Kartais neigiama gyvenimo patirtis ar užgniaužtos emocijos tampa ligų priežastimi. Tad poezija ar meno kūrinys tampa raktu žmogaus išgyvenimams atskleisti.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo gydytoja psichoterapeutė ir Klaipėdos universiteto Reabilitacijos katedros lektorė Jūratė Sučylaitė poetikos terapija domisi 12 metų. Jai šis metodas padeda prakalbinti ir didžiausius tylenius.

Nors gydytoja šią terapiją dažniausiai taiko sergantiems psichinėmis ligomis, tačiau ji tinka ir sveikiesiems.

– Ką reiškia poetikos terapija?

– Terapija reiškia gydymą. Kai kurie mokslininkai akcentuoja sveikstančio žmogaus priežiūrą, savotišką slaugą. Poetikos terapija – tai metodas, kurį galima panaudoti sveikatai stiprinti. Kiekvienas žmogus, net sirgdamas, turi ir sveikąją dalį, kurią sustiprinus lengviau įveikti ligą. Tai nėra specifinis metodas, skirtas tik sergantiems tam tikromis ligomis.

Poetikos terapijoje galima naudoti ne tik eilėraštį, bet ir fotografiją, paveikslą. Pasidalijimas mintimis apie meno kūrinį leidžia išsiveržti iš tam tikro užburto rato, padeda praplėsti ribas, sąmonės lauką.

– Kaip poetikos terapija veikia pacientus?

– Pirmiausia reikia, kad žmogus pats norėtų dalyvauti šiuose užsiėmimuose. Man geriau dirbti grupėje, kur yra žmonių, turinčių humanitarinių gebėjimų ar jautriau reaguojančių į meną. Paradoksalu, bet ypač gerų rezultatų pasiekiu su tais, kuriems mokykloje lietuvių kalba ir literatūra sekėsi sunkiausiai. Gal išmokstama suvokti tą patį kūrinį kitaip, susieti jį su asmenine patirtimi?

Literatūros kūrinys tampa priemone prakalbinti žmogų. Jei einama pas psichoterapeutą, žmogus galbūt žino, kokią problemą nori išspręsti. Per poetikos terapiją pacientas kartais net nepripažįsta turįs problemų. Jis tikina, kad viskas gerai, tik liga temdo gyvenimą. Tokiais atvejais ieškome psichologinių ligos priežasčių.

Kaip paveiks poetikos terapija, priklauso ir nuo paties žmogaus gebėjimo suvokti literatūros tekstą.

Menas tarnauja tam, kad atlieptų žmogaus vidinius išgyvenimus. Bet kokia meno terapija naudinga ir sveikam žmogui, kad jis geriau pažintų save ir suvoktų savo jausmus. Užsienyje poetinės terapijos užsiėmimai kartais vadinami dvasinio augimo seminarais.

– Kaip vyksta užsiėmimai?

– Per užsiėmimą dažniausiai skaitau tik vieną eilėraštį. Žmonių prašau prisiminti panašių situacijų iš savo gyvenimo. Pavyzdžiui, eilėraštis apie vaikystę vienam gali sietis su pačiu šviesiausiu gyvenimo tarpsniu, o kitas net nenorės jos prisiminti. Taip gali išryškėti savyje užgniaužtos patirtos traumos ar skausmingi išgyvenimai. Bandome racionaliai aiškintis tas bėdas, primenant, kad šis gyvenimo etapas – jau praeityje.

Po pokalbio apie asmenines problemas dar kartą perskaitau eilėraštį. Neretai žmogus reaguoja: „Dabar šitas eilėraštis daug gražesnis ir trumpesnis, o pirmą kartą buvo sunku klausytis, sukaupti dėmesį“. Žmogui viduje pasidarė skaidriau ir į eilėraštį jis pažiūrėjo kitaip.

– Kokiomis ligomis sergant taikoma poetikos terapija?

– Moksliniais tyrimais įrodyta, kad kai kuriems sergantiems bronchine astma po šių užsiėmimų pagerėja. Kaip paaiškinti? Mes dažnai būname įsitempę. Įtampą sukelia net noras greičiau pasveikti ir vėl nesusirgti. Tad įtampos sumažinimas kartais gali padėti, sumažinti dusulio priepuolius. Terapijos poveikis priklauso nuo to, kiek bronchinėje astmoje esama psichosomatinio komponento.

Net sergant onkologine liga galima oriau nugyventi likusį laiką. Poetikos terapija padeda palengvinti gyvenimą ir surasti jo prasmę. Amerikiečiai liudija, kad šis metodas išmoko džiaugtis gyvenimo smulkmenomis. Pastebimos aplinkos detalės leidžia pajausti gyvenimo pilnatvę, kurioje yra ne tik liga, bet ir ankstesnis gyvenimas. Jaučiant savo gyvenimo prasmę net išėjimas iš šio gyvenimo būna lengvesnis.

