Laparoskopinės operacijos vadinamos tausojančiomis, nes jų metu pilvo sienoje atliekami keli nedideli iki 0,5-1 cm pjūveliai. Per juos įvedama optinė sistema ir medicininiai instrumentai chirurginiams veiksmams atlikti. Chirurgas operuojamą organą mato tik monitoriaus ekrane. Kelis kartus padidintas vaizdas leidžia geriau įvertinti situaciją.

Šios operacijos suteikia didžiulių diagnostikos ir gydymo galimybių, tausoja organizmą. Tai metodas apžiūrėti, įvertinti ir operuoti pilvo ertmės ir mažojo dubens organus.

Sutapimas – pirmąją laparoskopinę operaciją Lietuvoje 1992 m. gruodžio 9 d. M. Purtokas atliko per savo 29-ąjį gimtadienį. Tai buvo apendikso šalinimo operacija, atliekama sergant apendicitu. Įdomu tai, kad šalies laparoskopijos istorijai reikšminga operacija buvo atlikta ne universitetinėje gydymo įstaigoje, o Marijampolės ligoninėje.

„Iki tol Lietuvoje nieko tokio nebuvo“, – pasakoja M. Purtokas.

– Ar kaip nors paminėsite operacijos jubiliejų?

– Jau paminėjome. Marijampolės ligoninėje įvyko gražus susibėgimas, šventinis susirinkimas. Derinomės prie svečių. Iš Vokietijos buvo atvykę „Maltos ordino“ atstovai, kurie man ir dar trims medikams tuomet prieš 30 metų padėjo išvažiuoti į Vokietiją stažuotis, kur ir mokėmės atlikti laparoskopines operacijas. Kartu su manimi, chirurgais Romu Maskeliu ir Vitu Šimkoniu mokytis vyko ir medicinos sesuo – operacinės instrumentatorė Rasa Černiauskytė.

Laikas: M. Purtokas per kavos pertraukėlę Vokietijoje 1992 m., kur jis ir keli kiti jauni lietuvių chirurgai mokėsi įvaldyti laparoskopinį metodą./ M. Purtoko asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek jūs pats prisimenate šią pirmąją šalyje operaciją? Kiek jums pačiam svarbu, kad būtent jūs ją atlikote?

– Labai sunkus klausimas. Bėgant laikui pradedi atsižvelgti, bandai vertinti, ką iš viso esi nuveikęs. Iš pradžių tiesiog buvo didelis džiaugsmas, kad atlikome pirmąją operaciją. Dabar matydamas progresą suprantu, kad padarėme kažką gero platesne prasme.

– Kaip ruošėtės operacijai?

– Minėti vokiečiai mums padėjo išvažiuoti į Vildeshauzeną. Ten mes, trys jauni chirurgai iš Marijampolės ligoninės, mokėmės laparoskopinės chirurgijos. Iki tol Lietuvoje nieko tokio nebuvo. To mokytis išvykome per laimingą atsitiktinumą. Su „Maltos ordino“ atstovais, atvežusiais labdarą, vienas mūsų kolega pasikalbėjo apie galimybę stažuotis Vokietijoje. Ir ji atsirado. Į stažuotę išvykome būtent mes, trys chirurgai, nes buvome jauni, imlūs, norėjome tobulėti. Mūsų tuometis lietuviškas atlyginimas atitiko gal 30 markių. Tai supratę vietiniai vokiečiai surinko ir paaukojo pinigų, kad savaitgaliais mes galėtume bent puodelį kavos nusipirkti. Šiandien tai sunkiai suvokiama. Bet taip buvo.

– Kiek ir kokių žinių, įgūdžių, susijusių su laparoskopine chirurgija, turėjote?

– Buvome tik girdėję, kad toks dalykas yra. Kaip stebuklas. Tai buvo 1992 m. Informacijos nebuvo tiek daug. Ji buvo daugiau žodinė.

– Kas labiausiai įstrigo iš jūsų pirmosios tokios operacijos?

– Pirmosios operacijos buvo labai sklandžios. Per pusantro mėnesio Vokietijoje gavome progą patys pabandyti jas atlikti. Tiksliau, mums patikėdavo atlikti tam tikrus operacijų etapus. Išmokome naudotis, dirbti su instrumentais. Visos operacijos savarankiškai patys negalėjome atlikti tikriausiai dėl juridinių dalykų.

– Ką pamenate iš tokios operacijos Lietuvoje?

– Prisiminimai labai įdomūs. Taip sutapo, kad ji įvyko per mano gimtadienį. Geriausia dovana. Operacija ėjosi sklandžiai. Po operacijos visi pasidžiaugėme.

– Kokia buvo jūsų užduotis? Kokios pagalbos reikėjo pacientui?

