Vėžį įveikusi britė: ketvirta stadija nėra mirties nuosprendis | KaunoDiena.lt

VĖŽĮ ĮVEIKUSI BRITĖ: KETVIRTA STADIJA NĖRA MIRTIES NUOSPRENDIS

"Kovojant su vėžiu vien chemoterapijos, radioterapijos ir imunoterapijos neužtenka", – sako ketvirtos stadijos vėžį įveikusi britė Jane McLelland. Trys mėnesiai. Tik tiek šioje žemėje prieš 20 metų jai žadėjo gydytojai, tačiau tai moters nesugniuždė. Po penkerių metų kovos ji šventė pergalę – liga atsitraukė. Jane įsitikinusi: jai padėjo naujausi ir dar nepripažinti vėžio gydymo būdai.

Nesuvokė, kas vyksta

Savo patirtį ir žinias apie pripažintus ir dar ne vėžio gydymo būdus Jane sudėjo į knygą "Kaip priversti badauti vėžį... pačiam nebadaujant". Neseniai šią knygą moteris pristatė Lietuvoje.

Pasižiūrėjus į iš pažiūros trapią 55-erių metų Jane, neįtartum, kokia vidinė stiprybė joje slypi. Kovodama su negailestinga liga, moteris nuėjo ilgą kelią. Būdama 30-ies, ji išgirdo grėsmingą diagnozę: gimdos kaklelio vėžys. Netrukus atlikta operacija – pašalinta gimda, kiaušidės. "Tai buvo siaubingas laikas. Operaciją atliko man net nespėjus susiorientuoti, kas vyksta. Po jos ilgai gedėjau savo negimusių biologinių vaikų – teisė jų susilaukti iš manęs buvo atimta", – pasak Jane, tik po operacijos ji sužinojo, kad galimybių išsaugoti jos vaisingumą vis dėlto buvo.

Knygoje "Kaip priversti badauti vėžį… pačiam nebadaujant" autorė dalijasi patirtimi, kaip ji įveikė vėžį, pataria, kaip užkirsti visus vėžinės ląstelės mitybos kelius, išsaugant sveikąsias ląsteles.

Tuo metu pavojinga liga atsitraukė. Kaip vėliau paaiškėjo, laikinai. "Po dvejų metų gedėjau savo mamos – ją pasiglemžė krūties vėžys. Fiziškai buvau atsigavusi, kiek nerimo kėlė tik plaučių problemos. Eidavau pas šeimos gydytoją, jis man rašė vis daugiau antibiotikų, bet problemos nedingo. Vis dar gedint mamos, 1999 m., atlikus rentgenogramą, man diagnozuota metastazė plaučiuose – ketvirta vėžio stadija. Gydytojai sakė, kad aš pratempsiu vos dvylika savaičių", – žlugdančius žodžius prisiminė moteris.

Tačiau, pasak Jane, mažai kas taip motyvuoja gyventi, kaip gresianti mirtis. "Vis dėlto aš nebuvau pasiruošusi mirti. Buvau tik 35-erių, jauna, įsimylėjusi, turėjau ir profesinių ambicijų. O mano gydytojai man nelabai ką galėjo pasiūlyti. Vis dėlto aš negalėjau sutikti, kad jokių kitų būdų įveikti vėžį, išskyrus įprastą chemoterapiją ir radioterapiją (spindulinį gydymą – red. past.), nėra", – nuojautą, kad turi būti kitas kelias, prisiminė Jane.

Būdų ieškojo savarankiškai

Anksčiau kineziterapeute dirbusi moteris buvo įgijusi medicininį išsilavinimą, tad ėmė ieškoti vėžio gydymo būdų savarankiškai: gilintis į naujausią medicininę literatūrą, atliekamus, tačiau dar neapibendrintus mokslinius tyrimus, be to, domėjosi kiekviena pasveikimo istorija.

Pristatoma kaip šių laikų vėžio Šerlokas Holmsas, Jane tikina suradusi savąjį kovos su vėžiu būdą, besiremiantį keturiais svarbiausiais dalykais: mityba (dieta), fiziniu krūviu, vaistais ir maisto papildais. Pasak jos, taikant šiuos principus kartu su chemoterapija užkertami visi vėžinės ląstelės mitybos keliai, tačiau kitaip besimaitinančios sveikos ląstelės išsaugomos.

