Žvilgsnis į ekonomiką
Remiantis Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos (AVNT) duomenimis, per 2025 m. Lietuvoje pradėta 1 013 įmonių bankroto procesų – apie 11,5 proc. mažiau nei 2024 m. Kaip skelbia kredito rizikos vertinimo įmonė „Creditreform Lietuva“, pirmą šių metų ketvirtį bankrotų registruota 9 proc. mažiau nei pernai.
Pernai daugiausia bankrotų procesų (226) pradėta didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriuje, tačiau tai yra vienas didžiausių šalies ekonomikos sektorių, todėl reali bankrotų dalis šiame segmente santykinai yra nedidelė: sudaro apie 0,7 proc. Kaip teigia advokatų profesinės bendrijos TEGOS asocijuota partnerė Žydrūnė Stuglytė, didžiausia bankrutavusių įmonių dalis pernai buvo apgyvendinimo ir maitinimo bei statybų sektoriuose.
Nors bendra bankrotų statistika gerėja, verslo aplinka išlieka sudėtinga, ypač transporto, maitinimo, statybos srityse. Užimtumo tarnybos (UžT) duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį 26 šalies įmonės pranešė apie planuojamus grupės atleidimus ir įspėjo 1 205 darbuotojus: tai dvigubai daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Daugiausia grupės darbuotojų atleidimų šiemet planuojama apdirbamosios gamybos sektoriuje – dešimt įmonių ketina atleisti 575 žmones, praneša UžT.
Apžvelgdamas situaciją skirtinguose šalies ekonomikos sektoriuose, SEB banko vyriausiasis ekonomistas Tadas Povilauskas sako, kad nors pernai daugiausia bankrotų procesų pradėta didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriuje, šie metai prekybininkams bus vieni iš geriausių: antros pensijų pakopos pinigai – 2,9 mlrd. eurų – jau pasiekė žmonių sąskaitas. Iškart šoktelėjo statybinių prekių, baldų, drabužių pardavimų apyvartos, visa tai matyti ir atsiskaitymų kortelėmis statistikoje. Anot T. Povilausko, tai tęsis artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais. Vis dėlto jis atkreipia dėmesį, kad pensijų reformos dosnumo nepajus prekybos maistu ir maitinimo sektorius.
„Bet apskritai šie metai prekybininkams bus stiprūs. Infliacija, kuri formuojasi dėl energetikos kainų kilimo, sakyčiau, kol kas prekybininkus paliečia tik nedidele dalimi, nes dabar iš esmės turime degalų kainų šuolį, bet degalų kainos yra tik nedidelės su transportu susijusios sąnaudos. Ramina tai, kad elektros kainos yra panašios kaip prieš metus, dujų kainos ir pats šildymas, įsibėgėjus pavasariui, jau nėra aktualus, todėl prekybininkams šie metai bus geresni, lyginant su praėjusiais. Būtų sunku tikėtis bankrotų padidėjimo“, – konstatuoja T. Povilauskas.
„Sakyčiau, kad didesnis iššūkis bus kiti metai: reikia labai atsargiai planuoti, kiek prekių atsivežti, kad po antros pensijų pakopos lėšų „taškymo“ vakarėlio prekybos sektoriuje neliktų didelių atsargų, kurias paskui reikės nurašyti ir parduoti pigiai, o tai neš nuostolius. Kaip atrodys kiti metai, labai priklausys nuo to, kokius sprendimus dabar priims prekybininkai ir kaip jie suvaldys savo atsargų srautą“, – tęsia jis.
T. Povilauskas neabejoja, kad šie ir kiti metai bus sunkiausi žemės ūkio sektoriui, nes padidėjo energijos, dyzelino, trąšų kainos: „Taip, dalis ūkininkų yra jų nusipirkę anksčiau, bet kas nespėjo to padaryti, pirks sezono metu ir ypač kai bus rudeninis tręšimas. Sąnaudos yra stipriai padidėjusios, o jeigu žiūrėtume į grūdų kainas, jos nuo vasario pabaigos, kai prasidėjo karas Irane, yra beveik nepakitusios.“
Apgyvendinimo ir maitinimo sektoriui praėję metai irgi buvo sudėtingesni, nes lengvatinis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas buvo atstatytas į 21 proc. „Nepaisant šių sunkumų, turime tokią situaciją, kad jau kelerius metus neįsivažiuoja lietuvių išlaidos maitinimo įstaigose, nes jei pažiūrėtume, kiek pernai, kiek užpraeitais metais augo apyvartos, jos siekia apie 7 proc. Bet turėjome minimalios mėnesinės algos, kitų sąnaudų augimą – iš esmės šitas sektorius struktūriškai stagnuoja ir nemanau, kad jam šie metai bus kuo nors stipresni, nes panašu, kad į šitą sektorių pensijų fondų pinigai beveik neis. Be to, ir darbuotojų rasti sudėtinga, o ir klausimas, kaip antrą šių metų pusmetį keisis maisto kainos“, – gerų prognozių nežarsto T. Povilauskas.