– Pacientei buvo ūminis apendicitas. Operacinėje buvo daugiau žmonių nei paprastai. Man asistavo kolegos, su kuriais kartu stažavomės. Operacija truko valandą ir 15 minučių. Rezultatai – labai geri, tačiau apsidrausdami ligoninėje pacientę laikėme kiek ilgiau. Šiai pirmajai operacijai vadovavau aš, nes tai buvo mano pacientė. Taip sutapo, kad neatsirado pacientų pas kitus kolegas anksčiau, kuriems būtų reikėję tokios operacijos. Kalbant apie kitas mano laparoskopines operacijas, paskui irgi operavau kelis ūminius apendicitus, buvo tulžies pūslės akmenligės atvejų.

– Kaip klostėsi jūsų profesinis gyvenimas?

– Chirurgija taip ir liko svarbi gyvenimo dalis. Važiavau stažuotis ir į Vokietiją, kitas šalis. Toliau dirbu chirurgijos srityje, mokausi naujų metodų, domiuosi naujovėmis. Vienos iš naujausių mūsų ligoninėje – lazerinės kojų venų operacijos. Atlieku ir echoskopijas. Kai atsirado echoskopijos, susidomėjau. Buvo reikalingi echoskopuotojai, kurie turėtų chirurginį matymą. Dirbu ir ligoninėje, ir savo privačioje klinikoje. Dabar mokslus baigiantys chirurgai visi moka echoskopuoti. Dabartinė technika – milžiniškas žingsnis ir galimybės medicinoje.

– Kurią operaciją ar kokį kitą profesinio kelio įvykį, pasiekimą pavadintumėte svarbiausiu?

– Daug visko įvyko per tuos metus. Kiekviena operacija yra svarbi, bet yra tokių, kurios įsimena labiau. Turbūt į kiekvieno chirurgo atmintį įsirėžia skubos tvarka operuoti pacientai. Tikriausiai kiekvienas chirurgas gali pasakyti, kiek jis yra užsiuvęs širdžių. Kiek pacientų kreipėsi po krūtinės traumos, kai kažkuo buvo įdurta jiems į krūtinę ir buvo sužalota širdis.

– Kiek jums pasitaikė tokių atvejų?

– Aš esu užsiuvęs keturias tokias širdis. Tai akivaizdžiai išgelbėtos gyvybės.

– Kodėl pasirinkote ir iki šiol likote būtent Marijampolės ligoninėje?

– Esu kaunietis. Gimęs Miško gatvėje esančiuose gimdymo namuose. Gyvenau Miško gatvėje. Lankiau mokyklą, esančią Miško gatvėje. Studijuodamas parėjau į kitą gatvę, bet vis tiek netoli – į A. Mickevičiaus gatvę, į tuometinį Kauno medicinos institutą (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – red. past.). Jį baigę, visi gavome darbo paskyrimus. Mane paskyrė į Marijampolę. Pirmosios mintys tikrai buvo bėgti. Norėjau grįžti į Kauną. Tačiau, kai pradėjome daryti laparoskopines operacijas, patiko ir likau.

– Kas paskatino rinktis mediko kelią?

– Kažkiek įtakos gal turėjo mano mama. Ji taip pat buvo gydytoja. Sunku paaiškinti. Galbūt klasėje sklandė medicinos virusas – net penki klasiokai tapo gydytojais.

– Kaip manote, kokia bus laparoskopinių operacijų ateitis?

– Medicinoje dabar viskas labai sparčiai vystosi, sunku nuspėti ateitį. Sunku pasakyti, kokia medicina bus po 5–10 metų.

Susitikimas: žmones, padėjusius organizuoti jaunų chirurgų stažuotę Vokietijoje 1992 m., M. Purtokas aplankė šiemet./ M. Purtoko asmeninio archyvo nuotr.

Progresas visose srityse

Kauno klinikų Chirurgijos klinikos abdominalinės chirurgijos gydytojas prof. Žilvinas Endzinas „Kauno dienai“ pasakojo, kad endoskopinė chirurgija, kuriai priskiriamos laparoskopinės operacijos, naudojama vis plačiau. Ji greitai vystosi ir plečiasi. Tai lemia sukuriamos papildomos technologijos.

Iš pradžių buvo manoma, kad laparoskopinės operacijos – pažangios, bet jas bus galima taikyti tik retkarčiais. Tačiau medicinos technikos progresas ir chirurgų profesionalumas šiam minimalios invazijos metodui atveria vis platesnių galimybių, o laparoskopinių operacijų atliekama vis daugiau.

„Greta laparoskopo prisideda ir robotas. Tai papildomos rankos chirurgui, valdomos kompiuteriu. Robotas leidžia operuoti dar tiksliau, atidžiau. Robotinės chirurgijos operacijų perspektyva – akivaizdi, bet kol kas tokio roboto kaina labai didelė“, – sakė Ž. Endzinas.

