– Ar sekate Lietuvos politinę situaciją?
– Iki galo pats nesuprantu, kas vyksta. Nepasitenkinimas dėl LRT vyksta ne pirmą kartą. Ne taip seniai tai vyko ir tada, kai buvo išrinkti „valstiečiai“, tačiau ir šio atvejo negaliu paaiškinti.
Viena kadencija praėjo be konfliktų, dabar jie vėl vyksta. Peršasi nuomonė, kad, esant tam tikroms jėgoms Seime, šie konfliktai visą laiką atsinaujina.
Šioje situacijoje man trūksta aiškumo. Esu įsitikinęs, kad labai didelė dauguma žmonių nori, jog Lietuvoje būtų žodžio laisvė.
Esu įsitikinęs, kad labai didelė dauguma žmonių nori, jog Lietuvoje būtų žodžio laisvė.
– Ar matote pavojų žodžio laisvei?
– Reikia nepamiršti, kad svarbu įvertinti, kokiu tonu norima pasakyti savo mintis. Tai turi būti mandagu, padoru ir t. t. Nemanau, kad žodžio laisvė leidžia kalbėti įžeidinėjant kitus.
Manau, kad tai turi būti ribojama tam tikrais etiniais kriterijais. Laisvė negali būti tokia, kai peržengiamos padorumo ribos.
Aišku, jei kas labai nori, gali pasisakyti. Kartais pas mus yra taip, kad žmonės pasislėpę tikrai išsako savo nuomonę, o viešai nemaža dalis bijo pasisakyti. Šis įprotis dar yra atėjęs iš senų laikų – pats mačiau senąją sistemą.
Galima sakyti, kad tuomet žodžio laisvės nebuvo jokios: jei kas nors išsakydavo savo nuomonę, greitai nukentėdavo.
Taip pat dažnai girdžiu, kad kovą dėl LRT lygina su Sausio 13-osios mitingais. Kadangi man pačiam teko būti Sausio 13-ąją prie Seimo, šie du atvejai man sunkiai palyginami.
Viena yra stovėti prie Seimo, kai gatvėse važinėjo tankai, ir visai kas kita – kai visi žino, kad nieko nebus. Aišku, labai gerai, kad žmonės išeina. Galvočiau, kad žmonės yra nepatenkinti.
– Karo atmosfera didina žmonių nesaugumo jausmą. Kaip manote, kiek čia politikos?
– Pritariu minčiai, kad šiuo metu, kai mums reikia visomis išgalėmis susitelkti, mes skaldomės. Tai tikrai labai negeras dalykas. Tačiau mes išrinkome tuos žmones, kurie turi vadovauti, telkti, o ne skaldyti. Pripažinkime, kad jie pešasi dėl valdžios.
Jei jau kalbame apie pasiruošimą ir būtinybę būti susikoncentravusiems, tai šiuo metu plėšytis ir trukdyti visam procesui, manyčiau, yra labai negerai. Jei Sausio 13-ąją nebūtume buvę vieningi, nieko nebūtų buvę.
– Vartojimą ir prekybą suprantate geriausiai – tai vieni didžiausių ekonomikos variklių. Ko tikitės iš artimiausių mėnesių?
– Galima sakyti, kad Kalėdos vyksta kiekvieną mėnesį. Apyvarta gruodį ir kitais mėnesiais nedaug kuo skiriasi.
Nuo liepos mėnesio mums kalėdinis laikotarpis sudarys maždaug penkiais procentais didesnę apyvartą. Blogiausia tai, kad tos apyvartos yra išbalansuotos: nuo devynioliktos dienos prasideda didelės apyvartos, o nuo 26 iki 29 dienos jos krenta ir būna dvigubai mažesnės nei vidutinės.
– Kodėl vis dar turime didelius nedarbo rodiklius?
– Nedarbo rodiklis beveik visada yra aukštas. Reikia pripažinti, kad minimalios normalios sąlygos bedarbiams yra suteikiamos. Darbų, kurie vertinami mažesniu darbo užmokesčiu, žmonės atsisako ir renkasi bedarbio pašalpas. Manau, kad tikros bedarbystės yra tik pusė.
Aišku, jei mes, kaip valstybė, sudarome tokias sąlygas, žmonės jomis naudojasi. Dėl to ant jų nepyksiu ir nekeiksiu – normalu, kad, esant tokioms sąlygoms, taip elgiamasi.
Tačiau tie, kurie nuolat dirba ir neišeina iš darbų, sumoka už tuos, kurie dažnai keičia darbo vietas. Tai priklauso nuo žmonių, esančių valdžioje.
Tie, kurie nuolat dirba ir neišeina iš darbų, sumoka už tuos, kurie dažnai keičia darbo vietas.
Jei pašalpos būtų sumažintos, lojalūs darbuotojai uždirbtų truputį daugiau. Stebuklų nebūna – viskas sumokama iš mūsų pinigų. Kažkaip nenorime to pripažinti.
– Kaip manote, ar atlyginimai toliau stabiliai augs ir kitąmet?
– 2026 metais gyvensime taip, kaip 2025-aisiais pasiklosime. Jei šiemet dirbome ir padarėme krūvą darbų, tada gyvensime geriau. Viskas priklauso nuo mūsų.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai