselėja namus.

– Ar jaukiai jaustųsi svetur atsidūrę lietuviai, jei išgirstų skanduotes "Norvegija – norvegams!", "Anglija – anglams!"?

– Nemanau, kad jiems kyla problemų, jei jie moka tos šalies kalbą. Lietuviai supranta, kad tai – tos tautos valstybė. Manau, kad kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Švedija, liūdnai nusivažiavo, dėl ko jau susigriebė. Nuo XX a. pradžios Švedijos gerovę sunkiai kūrė, atrodo, keturios kartos. Dabar atvyksta trečiojo pasaulio šalių žmonės, nemokantys kalbos, nepažįstantys švedų kultūros, ir po dvejų metų tikisi sau, savo vaikams, anūkams turėti tokias pačias sąlygas kaip švedai. To neturi būti! Ačiū, kad šiuo požiūriu pas mus įstatymai yra geri ir gauti Lietuvos pilietybę gana sunku.

Pavadino komersantais

– Kuo paaiškintumėte tai, kad prieš jus labiausiai protestuoja žydai?

– XX a. viduryje žydų tauta išgyveno didelį istorijos smūgį, dabar vyksta skaičių kova – buvo nužudyti 6 ar 1,5 mln. žydų, todėl jų jautrumas padidėjęs. Nors tas karas visiems buvo tragedija. Tačiau du Amerikos piliečiai D.Kacas ir E.Zuroffas iš to daro verslą. Nežinau, kiek uždirba, bet holokausto industrija veikia efektyviai.

Matėme, kaip paskutiniu nacių medžiotoju vadinamas E.Zuroffas pastaruosius 20 metų kovojo su senukais. Mačiau Aleksandro Lileikio teismo procesą – jis nesuprato, kas vyksta, nes paskutines gyvenimo dienas jau turėjo gulėti lovoje.

Tuo metu nė karto negirdėjau E.Zuroffo, D.Kaco ir jo lygio veikėjų reikalavimų, kad Izraelis išduotų Nachmaną Dušanskį (KGB veikėjas Lietuvoje) ir šis stotų prieš teismą.

Jų teisingumas – vienakryptis. Jei kaltinamas žydas – draudžiama, jei atvirkščiai – visi keliai atviri.

– Jūs nesimpatizuojate žydams?

– Simpatizuoju lietuviams, bet gerbiu visas tautas.

– Kas jums yra Adolfas Hitleris?

– Veikėjas, kuris padarė labai daug blogo rusų, lenkų, žydų, lietuvių ir kitoms tautoms, bet labiausiai nusikalto savo tautai. Jis, remdamasis žodžiu "nacija", tautą atvedė prie tragedijos, ir Vokietijoje auga ne pirma karta, kurie nedrįsta pasididžiuodami tarti esą vokiečiai.

Nemano, kad vaikai emigruos

– Kokia asmenybė imponuoja jums kaip istorikui?

– Vincas Kudirka, Antanas Smetona ir Povilas Plechavičius. Nuo jų neatsilieka filosofas Antanas Maceina, premjeras Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, nors jį bandoma juodinti. Jis, kaip ir minėtos asmenybės, tautai labai sudėtingomis aplinkybėmis labai sėkmingai išlaviravo, nenusižengdamos žmoniškumui ir nepamindamos tautos garbės.

– Nesate didelis emigrantų užtarėjas?

– Apie didžiausią migraciją skaitome Senajame testamente, kuris rašo apie žydų tautos migravimą iš Egipto į Palestiną. Emigracija ar imigracija – nesunaikinamas, problemiškas reiškinys. Emigravęs atitrūksti nuo šaknų, imigravęs įneši ko nors svetimo ir kartais sunkiai suderinamo kultūriniu požiūriu. Tautinė valstybė tai turi riboti įstatymais. Vietiniams turi būti sudarytos sąlygos dirbti ir uždirbti, nes dabartinės emigracijos pagrindas – ekonominis.

– Jums būtų didelis smūgis, jei 13 metų dukra Milda ar 1,5 metų sūnus Vaitautas užaugę emigruotų?

– Neduok Dieve. Manau, kad juos auklėju teisingai.

– Kiti savo vaikus blogai auklėjo?

– Dauguma tų, kurie dabar emigruoja, buvo auklėjami sovietmečio tėvų, todėl jiems trūksta patriotizmo užtaiso.

J.Panka buvo pankas

– Jus augino ne tėvai.

– Iki devynerių metų gyvenau kaime su mama, tačiau ji susirgo odos vėžiu ir turėjo gydytis Vilniuje. Tuo metu man surado globėjus – gydytojų šeimą. Mama labai nenorėjo, kad patekčiau į vaikų namus. Ten nepraleidau nė dienos. Savo tėvo nepažinojau, tuo nelabai ir domiuosi.

Su mane auginusiais globėjais bendrauju. Globėjas – gydytojas, tikybos mokytojas, mūsų judėjimo narys, tad buvo stiprus religinis ir tautinis auklėjimas, anksti pradėjau skaityti ne tik grožinę, bet ir rimtą, filosofinę, mokslinę literatūrą.

– Nuo 2003 m. dirbate vadybininku. Nacionalizmas darbui turi įtakos?

– Darbe nebuvo jokių niuansų. Be to, visuomenine veikla užsiimu tik po darbo.

– Žmona Virginija žinojo, kad išteka už nacionalisto?

– Taip, ir labai padeda, pataria, ji – mano bendražygė. Tik šiose Vasario 16-osios eitynėse nedalyvavo, nes Vaitautas sirgo gripu.

– Pankos pavardė turbūt ne vienam sukelia asociacijų su pankais.