"Tradicinis chemoterapinis gydymas yra nukreiptas į greit besidalijančias vėžio ląsteles. Tai sudaro didžiąją naviko dalį. Tačiau yra ir kitos – lėtesnės, bet daug pavojingesnės kamieninės vėžio ląstelės. Jei chemoterapija išnaikina greitai besidalijančias naviko ląsteles, bet lieka kamieninės, auglys atauga labiau atsparus chemijai ir vis sunkiau pasiduodantis gydymui. Todėl reikia naikinti ir kamienines vėžio ląsteles", – knygos autorės teigimu, atsisakius tam tikrų maisto medžiagų, naudojant ne pagal nustatytas indikacijas skiriamus vaistų kokteilius ir maisto papildus, priverčiamos badauti ir naikinamos kamieninės vėžio ląstelės.

Tai seniai žinomi pigūs generiniai vaistai, todėl farmacijos pramonė dažniausiai juos ignoruoja, nors atlikti moksliniai tyrimai.

Analizuodama naujausius mokslinius tyrimus ir remdamasi savo asmenine patirtimi, Jane sudarė vadinamąjį vėžio metro žemėlapį, kuriame parodo, kokius jo maitinimosi kelius būtina blokuoti ir kaip galima sukurti savo vaistų ir papildų derinį, priverčiantį vėžį badauti. Pašnekovės žodžiais, individualus požiūris gydant vėžį yra būtinas, nes kiekvienas vėžys – skirtingas, jis gali skirtingai maitintis, todėl ir kova su juo turi būti individuali.

Gliukozė, baltymai, riebalai

Pasak Jane, vis dėlto galima apibendrinti, kad vėžys maitinasi trimis pagrindiniais dalykais: gliukoze (t.y. angliavandeniais), gliutaminu arba kitomis amino rūgštimis (t.y. tam tikrais baltymais) ir riebalų rūgštimis (t.y. riebalais). "Supratau, kad šių maisto medžiagų turiu vengti. Iš savo mitybos pašalinau cukrų – perėjau prie dietos su mažai angliavandenių. Atsisakiau ir produktų, kurie sukeldavo uždegimus žarnyne: kviečių, pieno produktų, raudonos mėsos. Baltymų gaudavau iš žuvies, riešutų, ankštinių daržovių. Kartais valgydavau ir šiek tiek paukštienos", – moteris prisipažino, kad radikaliai pakeisti mitybą nebuvo lengva, o visiškai atsisakyti alkoholio – nesunku.

Antras svarbus ginklas kovojant su vėžiu – fizinis aktyvumas. "Net ir tada, kai gydytojai žada, kad laiko gyventi liko visai nedaug, reikia stengtis išlikti fiziškai aktyviam. Aš dariau pratimus, meditavau. Be to, jei tik turėjau jėgų, buriavau. Užsiėmiau mėgstama veikla, teikiančia daug gerų emocijų. O tai, siekiant įveikti vėžį, taip pat svarbu", – įsitikinusi britė.

Trečias komponentas kovojant su šia klastinga liga – vaistai. Moteris perėjo šešių mėnesių trukmės chemoterapijos kursą, tačiau naudojo ir ne pagal indikacijas skirtų vaistų derinius. "Tai vaistai, kurių pirminė paskirtis yra gydyti kitas ligas. Tačiau jie pasižymi ir antivėžiniu poveikiu. Tai metforminas, dažniausiai skiriamas sergant diabetu; aukštą cholesterolio lygį mažinantys statinai; dipiridamolis, taikomas insultą patyrusiems žmonėms gydyti; ir vaistas (aspirinas, vėliau – etodolakas), – pašnekovės žodžiais, visi jie verčia vėžį badauti skirtingais, tačiau beveik netoksiškais būdais. – Tai seniai žinomi pigūs generiniai vaistai, todėl farmacijos pramonė dažniausiai juos ignoruoja, nors atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad jie veiksmingai veikia vėžį, ypač naudojami kartu. Šių vaistų kokteilį vartojau tik kelis mėnesius ir to užteko, kad man vėžio plitimas būtų sustabdytas."

Be to, pasak Jane, yra klinikų, vėžiui gydyti skiriančių vaistą nuo kirmėlių – mebendazolį ir net antibiotiką doksicikliną. Moteris įsitikinusi, kad šiuolaikinė onkologija daug praranda neskirdama ne pagal indikacijas naudojamų vaistų derinių. "Jei sudarysite taisyklingą kombinaciją, užblokuosite skirtingus vėžio mitybos kelius, vėžinė ląstelė negalės maitintis ir žus. Jei užblokuosime tik vieną kelią, ląstelė pradės naudoti kitą, todėl turime užblokuoti visus jos mitybos kelius. Būtent to trūksta šiuolaikinei onkologijai. Mes turime vaistų kokteilių nuo ŽIV, bet neturime tikrai gero vaistų kokteilio, veikiančio vėžį. Be to, man pasisekė, kad mano gydytoja man skyrė vaistų ne pagal indikacijas. Tai buvo prieš keliolika metų. Dabar onkologams daug sunkiau išrašyti tokius vaistus, nes juos riboja labai griežtos taisyklės. Onkologiniam ligoniui skirdamas šiuos vaistus šiandien, gydytojas rizikuotų prarasti darbą", – griežtesnį vėžio gydymą neigiamai vertino pašnekovė.

