Išskirtiniais atvejais
„Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Greta Ilekytė sako, kad, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, apie pasitraukimą iš antrosios pensijų kaupimo pakopos verta svarstyti tik gana išskirtiniais atvejais. Pavyzdžiui, jei žmogus susiduria su liga, rimtais finansiniais sunkumais, turi didelių skolų ar neteko darbo. „Taip pat tai gali būti svarstytina, jei iki pensijos liko labai nedaug laiko, o sukaupta suma yra nedidelė. Vis dėlto daugeliu atvejų tai turėtų būti gerai apgalvotas sprendimas, nes kalbame apie ilgalaikį finansinį saugumą“, – pabrėžia ji.
„Šiuo metu vidutinė pensija šalyje turint būtinąjį darbo stažą siekia apie 800 eurų, o vidutinis atlyginimas, atskaičiavus mokesčius, kiek daugiau nei 1 530 eurų. Vadinasi, pakeitimo norma – skirtumas tarp buvusio atlyginimo ir gaunamos pensijos – siekia vos 52 proc. Reikia suprasti, kad ateityje užtikrinti panašią ar aukštesnę pakeitimo normą taps vis sudėtingiau dėl besikeičiančios demografinės padėties“, – aiškina ekonomistė.
Jeigu kliausimės tik valstybės galimybėmis, mūsų pensija ateityje sieks vos ketvirtadalį buvusių darbo pajamų.
Turime vis daugiau pensininkų ir vis mažiau tų, kurie dirba ir moka mokesčius. Lietuvos bankas (LB), atsižvelgdamas į dabartines demografines tendencijas, skaičiuoja, kad pakeitimo norma kasmet mažės ir 2050 m. pasieks 25 proc. „Svarbu atkreipti dėmesį, kad čia skaičiuojama tik tai, ko gyventojai gali tikėtis iš valstybės, o ne iš kitų pajamų šaltinių. Vadinasi, jeigu kliausimės tik valstybės galimybėmis, mūsų pensija ateityje sieks vos ketvirtadalį buvusių darbo pajamų“, – teigia G. Ilekytė.
Anot jos, tobulame pasaulyje nei antrosios, nei trečiosios pakopų nereikėtų. Gyventojai, būdami darbingo amžiaus, savarankiškai kauptų lėšas senatvei, investuotų, o išėję į pensiją galėtų šias santaupas naudoti. „Realybė yra kiek kitokia, o savarankiškai kaupti ir investuoti lėšas didelei daliai gyventojų vis dar nėra lengva užduotis. Nors ir matome augantį skaičių investuojančių gyventojų, dar gerokai atsiliekame nuo ES šalių. Kaupimas senatvei ar tiesiog savo ateičiai yra ne kas kita kaip dalies pajamų neišleidimas dabarties norams. Atsisakyti šių dabarties norų nelengva“, – supranta ekonomistė.
Kertasi su logika
Jei žmogus nežino, kam lėšas skirs, ir planuoja jas tiesiog laikyti sąskaitoje ar grynaisiais, jis iš esmės atsisako investavimo logikos, dėl kurios antroji pakopa ir buvo sukurta, pabrėžia „Luminor investicijų valdymas“ vadovė Loreta Načajienė. „Tokiu atveju prarandama ne tik valstybės paskata ir būsimos įmokos, bet ir galima ilgalaikė investicinė grąža. Pinigai sąskaitoje ar kojinėje neuždirba, o jų vertę, laikui bėgant, mažina infliacija. Todėl, jei neturite aiškaus plano, kur jūsų lėšos dirbs toliau, vien tai jau yra rimtas argumentas neskubėti nutraukti kaupimo“, – įsitikinusi ji.