Bankrotas reiškia verslo pabaigą, o restruktūrizavimas – antrą šansą.
Štai transporto, pervežimų sektoriuje pernai fiksuotas atsigavimas, tačiau dabar kyla klausimas, kaip įmonės dorosis su kaštų, t. y. konkrečiai degalų kainų padidėjimu. „Kiek girdime, kainų padidėjimo permetimas klientams vyksta gana sklandžiai: pervežimo tarifai yra padidėję. Kitas svarbus klausimas, koks bus ekonomikos sulėtėjimas pagrindinėse eksporto rinkose, Vakarų Europoje. Kol kas niekas pernelyg nedramatizuoja, nors augimo prognozės yra šiek tiek sumažintos“, – teigia ekonomistas.
Jis atkreipia dėmesį ir į apdirbamosios gamybos sektoriuje augančius darbuotojų atleidimų skaičius. Pasak T. Povilausko, tai yra labai didelis sektorius, kuriame dirba apie 200 tūkst. žmonių, ir tai yra tie verslai, kurie neretai istoriškai rėmėsi pigesne darbo jėga, o dabar dėl struktūrinių pokyčių yra priversti trauktis. „Be to, dar yra aidų nuo 2020–2021 m., kai valstybė buvo įliejusi daug pinigų į ekonomiką, kai tam buvo akstinas. Paskui, 2024 m., buvo nedidelis augimas, pernai – panašus, o šiais metais, sakyčiau, gali būti tam tikro apsivalymo tose įmonėse, kurios gal net nedirbo pelningai, tempėsi iš inercijos, laikėsi dėl mažesnių sąnaudų darbuotojams, bet sąnaudos sparčiai auga, – dėsto jis. – Vis dėlto nemanau, kad visame apdirbamosios pramonės sektoriuje situacija labai suprastės. Turbūt turėsime nedidelį augimą, bet labai skirtingą situaciją skirtinguose pramonės sektoriuose, nes, pavyzdžiui, technologijų, elektronikos, maisto pramonėje neturėtų būti bankrotų skaičiaus padidėjimo.“
„Reikėtų paminėti, kad statybų įmonėms kyla daugiau rizikų, nes dažnai būna taip, kad projektai suplanuoti, o staiga padidėja žaliavų kainos, pavyzdžiui, metalo ar plastikų, ir nebesueina projektų finansinės eilutės“, – teigia ekonomistas.
T. Povilauskas prognozuoja, kad šiemet bendra šalies įmonių bankrotų statistika išliks panaši kaip ir pernai, o didesnio bankrotų šuolio galima tikėtis nebent kitąmet.
Kodėl ne restruktūrizavimas?
Nors bankrotas dažniausiai reiškia galutinį verslo pasitraukimą iš rinkos, įmonės gali pasirinkti ir restruktūrizavimo kelią, t. y. bandyti atkurti mokumą. Vis dėlto Lietuvoje šis instrumentas naudojamas retai.
Ž. Stuglytės teigimu, 2025 m. pirmą–trečią ketvirtį Lietuvoje buvo pradėta 50 restruktūrizavimo bylų – tai apie 43 proc. daugiau nei 2024 ir 2023 m., kai tokių bylų skaičius atitinkamai siekė 35 ir 34. „Tačiau šio skaičiaus nereikėtų interpretuoti kaip sisteminio lūžio: šį augimą iš esmės nulėmė vienos įmonių grupės – AB „AUGA Group“ – restruktūrizavimo procesai. Todėl kol kas nėra pagrindo teigti, kad Lietuvoje formuojasi tvarus restruktūrizavimo kultūros augimas – greičiau tai pavienis atvejis, nei sisteminis pokytis“, – akcentuoja teisininkė.
„Juridinių asmenų restruktūrizavimą reguliuoja Juridinių asmenų nemokumo įstatymas (JANĮ, įsigaliojo 2020 m. liepos 1 d.), kuris pakeitė senąjį Įmonių restruktūrizavimo įstatymą. Restruktūrizavimas – tai teismo kontroliuojama procedūra, kurios metu finansinių sunkumų turinti, bet potencialiai gyvybinga įmonė vykdo skolų pertvarkymo planą, siekdama išvengti bankroto ir tęsti veiklą“, – aiškina Ž. Stuglytė.
