– Anksčiau buvo sąvoka „kodavimas“, dabar nėra. Kaip iš tiesų? Ar tai buvo ir yra patikimas būdas gydyti priklausomybę nuo alkoholio?
– Vertinant iš šiuolaikinio mokslo ir įrodymais grįstos medicinos perspektyvos, vadinamasis „kodavimas“ nėra nei patikimas, nei pripažintas priklausomybės nuo alkoholio gydymo metodas. Tarptautinėse klinikinėse gairėse ir Lietuvoje patvirtintuose gydymo algoritmuose šio gydymo būdo nėra, nes jis neturi jokio objektyvaus biologinio mechanizmo. Priklausomybė yra lėtinė smegenų liga, kuri išbalansuoja natūralią cheminių medžiagų pusiausvyrą smegenyse, tuo tarpu „kodavimas“ yra pseudomedicininė intervencija, grįsta išskirtinai baimės sužadinimu, intensyvia hipnotine įtaiga arba chemiškai neaktyvių medžiagų, kitaip tariant – placebo, injekcijomis ir implantais. Pacientui įteigiama, kad, pavartojus alkoholio, jį ištiks staigi mirtis ar sunkios sveikatos problemos, tačiau ši dirbtinai sukurta baimė niekaip negydo paties potraukio alkoholiui ir neatstato cheminės pusiausvyros smegenyse. Klinikinėje praktikoje stebima, kad „kodavimas“ sukelia didelę psichologinę riziką: baimei išblėsus arba pasibaigus veikimo terminui, pacientai dažnai patiria itin sunkų ligos paūmėjimą ir atkrytį, nes per visą šį laiką jie neįgyja jokių konstruktyvių streso valdymo įgūdžių, būtinų ilgalaikei remisijai palaikyti.
– Kodėl žmonės vis dar ieško kodavimo kaip geriausios išeities?
– Šis fenomenas visuomenėje išlieka ryškus dėl kelių esminių psichologinių, socialinių ir kultūrinių priežasčių, iš kurių ryškiausia – greito rezultato įsivaizdavimas. Kadangi visavertis priklausomybės gydymas reikalauja ilgalaikių paties paciento pastangų, laiko ir emocijų bei elgesio keitimo, „kodavimas“ patraukia žmones savo pažadu pasiekti stebuklingą rezultatą po vienos trumpos procedūros, nereikalaujant gilaus vidinio darbo. Kartu suveikia ir atsakomybės perkėlimo mechanizmas, kai pacientas arba jo artimieji atsakomybę už ligos kontrolę perkelia procedūrą atlikusiam asmeniui, o tai laikinai sumažina jų vidinį nerimą. Negalima ignoruoti ir visuomenėje vis dar stipriai juntamos priklausomybės ligų stigmos, nes oficialus kreipimasis į priklausomybės ligų centrus ar gydytojus psichiatrus asmenims neretai asocijuojasi su baime būti įtrauktiems į oficialią apskaitą ar patirti socialinį pasmerkimą, todėl šešėlinėje rinkoje siūlomos paslaptingos „kodavimo“ paslaugos klaidingai sukuria saugesnio ir greitesnio problemos sprendimo įspūdį.
– Žmonės sako žinantys, kam kodavimas padėjo...
– Atvejai, kuomet žmonės po „kodavimo“ procedūros iš tiesų nustoja vartoti alkoholį, yra realūs, tačiau klinikinėje praktikoje jie aiškinami ne „kodavimo“ kaip procedūros efektyvumu, o stipriu placebo efektu ir žmogui sukeltos baimės fenomenu. Kai asmuo šventai tiki procedūros galia ir kartu išgyvena stiprią baimę dėl savo gyvybės, šis psichologinis barjeras gali laikinai mechaniškai blokuoti jo elgesį ir sustabdyti nuo alkoholio vartojimo. Dažniausiai tokios procedūros atlikimo laikas sutampa su momentu, kai pacientas yra pasiekęs vadinamąjį „dugną“ – kritinį gyvenimo tašką, kai jo paties vidinė motyvacija keistis jau yra pasiekusi maksimalų lygį. Tokiose situacijose „kodavimas“ suveikia tiesiog kaip psichologinis trigeris, padedantis pradėti blaivybės etapą, kurį iš tikrųjų išlaiko ir realizuoja paties žmogaus pasiryžimas, o ne tariamas medicininis procedūros poveikis.
– Kokie patikimiausi priklausomybės nuo alkoholio gydymo būdai, ar kiekvienam žmogui tinka skirtingi?
– Šiuolaikinis priklausomybės nuo alkoholio vartojimo gydymas remiasi vadinamuoju biopsichosocialiniu modeliu. Tai reiškia, kad liga gydoma ne vienu, o trimis lygmenimis:
• Biologiniu. Tai medikamentinis gydymas, taikomas siekiant suvaldyti abstinencijos sindromą ir mažinti potraukį alkoholiui. Asmeniui ilgą laiką vartojant alkoholį ir jį staiga nutraukus pasireiškia vadinamieji abstinencijos simptomai (nerimas, tremoras, prakaitavimas, tachikardija, miego sutrikimai, sunkesniais atvejais abstinencija gali komplikuotis traukuliais, delyrine simptomatika). Kad pavyktų suvaldyti šiuos simptomus ambulatoriškai ar, esant sunkesniems atvejams, stacionare, pacientams būna skiriamas medikamentinis gydymas, kuris vidutiniškai trunka vieną savaitę, kol minėti simptomai praeina. Vėliau gali būti taikomas gydymas vaistais, skirtais atkryčio prevencijai.