– Kaip parenkate eilėraštį, kuris tampa raktu žmogaus išgyvenimams?

– Renkuosi pačias bendriausias temas. Pavyzdžiui, Henriko Nagio apie pavasario laukimą, mokyklos vaizdą. Ypač tinkami eilėraščiai, kur atskleidžiamas žmogaus ir gamtos ryšys. Eilėraštį lengviau parinkti, jei pažįstu žmogų.

Dabartinė poezija, pateikianti fragmentuotą gyvenimą, nelabai tinka. Dažniausiai renkuosi lietuvių poetų Vinso Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus, kartais Bronės Liniauskienės, Marytės Kontrimaitės ar Nijolės Kepenienės eiles. Renkuosi eilėraščius, kur keliami egzistencijos klausimai.

Kartais dėl ligos poveikio žmogus būna itin užsisklendęs, nekalbus. Užsiėmimuose su sergančiais psichinėmis ligomis būna daug susikaustymo, tylos. Bet man svarbiausia, kad pacientas sureaguotų.

Kartais paaiškėja, kad žmogus visiškai save nuvertina. Tad pokalbis būna tas raktas, kuris labai padeda sustiprinti savivertę.

Būna, kad su tuo žmogumi negaliu dirbti grupėje. Jis nesukaupia dėmesio, nebendrauja. Tada duodu iš teksto išsirinkti vieną žodį. Siūlau parašyti akrostichą, negalvojant apie žodžių prasmes. Juo vadovaudamasi galiu klausinėti. Kartais per pokalbį išlenda kliedesių, bet bandau atsirinkti racionalumo grūdą.

– Koks ryškiausias prisiminimas, likęs iš užsiėmimų?

– Su vienu vaikinu niekas normaliai negalėjo pasikalbėti apie jo gyvenimą. Kai slaugytoja jį atvedė pas mane ir vaikinas po stalu pradėjo kažko ieškoti, nemaniau, kad pavyks pasiekti sėkmingų rezultatų.

Pasiūliau eilėraštyje surasti žodį. Per sekundę jis išskyrė žodį „gyvatė“. Kai paprašiau parašyti sakinį su šiuo žodžiu, buvo taip: „Paėmiau ylą, dūriau gyvatei į galvą, paskui atvažiavo autobusas, mes įlipome ir nuvažiavome. Vėliau aš grįžau atsiprašyti nužudytos gyvatės“. Per keletą kartų pavyko iškoduoti, ką vaikinas norėjo pasakyti. Iš pradžių jis norėjo, kad tokiu užkoduotu būdu su juo nuolat kalbėčiausi. Po ketvirto karto vaikinas pasiūlė kalbėti normaliai.

Sergantieji šizofrenija girdi tik tas prasmes, kurios jiems patiems svarbios. Kartais šie pacientai taip bėga nuo realybės, tad jų žodyne atsiranda kitiems nesuprantami simboliai ar žodžiai naujadarai. Per užsiėmimą viena pacientė kitai, kalbėjusiai nesuprantamais žodžiais, išaiškino, kad jai labai skauda. Būtent dėl šios priežasties ji kalba taip užkoduotai.

Kad nepaklysčiau tarp žmogaus atsivėrimų ar neatsidurčiau aklavietėje, mėgstu užsirašyti kelis žodžius ar kokią temą. Vėliau juos panaudoju poetinėje improvizacijoje, kurioje užsiėmimo dalyviai save atpažįsta. Tai suvienija ir padeda.

– Gyvename tokiu metu, kai emocijos vertinamos neigiamai, o poetikos terapija kaip tik skirta joms atverti?

– Per užsiėmimus kartais prasiveržia užslopintos emocijos. Kai kuriuos jos išgąsdina.

Tačiau dėl slopinamų emocijų pakinta mūsų imuninė sistema, išgyvename stresą, daugėja streso hormono, pavyzdžiui, kortizolio. Tai prilygsta gyvenimui lėtinėmis sąlygomis.

Būtent dėl slopinamų emocijų kartais jaučiamės pavargę, išsekę, neturintys jėgų, nors puikiai išsimiegojome ir pavalgėme. Štai ką padaro užgniaužtos ir nepažintos emocijos. Pykčio proveržiai ir savęs žalojimas taip pat susijęs su užslopintomis emocijomis. Pasaulis dar atsisuks į šią problemą, nes jau dabar atlikta gana daug mokslinių tyrinėjimų apie neigiamą slopinamų emocijų poveikį.