Vartojo stiprius papildus

Pasak Jane, kovojant su vėžiu svarbu ir stiprūs maisto papildai. "Jų yra gausybė ir jie gali blokuoti skirtingus ląstelės patogenezės kelius. Maisto papildai yra daug vertingesni, nei žmonės galvoja. Pavyzdžiui, berberinas, kurio poveikis labai panašus į metformino", – paaiškino britė.

Jane išbandė ir kitą, jos teigimu, patikimą ginklą kovojant su vėžiu, – vitaminą C. "Kalbu apie intraveninį vitaminą C, nes jo reikia labai didelių dozių. Šis vėžio gydymo būdas buvo nepelnytai diskredituotas – tuo suinteresuotos didžiosios farmakologijos kompanijos, siūlančios brangius vaistus nuo vėžio." Tačiau Jane įspėjo, kad chemoterapijos metu vitaminą C reikia naudoti atsargiai, nes jis silpnina chemoterapijos poveikį.

Be to, Jane vartojo maisto papildą kurkuminą, kelias antivėžinių savybių turinčias grybų rūšis (kininį kordicepsą, maitake (kuokštinį sėdį), čagą (juodąjį beržo grybą), gėrė mačią – ne mažiau kaip keturis puodelius per dieną. Žaliąją arbatą ji dažnai gurkšnoja ir dabar, pasitraukus vėžiui, nors prisipažįsta jos nemėgstanti.

Jane pabrėžia: išvengti vėžio ir gydyti vėžį yra du skirtingi dalykai, todėl tai, kas tinka siekiant apsisaugoti nuo šios ligos, ne visada tinka jį gydant. "Pavyzdžiui, protarpinis ir ilgalaikis badavimas padeda išvengti vėžio, tačiau juo sergant reikia būti atsargiems. Nes badavimas sukelia autofagiją (ląstelių mirtį ir jų atsinaujinimą – red. past.), o kai kurie vėžiai naudojasi autofagija. Todėl sergant vėžiu ilgalaikis badavimas nerekomenduojamas", – įspėjo knygos autorė.

Išvengti vėžio ir gydyti vėžį yra du skirtingi dalykai, todėl tai, kas tinka siekiant apsisaugoti nuo šios ligos, ne visada tinka jį gydant.

Įveikusi grėsmingą ligą, Jane tapo sveikatos edukatore, skleidžiančia žinias apie ne pagal indikacijas vartojamus vaistus. "Egzistuoja apie 60 skirtingų vaistų, pasižyminčių antivėžinėmis savybėmis ir kai kurios jų kombinacijos yra ypač galingos. Knygoje aprašau, kaip visa tai veikia. Naujausi tyrimai rodo, kad, šių vaistų kombinacijas naudojant tinkamai, ypač jei vaistai pradedami naudoti anksčiau, jie padeda sulaukti remisijos net vėlyvose vėžio stadijose", – pabrėžė knygos autorė.

Primindama savo asmeninę kovos su vėžiu istoriją, Jane ragina nepasiduoti net ir išgirdus blogiausią diagnozę. "Net jei jums buvo pasakyta, kad nieko daugiau padaryti negalima, tai beveik tikrai netiesa. Domėkitės ir kovokite. Ieškokite gydytojo, kuris neprimestų jo siūlomo vėžio gydymo būdo kaip vienintelio teisingo, nes tokių būdų yra daug, – tvirtina moteris. – Ketvirtos stadijos vėžys nėra mirties nuosprendis. Yra būdų pasveikti ir sulaukus šios stadijos. Aš – gyvas to pavyzdys."