• Psichologiniu. Tai psichoterapija (kognityvinė elgesio terapija, motyvacinis interviu), psichologo konsultacijos, – etapas, dažniausiai pradedamas jau stabilizavus fizinę paciento savijautą nutraukus alkoholio vartojimą. Ji skirta žmogaus mąstymo ir elgesio modeliams keisti, siekiant išlaikyti kuo ilgesnį alkoholio nevartojimo laikotarpį.
• Socialiniu. Tai yra socialinė reabilitacija, savitarpio pagalbos grupės (pvz., Anoniminių alkoholikų (AA), šeimos įtraukimas ir aplinkos modifikavimas kaip papildomos, tačiau labai svarbios priemonės, siekiant išlaikyti stabilią remisiją.
Lietuvoje taikoma struktūrizuota pagalba, apimanti visas išvardytas grandis: nuo detoksikacijos ir abstinencijos gydymo iki ilgalaikės psichosocialinės reabilitacijos (pvz., „Minesotos“ programa) ir tolimesnio ambulatorinio gydymo. Universalus, visiems vienodai tinkantis gydymo šablonas neegzistuoja – sėkmę garantuoja tik lankstus ir kombinuotas šių būdų taikymas pagal paciento poreikius.
– Kiek trunka gydymo procesas? Ko jame tikėtis žmogui, apsisprendusiam gydytis priklausomybę?
– Kadangi priklausomybė yra klasifikuojama kaip lėtinė smegenų liga, jos gydymas neturi apibrėžtos, galutinės pabaigos datos, o pats sveikimo procesas yra suprantamas kaip ilgalaikis viso gyvenimo procesas. Aktyvusis gydymo etapas, apimantis fizinės abstinencijos valdymą, stacionarią ar ambulatorinę reabilitaciją ir intensyvų psichoterapinį darbą, paprastai trunka nuo kelių mėnesių iki metų, tačiau vėliau pereinama į nuolatinę palaikomąją fazę. Apsisprendęs gydytis žmogus turi nusiteikti, kad sveikimo kreivė nebus tiesi linija – šiuolaikiškai gydant priklausomybes atkrytis nėra vertinamas kaip asmeninė nesėkmė ar neveiksmingas gydymas, o greičiau kaip lėtinės ligos paūmėjimas, rodantis būtinybę koreguoti esamą gydymo planą. Pacientas turi tikėtis intensyvaus ir neretai emociškai sunkaus darbo su savimi, nes paskirti vaistai tik blokuoja fizinį diskomfortą ar potraukį, o visą esminį elgesio keitimo procesą, mokantis išgyventi sunkias potraukį sukeliančias būsenas ir stresą be alkoholio, teks atlikti pačiam.
Veikia ir refleksai
Pasikartojantys sapnai apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, apsiperkant prekių krepšelyje „savaime“ atsiradęs alkoholio butelis, įkyrus noras užsirūkyti – su tuo neretai susiduria žmonės, sveikstantys nuo priklausomybės. Pasak specialistų, tokie atvejai, galintys pasireikšti ir praėjus daug laiko po vartojimo ar žalingo elgesio atsisakymo, yra normalus reiškinys, nes priklausomybė yra lėtinė liga, įvairiai primenanti apie save.
RPLC Panevėžio filialo Stacionarinės psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja Vijolė Miškinienė sako, kad mūsų smegenys veikia refleksiškai. Daugelis yra patyrę, kai remonto metu pakeitus elektros jungiklio vietą, ranka dar ilgą laiką automatiškai tiesiasi buvusiojo link. Tai sąlyginis refleksas, kuris išnyksta tik ilgai veiksmo nekartojant. Jos teigimu, psichoaktyviųjų medžiagų ar žalingo elgesio atsisakę žmonės dažnai sako po kurio laiko pradėję sapnuoti ankstesnį priklausomą elgesį. Tokie sapnai automatiškai nerodo, kad žmogus yra pasiekęs remisiją ar kad priklausomybė grįžo, bet svarbu atkreipti dėmesį, kas vyksta pabudus. Jei žmogus su palengvėjimu supranta, kad tai tik sapnas, tuomet šis reiškinys – sveikimo dalis. Tačiau jei po to kelias dienas apie tai galvojama, netgi imama idealizuoti vartojimą, tai jau galimo atkryčio signalas.
Labai dažnai, pasak specialistės, atkrytis įvyksta, kai žmogus pasijaučia pasveikęs, daug metų nevartojantis, nes atsiranda iliuzija, kad viskas gerai ir galima „saikingai“ pavartoti. Iš tiesų net mažiausias medžiagos kiekis ar veiksmas gali vėl sukelti nekontroliuojamą vartojimą.
Apie galimą atkrytį gali pranešti pasikeitusi žmogaus emocinė savijauta ir elgesys: jis tampa irzlus, uždaras, piktas, pradeda vengti artimųjų. Mintys ima nuolat suktis apie vartojimą, žmogus gali vėl pradėti lankytis vietose, kuriose vartojo, arba bendrauti su ankstesne kompanija. Taip pat pradeda mažėti motyvacija.
Šaltinis: RPLC
Naujausi komentarai