„Kai prieš 30 metų prof. Algimantas Justinas Bubnys (vienas laparoskopinių operacijų pradininkų Lietuvoje, ilgametis Santaros klinikų Abdominalinės chirurgijos klinikos vadovas – red. past.) pradėjo daryti laparoskopines operacijas, jos buvo nežinomas laukas. Chirurgai labai atsargiai priėmė šią naujovę. Tačiau po truputį, suprasdami, kad tai operacijų metu leidžia geriau matyti tai, ką darome, įsivažiavome. Iš pradžių buvo daug visokių prieštaravimų, kontraindikacijų, paskui jų vis mažėjo“, – teigė profesorius.

Įsibėgėjant laparoskopinėms operacijoms, chirurgai tarsi ėmė varžytis, kas pirmasis kurią operaciją atliks vietoj tradicinės. Tačiau tam reikėjo įgūdžių, nes kuo mažesnė intervencija, tuo didesnė patirtis ir įgūdžiai buvo reikalingi.

Šiandien į priekį pasistūmėta tiek, kad visos pilvo operacijos gali būti atliekamos laparoskopu. „Didžioji dalis kai kurių tokių didelių operacijų, kaip stemplės vėžio, skrandžio vėžio, storosios žarnos vėžio, laparoskopiškai atliekamos netgi dažniau nei tradiciniu būdu. Ir tai yra labai šaunu“, – medicinos pažanga džiaugėsi Ž. Endzinas.

Pacientams laparoskopija – palankesnė išeitis, nes maži pjūviai mažiau traumuoja audinius, lengvesnis pooperacinis laikotarpis, trumpesnis sveikimo laikas, mažesnė komplikacijų rizika, mažiau diskomforto, žmogus gali greičiau grįžti į aktyvų socialinį gyvenimą. Po tokių operacijų lieka mažesni randai.

Laparoskopijos taikomos ir virškinimo, šalinimo sistemų, ir ginekologinių, urologinių ligų atvejais. To dalis yra endoskopiniai metodai, naudojami kardiochirurgijoje, torakalinėje chirurgijoje ir kt.

„Traumatologai atlieka artroskopijas, kurių metu taip pat per mažus pjūviukus operuojamos, prisiuvamos nutrūkusios, nuplėštos sausgyslės. Minimaliai invazinę technologiją perima ir otorinolaringologai (LOR gydytojai). Ji pritaikoma praktiškai visose srityse. Ir neurologijoje. Šis metodas labai išplito“, – vardijo pašnekovas ir priminė, kad laparoskopijos pavadinimas kilęs iš graikiškų žodžių „lapara“, reiškiančio pilvą, ir „scopeo“ – žiūrėti.

Pirmajai Kaune atliktai laparoskopinei operacijai tuoj bus 30 metų. 1993 m. sausio 23 d. abdominalinės chirurgijos gydytojas Evaldas Torrau Kauno klinikose tokiu būdu pirmą kartą Lietuvoje pašalino tulžies pūslę.

Pirmoji operacija – Vokietijoje

Laparoskopinės operacijos priskiriamos minimaliai invazinei chirurgijai. Pasak Santaros klinikų Pilvo ir onkochirurgijos centro vadovo prof. Kęstučio Strupo, tokių operacijų era pasaulyje prasidėjo 1983 m. Profesorius iš Vokietijos, Hamburgo, Kurtas Semmas tuomet atliko pirmą laparoskopinę apendektomiją (apendikso pašalinimo operaciją). 1985 m. buvo atlikta ir pirmoji laparoskopinė cholecistektomija (tulžies pūslės pašalinimas) pasaulyje.

„Abu gydytojai buvo inovatoriai, tačiau neišvengė pašaipų. Kartais juos net vadino Mickey Mouse chirurgais. Tai tęsėsi maždaug penkerius metus, kol 1990 m. inovacijų burbulas tiesiog sprogo. Minimaliai invazinės chirurgijos plėtrą galima prilyginti gaisrui, kai liepsna nuo vieno krūmo tiesiog akyse persimeta ant kito ir apima visą žemyną. Taip nutiko ir su minimaliai invazine chirurgija. Šioji taip sparčiai plito, kad šiandien tapo standartine procedūra daugelyje sričių. Galima sakyti – aukso standartu taikant chirurginio gydymo būdą“, – apie istorinius laparoskopinių operacijų aspektus yra pasakojęs K. Strupas.

Kai operuoja robotai

Dalį laparoskopinių operacijų atlieka robotai. Robotinė chirurgija Lietuvoje prasidėjo prieš ketverius metus (2018 m. lapkričio mėnesį), kai Klaipėdos universitetinėje ligoninėje buvo atliktos pirmos operacijos ne tik Lietuvoje, bet ir trijose Baltijos valstybėse. Klaipėdos universitetinė ligoninė išlieka vienintele gydymo įstaiga Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, taikančia robotinę chirurgiją. Per ketverius metus šioje ligoninėje atlikta daugiau kaip 800 urologinių, ginekologinių ir pilvo chirurgijos robotinių operacijų.

Robotinė chirurgija Lietuvoje kol kas taikoma tik Klaipėdos universitetinėje ligononėje. / Klaipėdos universitetinės ligoninės nuotr.