– Ar manote, kad brangs maistas?
– Prognozė ir lieka prognozė, o ne garantija, kad toks įvykis bus. Aišku, kuo daugiau prognozuotojų, tuo didesnė tikimybė, kad kažkuris vienas pataikys.
Jei metų pabaigoje ir pradžioje buvo viena prognozė, dabar jau yra kita prognozė, o už dviejų ar trijų mėnesių mes išgirsime trečią. Kita vertus, aš tai pavadinčiau ne prognozėmis, o galimomis tendencijomis. Žemėje neegzistuoja nė vieno žmogaus, kuris viską žinotų.
Dažnai norisi vadovautis logika, tačiau iš patirties žinau, kad būna nelogiškų dalykų, kaip, pavyzdžiui, grūdų kaina. Jų kaina šiuo metu yra pasiekusi žemiausią ribą, nors trąšos, darbo jėga ir technika pabrango. Kur logika?
Taip pat žaliavinio pieno kaina nukrito žemiau savikainos. Pieno produktai parduotuvėse šiek tiek atpigo. Šiuo metu Lietuvoje nėra problemų nusipirkti sviesto už 1,19 Eur. Praėjusiais metais tuo pačiu metu, mano nuomone, žemiausia kaina buvo kažkur apie du eurus. Žaliavinis pienas tikrai turi būti brangesnis, nei jis dabar yra, tačiau taip nėra.
– Kodėl jis pigesnis?
– Manau todėl, kad buvo uždaryta Kinijos rinka pieno gaminiams, todėl Europos Sąjungoje susidarė perprodukcija: tiek žaliavinio pieno nebereikia, tiek pieno nebeparduoda nei prekybininkai, nei perdirbėjai, ir natūralu, kad žaliavinio pieno paklausa sumažėjo.
Čia labiausiai veikia pasiūla ir paklausa. Naftos kiekis, pateikiamas į rinką, sumažėjo – visa tai iššaukė kainų padidėjimą. Paaugus kainai, krenta vartojimas. Esu įsitikinęs, kad dabar vartojimas yra šiek tiek sumažėjęs.
Dabar mes turime pieno produktų kainų kritimą, tačiau vėliau bus jų kilimas. Taip vyksta visada ir tai nesusiję su nafta. Šiuo metu visoje Europos Sąjungoje mažėja karvių skaičius ir jis sumažės iki tokio kiekio, kai pieno nebeužteks. Tuomet žaliavinio pieno kaina šaus į viršų, o pieno produktų kainos kils.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį į faktą, kad visoms mūsų Vakarų pasaulio valdžioms reikia patenkinti pirkėjų lūkesčius. Tam tikru metu į rinką įleidžiama ar padalinama „tuščių pinigų“. Būtent jie ir sukelia infliaciją. Jeigu šių pinigų neatsirastų, kainų lygis, plius minus, būtų panašus: tik sąlyginai pieno produktų kaina pakiltų, duonos produktų – nukristų, o bendras krepšelis vis tiek išliktų panašus.
– Koks jūsų požiūris į degalų kainų reguliavimo idėją, kad būtų nustatytos kainų lubos?
– Man įdomiausia tai, kad šis pasiūlymas ateina iš mūsų prezidento, kuris anksčiau mus mokė ekonomikos, kai dirbo SEB banko ekonomistu. Jei paklausytume jo pasisakymų iš tų laikų ir įvertintume šią idėją, matytume dvi priešingybes. Tai kada jis buvo tikras?
Kiekviena idėja yra bandoma. Tam tikra prasme laukiau, kad vienos ar kitos prekės kaina būtų užfiksuota, jog būtų galima pasižiūrėti, į ką ši idėja pavirstų. Asmeniškai aš tuo netikiu, bet kartais iš nesėkmingo bandymo galima gauti pamokantį rezultatą. Jei nieko nedarysi, niekada nesužinosi.
Dabar, būdamas mūsų valdžios vietoje, užfiksuočiau kokią nors „nekaltą“ prekę ir pažiūrėčiau, kaip viskas vyktų. Apie tai kalbame jau dešimt ar dvidešimt metų – kad reikia fiksuoti kainas. Tad padarykime tai ir pažiūrėkime, kas iš to išeis. Tada bus aišku, ar verta ateityje tokį projektą plėsti, ar jo atsisakyti.
– Ar jums, kaip verslininkui, aiški naftos kainodara?
– Didžiausia pelno dalis lieka tiems, kurie išgauna ir parduoda naftą – jiems pasisekė. Tačiau kartais nutinka ir taip, kad jie parduoda naftą pigiau nei savikaina, nes sustabdyti gręžinių negali.
Naftos perdirbėjų pasaulyje yra gana nedaug. Jie gyvena pagal pasiūlos ir paklausos ritmą. Šiuo metu paklausa yra didesnė nei pasiūla. Tačiau galiausiai jie taip pat patirs nuosmukį – šis efektas visada pasireiškia po kainų augimo.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)