„Tai gali būti racionaliau tada, kai jau ir taip turite įprotį reguliariai taupyti ir investuoti lėšas, suprantate ilgalaikių finansinių tikslų svarbą ir kaupimo senatvei prasmę. Kitu atveju – kai dėl amžiaus ir sukauptos sumos jums atsiveria lankstesnės pensijos išmokėjimo galimybės. Pavyzdžiui, jei iki pensijos liko vos keleri metai ir sukaupta suma artėja prie minimalios anuiteto ribos (ji dabar siekia 16,785 tūkst. eurų), kai kuriems žmonėms finansiškai naudingiau gali būti ne nutraukti kaupimą, o stabdyti įmokas ir išlaukti pensinio amžiaus“, – aiškina L. Načajienė.
G. Ilekytė teigia, kad kaupime naudingiausia likti jaunesniems žmonėms ir tiems, kuriems iki pensijos dar liko 10–20 metų ar daugiau, mat ilgesnis laikotarpis leidžia pasinaudoti sudėtinių palūkanų efektu.
„Nepriklausomai nuo amžiaus, kaupime verta likti ir tiems, kurie neturi aiškaus investavimo plano ar patirties. Manau, kad dažnu atveju gyventojai, pasitraukdami iš antrosios pensijų pakopos, rizikuoja labiau nei nepasitraukdami, o rizika yra savaime suprantama – mažesnės pajamos senatvėje“, – sako G. Ilekytė.
„Dažnai su pavydu žiūrime į Vakarų ar Skandinavijos valstybių gyventojų pensijas, bet nesigiliname, iš kokių šaltinių jos mokamos. Ar tikrai dosnios pensijos užtikrinamos tik valstybės lėšomis, t. y. iš tuo metu surenkamų socialinių mokesčių? – klausia ekonomistė. – Kaip rodo duomenys, maždaug trečdalį, o kai kur ir daugiau, Vakarų ir Skandinavijos gyventojų pensijų sudaro privatus kaupimas antrojoje ir trečiojoje pakopose.“
Daugiau alternatyvų
L. Načajienė antrina G. Ilekytei: finansiškai orios senatvės vien „Sodros“ pensija užtikrinti nepajėgs – šiuo metu ji sudaro tik 40 proc. prieš pensiją buvusio atlyginimo. „Norint senatvėje gyventi pernelyg nekeičiant savo gyvenimo būdo ir išlaidų, pensija turėtų būti ne mažesnė nei 70–80 proc. iki tol buvusio darbo užmokesčio. Šiam tikslui pasiekti būtina kaupti pirmojoje ir antrojoje pensijų pakopose, o likusią dalį iki rekomenduojamo pensijos dydžio gali užtikrinti savanoriškas investavimas į trečiąją pakopą“, – dėsto L. Načajienė.
Pinigai sąskaitoje ar kojinėje neuždirba, o jų vertę, laikui bėgant, mažina infliacija.
Trečioji pakopa leidžia toliau kaupti pensijai, išlaikyti discipliną ir pasinaudoti mokesčių lengvatomis. Kita alternatyva – plačiai diversifikuoti investiciniai fondai ar biržoje prekiaujami fondai (ETF), tačiau tam jau reikia daugiau savarankiškų sprendimų ir žinių. L. Načajienės teigimu, indėlis gali būti trumpalaikė išeitis tiems, kuriems svarbiausia visiškas saugumas, tačiau ilgalaikės grąžos požiūriu jis paprastai neprilygsta investavimui. „Mano vertinimu, blogiausias scenarijus yra ne pats atsiėmimas, o tai, kad lėšos vėliau tiesiog išleidžiamos vartojimui arba nebeinvestuojamos“, – pabrėžia ji.
G. Ilekytė sako, kad dar blogiau būtų, jei gyventojai atsiimtas lėšas atiduotų sukčiams: „Vien per praėjusius metus sukčiai iš lietuvių bandė išvilioti daugiau nei 50 mln. eurų. Gyventojams, turintiems prastesnes finansines žinias, yra itin sunku atskirti pelus nuo grūdų – fiktyvias investavimo platformas ar neįtikėtiną grąžą žadančius „investavimo patarėjus“.
