Renkasi tradicines eglutes

Ūkininkas Donatas Pacevičius beveik prieš dešimtmetį pasirinko spygliuočių auginimo verslą, nors žinojo, kad atsiperkamumas prasidės tik maždaug po 6–7 metų. Dabar jo spygliuočių plotai siekia 8 ha, juose auga apie 70 tūkst. tradicinių paprastųjų lietuviškų, serbinių, sidabrinių eglučių, kalninių pušelių ir dviejų rūšių kėnių – kaukazinių ir dervingųjų. Paklaustas, ar Lietuvoje įmanoma užauginti pietietiškus spygliuočius, D. Pacevičius patikina: „Galima – jie puikiai auga ir Danijoje, ir Lenkijoje arčiau Vokietijos. Labai mėgsta jūrinį klimatą. Tačiau nors Vilniaus rajone tokio klimato nėra, kėniai vis tiek stebuklingai auga.“

Kaukazinių kėnių ūkininkas augina apie 5 tūkst., o dervingųjų – net 10 tūkst. Vis dėlto liūto dalis jo spygliuočių ūkyje tenka eglėms. „Populiariausios tarp pirkėjų yra tradicinės lietuviškos eglutės. Pastaruosius kelerius metus išpopuliarėjo kirsti medeliai, nors nuperkama ir augančių vazonuose, nes juose eglė išsilaiko ilgiau, nereikia specialaus stovo, – atvirauja D. Pacevičius. – Kiek anksčiau buvo populiaru pirkti eglutes vazonuose, o pavasarį jas pasisodinti. Tačiau tai nėra gera praktika, nes medeliai vazonėliuose nepritaikyti sodinimui. Jeigu kas ketina pasisodinti, jau pavasarį turėtų sutarti su augintoju, kad šis eglutę būtent sodinimui paruoštų vazone.“

D. Pacevičius pasakoja, kad net dviejų metrų eglę galima sodinti į vazoną, tačiau tokio dydžio medžiui reikia labai didelės talpos, o tai nėra patrauklu pirkėjams, nes Kalėdoms įsigyta eglė vien dėl vazono svorio – 30–40 kg – tampa pernelyg sunki ją nešti laiptais į butą. Jeigu pirkėjas nori, pritaikomos specialios technologijos: iškasamos net ir didesnės eglės, o mažesniame, lengvesniame, 10–15 l vazone jų šaknys paruošiamos taip, kad pavasarį medelį būtų galima persodinti. Žmonės dabar sodina egles namų aplinkoje, sodybose, ypač šalia miškelio, šalia natūralios gamtos, kur įvairios tujos netinka, nes tokioje aplinkoje atrodo kaip invazinės.

Kėniai auga lėčiau

Kėniai, lyginant su eglėmis, auga daug lėčiau. Per tą patį laikotarpį eglė užauga iki 180 cm, o kėnis pasiekia tik 130–140 cm. „Galbūt klimatas pas mus nėra idealiausias šiems pietų augalams, todėl augimas lėtesnis. Nors visų spygliuočių auginimo procesas gana ilgas. Eglei užaugti iki maždaug 180 cm reikia bent 7 metų. Tačiau sodinukai, kuriuos perkame, jau yra trimečiai, vadinasi, iš viso eglutė užauga maždaug per dešimtmetį. Tad pradedant šį verslą ir grąža ateina tik po pirmojo dešimtmečio, o investicijos įdedamos kasmet.“

Kėniams reikia iki pusantro karto daugiau trąšų nei eglėms. Jie nėra labai populiarūs tarp lietuvių, tačiau ūkininkas stengiasi užauginti įvairių medelių pasirikimui – vieną rūšį augindamas neišgyvensi. Be to, norėjosi eksperimentuoti.

Dervingasis kėnis patrauklus tuo, kad medelis yra siauresnis nei kaukazinis, spygliai trumpesni, spyglių žalia spalva sodresnė, o apačioje turi sidabrinį atspalvį. Kaukazinis kėnis yra ne tokios sodrios spalvos. Nukirstų kėnių spygliai byra mažiau. Vis dėlto lietuviai dažniausiai renkasi paprastas lietuviškas eglutes dėl svarbiausios priežasties – kvapo, nes tai tikriausias Kalėdų kvapas. Kiti spygliuočiai tokio sodraus kvapo neturi. Pats ūkininkas, nors turi galimybę namuose pasipuošti bet kokį spygliuotį, renkasi paprastą lietuvišką eglutę: „Kai grįžti namo ir pajunti eglės kvapą – man tada Kalėdos su vaikystės prisiminimais.“

Praktiška: eglutės vazonuose pastaruoju metu yra mažiau populiarios, tačiau jos ilgiau nenumeta spyglių. / freepik.com nuotr.

Darbymetis visus metus

D. Pacevičius juokauja, kad jo ūkyje Kalėdos būna pavasarį, nes tuomet eglučių ūkyje atliekami visi svarbiausi darbai: vos tik žiemiški orai atlėgsta, ūkininkas skuba į eglyną formuoti, genėti medelių, tręšti, purkšti nuo ligų. Ypač daug priežiūros reikia mažiausioms eglutėms. Visus 70 tūkst. medelių priežiūros darbus reikia atlikti per porą mėnesių, kol neprasidėjo vegetacija. Vasarą eglynas paliekamas ramybėje. Nuo rugsėjo 1-osios vėl grįžtama prie darbų: šienaujami tarpai, aukštos žolės prie medelių palikti negalima, sušus šaknys.

Šių metų lietingas sezonas „Eglučių parkui“ (taip savo svajonių ūkį pavadinęs D. Pacevičius), buvo į naudą – spygliuočiams patinka drėgmė, trąšos gerai susigėrė į dirvą. Pasak ūkininko, būta metų, kai pavasarį patręši, o rudenį randi trąšas net neištirpusias ir nesusigėrusias į žemę. Tačiau kasmet šiltėjantis klimatas, D. Pacevičiaus teigimu, turi įtakos ligų plitimui. Jis prisimena, kad prieš maždaug dešimtmetį, kai tik buvo įkurtas eglučių parkas, kelerius metus purkšti nuo ligų jų nereikėdavo, o dabar jau trejus metus tai daroma intensyviai.

Šiame spygliuočių parke ūkininkas sukūręs patrauklią tvarką – žmonės gali patys atvažiuoti, pasivaikščioti ir išsirinkti sau tinkamą medelį, patys nusikirsti. Žmonės atvažiuoja šeimomis, su vaikais, čia praleidžia daug laiko, nes gali pasivaišinti karštais gėrimais ir savaitgaliais pabendrauti su Kalėdų seneliu. Tokį eglučių ūkio modelį ūkininkas sugalvojo pats, nes labai myli eglučių auginimą, jų priežiūros darbus, todėl eglyno grožiu nori dalytis su kitais.

Didžioji dalis užaugintų spygliuočių parduodama didmenai, labai maža dalis eksportuojama į Latviją.

Jau spalį prasideda darbų karštymetis – ruošiama produkcija. Tiek pavasarį, tiek rudenį ūkininkas verčiasi daugiausia pats, į pagalbą geranoriškai ateina draugai. Vieną kitą sezoninį darbuotoją trumpam pasamdo, tačiau pripažįsta, kad Vilniaus rajone, kur ir įsikūręs „Eglučių parkas“, rasti darbuotojų vis sudėtingiau – niekas nenori dirbti. Ypač kai darbas lauke, bet kokiu oru, ir yra sunkus.

Sumažino apimtis

Ūkininkas Daivanas Pranciulis nuo 2006 m. eglutes augina Joniškio rajone, šalia Žagarės. Tai vienas stambiausių spygliuočių auginimo ūkių Lietuvoje – maždaug 100 ha auginama apie 600 tūkst. eglučių. Kas 8–9 metus dalis jų kertama, o plotai atsodinami naujais sodinukais. Anksčiau D. Pranciulio auginamų žaliaskarių plotai siekė beveik 150 ha, juose būdavo užauginama per milijoną eglių, tačiau prieš 3–4 metus situacija šiame versle, kaip ir daugelyje kitų, pablogėjo dėl pandemijos, kai prekyba vyko vangiai, daug įmonių bankrutavo. Sudėtinga padėtis paveikė ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos verslus. Vis dėlto D. Pranciulio verslas išsilaikė, nors apimtys sumažėjo.

Šiuo metu Europoje trūksta eglučių, todėl paklausa didelė. Apie 90 proc. Žagarės ūkininko užauginamų medelių eksportuojama. Ar tai paskatins vėl didinti plotus? „Užtenka ir 100 ha, juose užauginame tiek eglių, kiek reikia, – sako D. Pranciulis. – Dabar pasodintos eglės užaugtų tik po 6–7 metų, o kas gali garantuoti, kad tada jų reikės? Gal vėl situacija bus nepalanki, ir ne tik dėl koronos, bet kai kaimynus turim tokius „darugiškus“...“

Labai daug kas priklauso nuo to, kada didžiuosiuose miestuose yra įžiebiamos eglės. Jau kitą rytą pasipila skambučiai su klausimu, ar jau galima įsigyti eglę.

Iškeliauja į Skandinaviją

Eksportuojama daug, tačiau likusių eglučių tikrai pakanka Lietuvai, juolab kad ir pavienių, smulkesnių augintojų yra nemažai. Nors lietuviai vis ieško ne tik eglučių, bet ir kėnių, D. Pranciulio ūkyje – tik eglės. „Kėniai Lietuvoje auginami tik viename kitame ūkyje, dažniausiai pardavimui atsivežami iš Vokietijos“, – sako D. Pranciulis.

Eglių augintojas užsiima ne tik šiuo verslu – jo ūkyje auginami ir javai. Sukasi verslo ratas: „Kai išpjauname eglutes, lauką išdirbame ir vienus–dvejus metus sėjame javus. Sezono metu samdoma apie 20 sezoninių darbuotojų“, – pasakoja ūkio savininkas. Surasti darbuotojų ir Žagarės apylinkėse yra didelis iššūkis – niekam nereikia darbo, o darbas sunkus. Tačiau dalis darbuotojų yra pastovūs – ateina metas ir jie dirba. Kas nori dirbti – darbų yra, o kas nenori, neprišauksi.