Tiek restruktūrizavimas, tiek bankrotas yra nemokumo procedūros, kurias reglamentuoja JANĮ. Teisininkė išskiria, kad pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų procedūrų yra jų tikslas ir galutinis rezultatas: „Bankrotas – tai likvidacinė procedūra: įmonė yra pripažįstama nemokia, jos turtas parduodamas, lėšos paskirstomos kreditoriams, o pati įmonė išregistruojama ir nustoja egzistavusi. Restruktūrizavimas, priešingai, – tai gelbėjimo procedūra: ji skirta įmonei, kuri dar gali būti gyvybinga, gali atkurti veiklą, tačiau susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais. Jos metu įmonė tęsia veiklą, vadovybė išsaugo įgaliojimus ir kartu su kreditoriais ir teismo kontrolėje vykdo skolų pertvarkymo planą – taip daroma siekiant, kad įmonė atsigautų ir po kelerių metų galėtų normaliai veikti. Bankrotas reiškia verslo pabaigą, o restruktūrizavimas – antrą šansą.“
Finansines paslaugas teikiančios UAB FINDEP vadovas ir po 2009 m. finansų krizės startavusio projekto nebankrutuok.lt vienas iš iniciatorių Rimvydas Kucinas pasakoja, kad su įmonių restruktūrizavimu daugiausia dirba specialistai – finansų konsultantai, kurie padeda sudaryti įmonės gelbėjimo veiksmų planą, derėtis su kreditoriais, spręsti iškylančius finansinius klausimus. „Taip pat restruktūrizavimo procesuose specialistų komandą sudaro nemokumo administratorius, žinoma, reikalingos ir teisininko, advokato konsultacijos. Viskas prasideda nuo restruktūrizavimo plano projekto, kai įvertinama, ar iš viso yra galimybių restruktūrizuoti įmonę, o vėliau įsijungia visa komanda“, – pasakoja jis.
Anot R. Kucino, šiuo metu Lietuvoje restruktūrizuojamos 55 įmonės, bet įmonių, kurios domisi restruktūrizavimu ar, pavyzdžiui, ruošia procesui reikiamus dokumentus, yra daugiau. „Jeigu į bankrotų skaičių pasižiūrėsime statistiškai, skirtumas yra labai didelis. Žinant apie restruktūrizavimo galimybes, vadovams laiku priimant sprendimus, nuo bankroto būtų galima išgelbėti tikrai daugiau įmonių.
Kaip pastebi Ž. Stuglytė, Vakarų Europoje ir JAV restruktūrizavimas yra daug labiau paplitęs nei Lietuvoje ir visuomenės yra suvokiamas kaip priimtinas instrumentas. „Vokietijoje ir Prancūzijoje restruktūrizavimo kultūra yra kur kas brandesnė: įmonės anksti kreipiasi dėl tarpininkavimo, teismai aktyviai padeda šalims susitarti, o pats procesas suvokiamas kaip normali verslo ciklo dalis, ne nesėkmė. Skandinavijos šalyse taip pat vyrauja pragmatiškas požiūris į nemokumą – prioritetas teikiamas vertės išsaugojimui, o ne kuo greitesniam likvidavimui“, – pasakoja teisininkė.
R. Kucinas iš praktikos pastebi, kad vangesnį restruktūrizavimą Lietuvoje neretai lemia kadaise susiformavęs visuomenės požiūris, kad šis procesas neduos nieko gero – tai tik papildomas etapas prieš bankrotą. „Restruktūrizavimas reikalauja daug darbo, o bankrotas, po kurio gali įkurti naują įmonę, daugeliui verslininkų atrodo kur kas paprastesnis kelias. Be to, mažai gerųjų restruktūrizavimo sėkmės pavyzdžių viešinama, žmonės apie tai mažai girdi, todėl, turbūt, ir išlieka stereotipinis požiūris.“
Bet faktas tas, kad nesąžiningas bankrotas ir verslo užbaigimas Lietuvoje darosi sudėtingesnis ir tai yra gera žinia. Anot R. Kucino, iš svarbu suprasti ir tai, kad sąžiningas, laiku pradėtas vykdyti bankrotas, jei kas nors nepasisekė, yra normali ir ES nedraudžiama procedūra.