L. Načajienės manymu, ilgalaikio kaupimo naudą geriausiai supranta tie, kurių tikslas yra ne trumpalaikis finansinis palengvėjimas, o galimos didesnės pajamos ir finansinis saugumas senatvėje. „Kuo daugiau metų liko iki pensijos, tuo reikšmingesnis sudėtinių palūkanų efektas, valstybės paskata ir investicinės grąžos potencialas. Nerizikuoti ir neskubėti ypač verta tiems, kurie sprendimą linkę priimti emocingai, dar nežino, ką su lėšomis darytų toliau, arba tiesiog nori atsiimti, kol galima. Tokiais atvejais labai dažnai atsisakoma ilgalaikės naudos dėl trumpalaikio impulso“, – teigia ji.
Estijos pėdomis?
Banko paslaugas internetu teikiančio estų kapitalo „Bigbank“ vyriausiojo ekonomisto Raulio Eametso teigimu, priimant sprendimą dėl kaupimo antrosios pakopos pensijų fonduose, svarbiausia įvertinti savo žinias apie investavimą ir infliacijos riziką.
„Jeigu atsiranda proga lėšas įdarbinti investuojant į infliacijai atsparų turtą, tuomet atsiimti pinigus verta. Šiuo metu populiaru investuoti išsiimtus pinigus į žemę, mišką ar nekilnojamąjį turtą (NT). Jei matote galimybę sumaniai investuoti, tai gali padėti veiksmingiau apsaugoti ir auginti jūsų pinigus, – sako R. Eametsas. – Tačiau jeigu žmogus neturi jokios aiškios investavimo vizijos ar žinių, geriausia antrojoje pensijų pakopoje esančių pinigų apskritai neliesti. Išsiimti pinigus vien todėl, kad galima, nėra gera idėja.“
„Vienas prasčiausių galimų sprendimų yra tiesiog išsiimti lėšas ir padėti jas į jokių palūkanų negeneruojančią sąskaitą ar po pagalve“, – įsitikinęs ekonomistas.
Estijoje jau įvykdžius analogišką pensijų sistemos reformą, R. Eametsas prognozuoja, kad Lietuvoje atsiimtas lėšas gyventojai panaudos panašiai kaip ir Estijoje, o ten apie 25 proc. atsiimtų lėšų atiteko tiesioginiam vartojimui, dar 25 proc. jų buvo skirta esamoms skoloms ir įsipareigojimams padengti, o likę 50 proc. pinigų liko bankų sąskaitose.
„Kadangi abiejų Baltijos šalių vartotojų elgsena yra panaši, galime prognozuoti, kad ir Lietuvoje didelė dalis lėšų nuguls į trumpalaikį vartojimą arba bus įšaldyta infliacijos veikiamose banko sąskaitose“, – numato ekonomistas.
Anot jo, praėjusiais metais net 92 proc. naujų pensijų mokėjimo prašymų Estijoje buvo pateikti siekiant atsiimti visą sumą iškart. Tai rodo, kad, sulaukę pensinio amžiaus, žmonės linkę pinigus išleisti stambiems pirkiniams, pavyzdžiui, naujam automobiliui ar buto remontui, o ne paskirstyti juos visiems likusiems pensijos metams.
Pasak R. Eametso, investavimo pasaulyje su rizikomis reikia susitaikyti – jos yra įprastos visur: „Žmonės dažnai pamiršta, kad akcijų rinkos nuolat juda aukštyn ir žemyn – pavyzdžiui, 2022 m. jos atnešė didelių nuostolių. Na, o nors žemė ar NT atrodo patraukliai, kliautis vien NT pavojinga dėl jo nelikvidumo. Prireikus grynųjų pinigų greitai, pavyzdžiui, sveikatos problemoms spręsti, parduoti žemę ar butą už tinkamą kainą gali užtrukti.“
„Naujausia „Bigbank“ apklausa rodo, kad vos 68 proc. lietuvių, 82 proc. estų ir 86 proc. latvių teigia, kad turi santaupų. Net ir tarp lietuvių, turinčių santaupų, 10 proc. turi mažiau nei 1 tūkst. eurų, o 24 proc. turi tarp 1 tūkst. ir 5 tūkst. eurų. Vadinasi, lietuviai ateities dažnai pernelyg neplanuoja“, – atkreipia dėmesį R. Eametsas.