– (Juokiasi.) Dažnai juokauja. Beje, paauglystėje pankavau. Būdamas 18 metų tarnavau krašto savanorių pajėgose ir turėjau skiauterę.

– Kokie jūsų minusai?

– Karštakošiškumas. Kartais reaguoju audringai, nors ramiai apgalvojęs viską matau kitomis spalvomis.

Drastiški vieši pareiškimai

– Ką įvardytumėte kaip didžiausią savo nesėkmę?

– (Šyptelėja.) Mano dosjė turite, tad neslėpsiu – skyrybos su pirmąja žmona. Esu krikščionis, tradicinės šeimos gerbėjas. Susituokiau anksti, 19 metų. Iš klaidų mokomės, bet man tai buvo didelė nesėkmė.

– Neabejoju, kad apie jus informacijos turi specialiosios tarnybos. Kuo galėtų sukompromituoti?

– Kai gyveni laikydamasis moralės taisyklių, sukompromituoti labai sunku. Alaus su draugais išgeriu, o šventėse kartais pagalvoju, kad gal kas nors nufotografuos...

– ...pasamdę kokį nors homoseksualų asmenį greta?

– (Juokiasi.) Ne, šito nebijau, nes neturiu tokių polinkių.

– Esate viešai pasakęs, jog nenorite, kad jūsų anūkus augintų pederastai.

– Taip, bet pasakiau ne "pi", o tarptautinį žodį – pederastai. Esu kategoriškas prieš vienos lyties asmenų santuokas. Jei eliminuojame pagrindinį šeimos sąvokos tikslą susilaukti vaikų ir legalizuojame homoseksualių žmonių santuokas, tuomet savaime privalome panaikinti bet kokį incesto draudimą. Ir tuomet, anot tų žmonių, propaguojančių dvi mamas ir du tėčius, normalu, kad tuoksis du broliai homoseksualai, brolis ir sesuo, 18 metų sulaukęs sūnus su mama ar dukra su tėvu.

– Kategoriškai pasisakote ir apie pedofilų kastraciją.

– Ji turėtų būti savanoriška. Cheminė kastracija naudojama kai kuriose šalyse. Jie turėtų galimybę pasirinkti – arba atlikt bausmę kalėjime, arba kas mėnesį susileisti vaistų.

Euforija ir tragedija

– Žmonėms atrodo, kad jūsų namuose tik geltona, raudona ir žalia spalvos, tik lietuviškos knygos. Persų poetų, Rytų filosofų kūryba jums tabu?

– Dėl spalvų tiesos yra (juokiasi). Bute, kuriame keturiese gyvename 20 kv. m plote, kabo Lietuvos vėliava. Knygų mano bute daug, ir ne tik lietuvių autorių. Vieni mėgstamiausių – prarastoji karta, mėgstamiausias autorius – Erichas Maria Remarque’as. Istorija – hobis. Viena pastarųjų skaitytų knygų – Mykolo Romerio dienoraštis. Mėgstu lietuvių, anglų, rusų roką. Kokia kalba dainuojama ar rašoma, neturi įtakos. Svarbu žodžiai ir mintys. Skaitau net ideologinių priešų knygas, kad galėčiau diskutuoti su oponentais. Skaičiau Hitlerio, Markso, Lenino, Stalino raštus.

– Jus siutina, kai užsieniečiai apdergia Lietuvos vėliavą ir atsiperka vos kelių šimtų litų bauda?

– Asmuo, kuris į kitą šalį atvažiuoja tik prisigerti, apšlapina paminklą ar vėliavą, man kaip gyvuliukas. Tokių yra kiekvienoje tautoje. Didesnė problema, kai žmogus tai daro sąmoningai, pavyzdžiui, kai "AntiFa" surengė piketą prie Graikijos ambasados ir jauna mergina pasigamino plakatą su užbrauktais Gedimino stulpais, prilygindama juos nacių simboliams. Žmonės, kurių toks mąstymas, gali sudegint trispalvę, Vytį, nes tą valstybę jie jau išniekino savo mintyse.

– Ar kada nors verkėte dėl Lietuvos?

– Esu išauklėtas, kad vyrai neverkia, nors širdyje verkiau nekart. Vienas liūdniausių įvykių man buvo stojimas į ES, kai žmonės buvo kvailinami, jiems žadėti aukso kalnai. Nuostabiausias džiaugsmo ašaras širdyje padovanojo krepšininkai, Virgilijus Alekna, Rūta Meilutytė. Bet labiausiai pamenu visų Sąjūdžio mitingų nuotaikas. Niekada nepamiršiu 1988 m. rugpjūčio 23 d. Buvau devynerių ir dalyvavau didžiausiame visų laikų mitinge Vingio parke. Išgyvenau tautos vienybę, džiaugsmą. Tą pačią dieną grįžęs namo sužinojau, kad ligoninėje mirė mama.

Vasario 16-osios, Kovo 11-osios eitynėse visą laiką pasijuntu tarsi šiek tiek sugrįžęs į Sąjūdį. Tie šviesūs veidai, skanduojantys "Lietuva!", man yra tarsi Sąjūdžio liepsnelės.

Trumpa dosjė

Julius Panka gimė 1979 m. sausio 17 d. Anykščių rajono Traupio miestelyje. 1988 m., mirus motinai, buvo paimtas globoti gydytojų šeimos iš Vilniaus.

2001 m. baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, istorijos specialybę.

2001–2002 m. Vilniaus vaikų globos namuose "Gilė" dirbo auklėtoju.

2002–2003 m. – Vilniaus Žirmūnų gimnazijos ir Vilniaus "Vilnies" pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas.

Nuo 2003 m. bendrovėje "Bigreta" dirba vadybininku.