Reikia labai atsargiai planuoti, kiek prekių atsivežti, kad po antros pensijų pakopos lėšų „taškymo“ vakarėlio prekybos sektoriuje neliktų didelių atsargų.
Kitas svarbus aspektas – reputacija: restruktūrizavimo proceso iškėlimas yra viešas, todėl verslininkams kartais nepatogu pripažinti, kad jų įmonės turi sunkumų. „Kartais tenka būti ir psichologu, ne tik finansininku, nes tai yra nelengvi procesai ir sprendimai, bet jų laiku nepriėmus vėliau gali neišvengiamai tekti susidurti su bankrotu. Anksčiau imantis priemonių, galima sutaupyti apyvartinių lėšų, padaryti pertvarkymų, sumažinti įmonės nuostolius“, – aiškina R. Kucinas ir kaipmat priduria, kad JANĮ įsigaliojimas supaprastino restruktūrizavimo procesą ir iš esmės padarė jį patrauklesniu.
Vadovo atsakomybė
2025 m. pirmą–trečią ketvirtį pagrindiniais bankroto procesų iniciatoriais buvo įmonių vadovai, jie sudarė 35,9 proc. visų iniciatorių. Ž. Stuglytės teigimu, palyginti su 2024 m., vadovų iniciatyva pradėti bankrotą išaugo apie 7,6 proc. „Tuo pačiu metu gerokai sumažėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) inicijuojamų bankrotų – net 32,9 proc.“, – sako teisininkė.
„Dažnai pabrėžiame, kad vadovo pareiga yra sekti įmonės būklę: egzistuoja labai paprastas nemokumo rodiklis – ar skolos viršija turtą. Jeigu viršija, tai yra pirmasis signalas“, – teigia R. Kucinas.
Gavus tokį signalą, reikia vertinti, kaip išspręsti įmonės problemas, pavyzdžiui, gal įmonės akcininkas ar savininkas įlies pinigų į verslą ir problema išsispręs, bet neretai papildomas finansavimas problemų neišsprendžia.
Kitas variantas – restruktūrizavimas arba laiku inicijuojamas bankrotas. „Jei viskas atliekama sąžiningai, laikantis visų procedūrų, įmonės savininkui nelieka asmeninės atsakomybės. Kitu atveju, jei metai iš metų bus nuostolių, susidarys nepakeliamos skolos ir tik tada bus keliamas bankrotas, tai jau bus asmeninė vadovo atsakomybė – už tai, kad laiku nesiėmė veiksmų“, – akcentuoja R. Kucinas.
Pritaikius atitinkamą įmonės gelbėjimo, optimizavimo planą, galima atkurti verslą. Ž. Stuglytės teigimu, restruktūrizavimo plano įgyvendinimo trukmė negali viršyti keturių metų. „Restruktūrizavimo plano projektą teismui reikia pateikti ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, tačiau šis terminas motyvuotu prašymu gali būti pratęstas iki šešių mėnesių“, – tęsia ji.
„Statistiškai sėkmingai, t. y. kai planas įvykdomas ir byla užbaigiama, baigiasi apie 30 proc. ar šiek tiek daugiau restruktūrizavimo bylų. Dalis bylų vis tik pereina į bankrotą, kai paaiškėja, kad planas nevykdomas. Tai yra gana žemas sėkmės rodiklis, ir manau, yra nulemtas būtent pernelyg vėlyvo restruktūrizavimo inicijavimo“, – teigia Ž. Stuglytė.
Įmonių grupė „Alita“ – vienas žinomiausių Lietuvos restruktūrizavimo atvejų. Alkoholinių gėrimų gamintojai susidūrus su dideliais finansiniais sunkumais, buvo parengtas restruktūrizavimo planas, įtraukiant kreditorius, o tarp jų – „Swedbank". Procesas buvo sudėtingas ir ilgas, tačiau leido įmonei tęsti veiklą.
Pasak R. Kucino, nuo 2003 m. Lietuvoje buvo sėkmingai restruktūrizuotos ir savo veiklą atstatė 94 įmonės. Šiuo metu jis pats dirba su „Topo grupės“ restruktūrizavimo byla: „Pernai pradėjome restruktūrizavimą ir patvirtinome restruktūrizavimo planą. Kol kas viskas klostosi pagal jį. Yra daug problemų, nes tai didelė įmonė – daug turto, daug skolų, daug suinteresuotų asmenų: ir bankas, ir tiekėjai kartais nori maksimalių, ne visada realių skolų grąžinimų. Bet derybų būdu pavyko iškovoti ir tam tikrų nuolaidų.“
„Pastebėjome, kad iš pradžių dėl karo Ukrainoje padaugėjo įmonių mokumo problemų, pavyzdžiui, statybų įmonėms teko susidurti su smarkiai išaugusiomis kainomis. Dabar irgi matome nerimo, sulaukiame daugiau skambučių, konsultacijų, potencialių planų sudarymo poreikis auga. Bet nebūtinai tai turi baigtis įmonės restruktūrizavimu – įmonės išbrenda iš problemų, tačiau svarbu matyti realų vaizdą, laiku priimti sprendimus ir turėti planą“, – pabrėžia R. Kucinas.