Jo aiškinimu, taupymas savaime yra gana problemiškas žvelgiant į ateitį, nes įžengiame į naują infliacijos ciklą – šį procesą paspartino krizė Artimuosiuose Rytuose. „ES jau padidino šių metų infliacijos prognozę. Net jei Irano krizė bus išspręsta artimiausiais mėnesiais ir naftos kainos stabilizuosis, tikėtina, kad tam tikru momentu Europos Centrinis Bankas turės pradėti naujas turto pirkimo programas, siekdamas sušvelninti finansų krizę pagrindinėse Europos ekonomikose, – sako R. Eametsas. – Tad abejotina, ar reali mūsų pensijos perkamoji galia augs tokiu pačiu tempu kaip nominalusis ekonomikos augimas.“
Pasak R. Eametso, sulaukę pensinio amžiaus, žmonės linkę pinigus išleisti stambiems pirkiniams, pavyzdžiui, naujam automobiliui ar buto remontui, o ne paskirstyti juos visiems likusiems pensijos metams.
Ko atsisakytume?
Vieno universalaus skaičiaus, kiek vidutiniškai sumažėtų senatvės pensija po pasitraukimo iš kaupimo, nėra. Šio sprendimo poveikis priklauso nuo žmogaus amžiaus, jo atlyginimo, sukauptos sumos, kiek metų dar liko iki pensijos ir nuo to, ar jis tas lėšas toliau investuos kitur.
„Tačiau bendras principas – pasitraukęs žmogus atsisako daugiau nei 400 eurų per mėnesį siekiančios valstybės paskatos, sudėtinių palūkanų efekto, investicinės grąžos potencialo ir vieno iš svarbiausių papildomų pajamų šaltinių senatvėje. Vertinant sistemiškai, antra pakopa yra ta dalis, kuri gali padėti padidinti pensiją nuo maždaug 40 proc. iki 50–60 proc. buvusių pajamų“, – sako L. Načajienė.
Kitaip tariant, pasitraukęs žmogus gali netekti 10–20 proc. būsimų pajamų, kurias galėjo užtikrinti papildomas kaupimas. „Konkretūs pavyzdžiai iš 2019 m., kai Lietuvoje jau buvo sudaryta galimybė stabdyti pensijų kaupimą antrojoje pakopoje, rodo, kad net kelerių metų sprendimai gali kainuoti tūkstančius eurų. Tarkime, 1975 m. gimęs ir kaupimą 2019 m. sustabdęs žmogus iki 2025 m. pabaigos galėjo senatvei sukaupti apie 6 tūkst. eurų daugiau, o gimęs 2000 m. – apie 3,4 tūkst. eurų daugiau. Todėl kalbant apie pasitraukimą, svarbu suprasti, kad tai nėra tik vienkartinis pinigų pasiėmimas – tai mažesnė būsima pensija senatvėje“, – pabrėžia ji.
Ekonomistai sutaria: jei nežinote, ką su lėšomis daryti toliau, neturite skubaus poreikio dėl ligos ar senyvo amžiaus, geriausia yra neskubėti. „Reformos langas atviras iki 2027 m. pabaigos, todėl sprendimą galima priimti ramiai pasiskaičiavus ir įsivertinus visus padarinius, o galbūt ir pasipraktikavus kurį laiką investuoti savarankiškai. Pensijų sistema sukurta ne tam, kad suteiktų trumpalaikį komfortą, o kad suteiktų orų gyvenimą senatvėje“, – teigia L. Načajienė.
(be temos)
(be temos)