Prof. Daiva Vaitkienė

Gydytoja onkoginekologė, Kauno klinikų Onkoginekologijos centro vadovė

J.McLelland aprašomi vėžio gydymo metodai nėra netradicinė medicina. Autorė kalba ir rašo apie papildomo gydymo metodų taikymą sergant vėžiu. Jos aprašomi vėžio ląstelės metabolizmo faktai yra atrasti mokslo, tik tie gydymo būdai nėra naudojami įprastoje klinikinėje praktikoje. O mūsų, kaip ir užsienio, onkologams, vieniems jie yra žinomi, kitiems – ne. Man tai taip pat buvo nauja – iš J.McLelland knygos nemažai sužinojau. Aš savo darbe kiekvieną dieną vadovaujuosi tik Lietuvoje patvirtintais vėžio gydymo protokolais, kurie neapima metabolinio ląstelės vystymosi lygmens. Ląstelės metabolizmas – tai biologinis jos gyvenimo ciklas nuo gimimo, augimo iki nykimo ir mirties. Tai apima ląstelės mitybos, maisto medžiagų įsisavinimo, perdirbimo ir šalinimo procesus, būtinus ląstelei išgyventi, funkcionuoti ir daugintis.

Šiuolaikinis medicinos studentas ar jaunas medikas, besigilinantis į šią sritį, gali turėti daugiau šios srities teorinių žinių už patyrusį onkologą. Viena su tuo susijusių sričių – endobiogenika, kuri per patofiziologinių mechanizmų analizę, per endokrininę sistemą, per ląstelės medžiagų apykaitos stebėjimus analizuoja sveikatą. Yra įvairių sričių gydytojų, besigilinančių į šią medicinos sritį.

Tačiau viena yra ląstelės metabolizmo supratimas, o antra – kaip tiems ląstelės metabolizmo procesams daryti įtaką realiame gyvenime, pasitelkus tam tikras priemones. Kaip klinikinėje praktikoje koreguoti kiekvieno individualaus paciento vėžio ląstelių metabolizmą – to patvirtintuose vėžio gydymo protokoluose nėra ir mūsų gydytojai to nežino. Pacientai neturėtų tikėtis, kad atėję pas onkologą pasakys: noriu, kad gydytumėte mane taip, kaip toje knygoje aprašyta. Dažnas turės savarankiškai pasigilinti ir dėti pastangas.

Autorė mini ne pagal indikacijas vėžiui gydyti vartojamus vaistus – metforminą, statinus, mebendazolį, net antibiotiką doksicikliną. Ar mūsų gydytojai tokius vaistus galėtų išrašyti vėžiui gydyti? Mes, gydytojai, konkrečiai ligai gydyti negalime išrašyti vaistų, kurių efektyvumui ar saugumui įrodyti trūksta duomenų. Jei nustatyta, kad vaistas veikia skrandžio ligas ir jis saugus jas gydant, bet niekas neįrodė, kad jis veikia, sakykime, gimdos ligą, aš negaliu skirti to vaisto moteriai, sergančiai gimdos liga. Minčių yra, kad gali veikti, moksliniai klinikiniai tyrimai atliekami, bet arba jie dar neapibendrinti, arba jų nepakanka, kad tuos vaistus saugiai galėtume skirti. Nes ir ligonis bus nesaugus, ir aš teisiškai būsiu nesaugi. Tik pats žmogus, prisiimdamas sau visą atsakomybę, gali pradėti vartoti tokius vaistus savarankiškai, gali rizikuoti, kaip tai darė ir Jane. Tačiau pacientams dažniausiai trūksta žinių. Mes, gydytojai, dažnai galime patarti, jeigu mūsų klausia. Galime pasiūlyti pasidomėti, tačiau rekomenduoti, skirti žmogui gydymą vaistais ne pagal nustatytas indikacijas mes negalime.

J.McLelland rašo apie individualizuotą vėžio gydymą. Pritariu, kad ateitis priklauso individualizuotai medicinai. Ateityje, tikiu, bus gydoma ne konkreti liga, ne kiaušidžių, gimdos kaklelio, skrandžio ar žarnyno vėžys, o konkretus ląstelių tipas konkretaus žmogaus organizmo aplinkoje.

Rašyti komentarą
Komentarai (2)

klaipeda

o tai kur buvai iki 30?jau tada turejai pora vaiku turet

kauniete

cha,aciu Dievui profesore sutinka ,su buvusios vI stadijos ,"nurasytos" ligones argumentais,,,,taciau "pasieke "olimpa! " medicinoje gydytojai "nukeliauja lengviausiu jiems taku,,,o kad reikia izoliuoti vezi smugiuoti ji ir nepamirshti zmogaus stiprybe -imuniteta tai perdaug demesio ir ziniu reikia nukreipti GYVENIMUI,o ne mirciai ,;;; bet pripazinti istatymu mirtingumo % tai --leidzia gydytojui negalvoti ,,otik naudotis XXI amziaus pasiekimais..deja

SUSIJUSIOS NAUJIENOS