„Kartais skaitome žiniasklaidoje, kad šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) auga, ekonomika kyla, bet praktikoje matome, kad daug verslų išgyvena sunkumų“, – sako jis.
Komentaras
Aurimas Valaitis
Nemokumo administratorių rūmų prezidiumo pirmininkas
Nemokumo administratorių praktika rodo, kad nemokumo situacija Lietuvoje išlieka glaudžiai susijusi su bendrais ekonomikos ciklais. Pastaruoju metu įžvelgiama neigiama tendencija, kad su užsitęsusiomis likvidumo problemomis susidūręs verslas nemokumo procesą inicijuoja pavėluotai. Lietuvoje vidutiniškai per metus bankrutuoja apie 1 000 įmonių, iš jų nesavalaikiai bankrotai sudaro daugiau kaip 70 proc. Nėra duomenų, kiek šiuo metu Lietuvoje yra nemokių įmonių. Tačiau pravartu žinoti, kad jeigu visos įmonės skolos viršija visą įmonės turtą, įmonė yra laikoma nemokia ir jai turėtų būti inicijuotas nemokumo procesas: keliama restruktūrizavimo arba bankroto byla.
Turėti reikalų su įmone, kuri yra nemoki, švelniai tariant, yra rizikinga. Nemokumo administratorių rūmai rekomenduoja verslui nuolat stebėti savo finansinę situaciją, taip pat, prieš sudarant sandorius, būtinai pasitikrinti partnerių, kontrahentų mokumo situaciją. Tuo pačiu Nemokumo administratorių rūmai atkreipia įmonių vadovų dėmesį į tai, kad šis metų laikas yra itin palankus pasitikrinti vadovaujamos įmonės mokumą, nes kaip tik šiuo metu rengiamos ir tvirtinamos 2025 m. finansinės ataskaitos. Tą taip pat nesunku pasitikrinti viešai prieinamuose portaluose, kuriuose skelbiami įmonių finansiniai duomenys.
Nustačius, kad įmonė yra nemoki, būtina nedelsiant imtis veiksmų mokumui atkurti arba inicijuoti nemokumo procesą. Jeigu įmonė nėra nutraukusi veiklos, yra gyvybinga, bet turi laikinų finansinių sunkumų, verta pagalvoti apie restruktūrizavimo proceso inicijavimą. Jeigu skolų našta nepakeliama ir tolimesnis veiklos vykdymas tik didintų nuostolius – būtina nedelsiant inicijuoti bankrotą. Nemokumo administratorių rūmai akcentuoja, kad už neinicijuotą ar ne laiku inicijuotą nemokumo procesą įmonių vadovams gresia gan griežtos sankcijos, taip pat kyla teisinė rizika, kad kreditorių nuostolius gali tekti atlyginti asmeniniu turtu.
Kartu pastebima, kad verslas tampa sąmoningesnis ir dažniau vertina nemokumo procedūras kaip vieną iš finansinių problemų sprendimo įrankių. Vis daugiau bankroto procesų iniciatorių yra būtent vadovai. 2025 m. net 36 proc. visų bankroto bylų inicijavo vadovai. Reikia pabrėžti ir tai, kad nesavalaikiai bankroto procesai sukelia didžiausią žalą įmonei ir jos kreditoriams. Už neinicijuotą ar ne laiku inicijuotą nemokumo procesą nemokumo administratoriai reikalauja žalos atlyginimo asmeniškai iš įmonės vadovo, o teismai tokius ieškinius tenkina.
Verslo ir kreditorių požiūris į nemokumo administratorių keičiasi – nemokumo administratorius vis dažniau suvokiamas kaip bankrutuojančios įmonės valdytojas ir kreditorių interesų užtikrintojas. Vis dėlto pagrindinė problema išlieka ta, kad nemokumo institutas dar nelabai naudojamas prevenciškai, tad ir jo potencialas efektyviau spręsti finansinius sunkumus išnaudojamas nepakankamai.
(be temos)
(be temos)
(be temos)