Didžiausias darbymetis šiame ūkyje prasideda lapkričio 1 d., kai eglutės imamos pjauti. Nedidelė dalis parduodama vazonėliuose, tokiu būdu jų užauginama nedaug – rankų darbo prie jų nemažai, o tai brangu, nes darbo jėga kasmet brangsta, tad ir savikaina išauga. Vis dėlto eglutės šiemet nebrangs. „Per pastaruosius penkerius metus eglutės pabrango maždaug 1–1,5 euro, – pasakoja augintojas. – O viskas juk brango kur kas daugiau. Per didelį kiekį pajamos ir sąnaudos išsibalansuoja.“

Šis ūkis užsiima ir kitokia veikla. Būna metų (tokie buvo 2021, 2022, 2023 metai), kai iš eglučių uždirbti neįmanoma. Pasak pašnekovo, džiaugiesi, jeigu balanse yra nulis, o ne minusas. Todėl darbuotojai važiuoja padirbėti rangovais į užsienį – genėti eglučių, sodinti, atlikti kitokius darbus. Taip ir išgyvena. Padeda ir auginimo mastas.

Vidutinė eglė kainuoja apie 10 eurų, kiek didesnė – apie 15. „Nedaug, tačiau kartais žmonės mano kitaip: eglutė juk tik kelioms savaitėms, o kaina didelė. Tačiau aš ją auginu apie aštuonerius metus – tiek laiko ją reikia prižiūrėti, genėti, tręšti, atlikti kitus darbus, – pasakoja D. Pranciulis. – Būna ir kenkėjų, ir ligų, ypač jaunų sodinukų šaknis mėgsta grambuoliai. Kai įsisuka, atsodinti tenka ištisus laukus. Tad ta kaina užaugusio medelio, manau, nėra didelė.“

Pirkimus diktuoja miestai

D. Pranciulio ūkio, skambiu pavadinimu „Baltic X-MAS Trees“, eglės eksportuojamos į Skandinaviją – Daniją, Švediją, Suomiją, Estiją. Nors šios valstybės atrodo miškingos, joms paprasčiau eglutes Kalėdoms nusipirkti, nei užsiauginti patiems. Lietuviškos didmenos kaina nėra didelė.

Šio ūkio produkcija Lietuvoje beveik 100 proc. yra parduodama didmenai, eglutės iškeliauja į daugelį miestų visoje šalyje. Tradicinę eglę mėgsta dauguma gyventojų. „Kalėdos kasmet tą pačią dieną, tačiau kasmet parduoti eglių prašoma vis anksčiau, – stebisi D. Pranciulis. – Labai daug kas priklauso nuo to, kada didžiuosiuose miestuose yra įžiebiamos eglės. Vos tik pamato įžiebimo ceremoniją, jau kitą rytą pasipila skambučiai su klausimu, ar jau gali įsigyti eglę. Prireikia visiems vienu metu, nesvarbu, ar dar tik lapkričio pabaiga, ar gruodžio vidurys.“

Įvairovė didelė

Valstybinių miškų urėdija (VMU) taip pat pradeda prekybą kalėdiniais medeliais. Miškininkai, kaip ir kasmet, siūlo rinktis įvairių rūšių eglutes: baltąsias, dygiąsias, paprastąsias, serbines egles, kėnius, paprastąsias pušis, taip pat eglių šakas.

Anot VMU Panevėžio medelyno vadovo Egidijaus Kaluinos, kad ir koks būtų gausus medelių pasirinkimas, pirkėjai dažniausiai renkasi paprastąją eglę – tradicinį mūsų miškų medį.

Kainos šiek tiek augo

Kalbant apie medelių kainas, šiemet jos šiek tiek padidėjo. Pasak E. Kaluinos, taip nutiko dėl padidėjusių darbo, paruošimo ir logistikos sąnaudų, tačiau šie pokyčiai nėra drastiški – siekia daugiausia kelis eurus. Medelių kainos svyruoja nuo 4 iki 150 eurų, priklausomai nuo jų rūšies ir aukščio, taip pat nuo to, kur jie buvo užauginti – miške, plantacijose ar medelyne. Paprastoji eglė ar pušis iš miško kainuoja maždaug 4–53 eurus, tų pačių rūšių medžiai, užauginti plantacijoje – 9–55 eurus, o vazonuose – 9,5–60 eurų.

Kaip ir kasmet, brangesni yra medelyne užauginti rūšiniai medžiai: baltosios, serbinės ir sidabrinės eglės, kalninės pušys, kėniai. Jų kainos prasideda nuo maždaug 12 ir siekia iki 145 eurų. Kalėdinių medelių kaina priklauso ir nuo jų aukščio. VMU regioniniuose padaliniuose parduodami medžiai gali siekti nuo 0,3 iki daugiau nei 4 m aukščio. Neplanuojantys puošti šventinio medelio, gali įsigyti medžių šakų. Jos kainuoja 2–3 eurus.