Rimtas rinkos žaidėjas
Galima teigti, kad Lietuva nėra pati didžiausia pasaulinių kailių aukcionų dalyvė, tačiau Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos (LŽAA) vadovas Česlovas Tallat-Kelpša sako, kad vis dėlto esame rimtas žaidėjas rinkoje. Pavyzdžiui, šiemet aukcionuose buvo pateikta apie 800 tūkst. Lietuvoje užaugintų žvėrelių kailių, o tai sudaro apie 10 proc. pasaulinės rinkos (iš viso pateikiama apie 8–9 mln.). Skaičiai rodo, kad nesame tokie jau maži.
Skaičiuojama, kad vienas stambesnis ūkis per metus į nacionalinį biudžetą sumoka 0,5–1 mln. eurų mokesčių. Galima sakyti, kad bendrai Lietuvos biudžetas, sunaikinus šiuo verslu užsiimančius ūkius, neteks kelių milijonų per metus. Daug tai ar mažai? Žvelgiant pasauliniu mastu – nedaug, nors tokiai mažai ir gerokai į skolas įklimpusiai valstybei tai visai nemaža suma. Ką jau kalbėti apie maždaug 1 tūkst. žmonių, kurie neteks darbo ir kuriuos, greičiausiai, teks paremti nedarbo išmokomis.
Tačiau burtas jau mestas, draudimas auginti žvėrelius kailiui įsigalios nuo kitų metų sausio 1 d. Valstybė turėjo sprendimo teisę, o verslai turi teisę gauti teisingą atlygį. Juk žvėrelių gali neauginti, bet teks sunaikinti visas fermas, pastatus, nes kitoms reikmėms jų panaudoti neįmanoma. Mūsų valstybės skiriama kompensacija už vieną gyvūnėlį siekia 1 eurą, o bendra suma pagal tokius įkainius bus tokio dydžio, kad užtektų tik savaitei darbuotojų atlyginimams, liūdnai juokauja „Vilkijos ūkio“ vadovas Č. Tallat-Kelpša.
Priėmė skirtingus sprendimus
Žvėrelių fermų uždarymas nėra tik Lietuvos problema. Fermų uždarymai vyksta visoje Europoje, dėl to rankomis iš džiaugsmo ploja pirmiausia Rusija, Kinija. Jau dabar jos skaičiuoja gautą pelną milijardais. Jau kiek anksčiau naujoms žvėrelių auginimo sostinėms pasitarnavo COBVID-19 pandemija, kiek vėliau prasidėjęs karas, dėl kurių savaime Europoje užsidarė nemenka dalis fermų. Dabar – EK rekomendacijos uždrausti auginti žvėrelius kailiui. Būtent – rekomendacijos, kurias šalys priėmė labai skirtingai: vienos beatodairiškai pakluso, kitos priėmė šiuo metu palankiausius sprendimus. Kai kurios šalys, nusprendusios neauginti žvėrelių prabangai, tokių ūkių nė neturėjo, tad sprendimai buvo greičiau principiniai. Kiti, pavyzdžiui, turėjo vos vieną kitą fermą, sumokėjo ūkininkams ir didesnių nuostolių niekas nepatyrė. Olandija visiškai sustabdė šį verslą, tačiau tam pasitarnavo ir kita priežastis – čia apskritai mažinamas sąlyginių gyvūnų skaičius, nes šalyje jau yra mėšlo perteklius, jo nėra kur dėti, o eksportuoti per brangu.
Švedija neuždraudė šio verslo, tačiau derybose su ūkininkais pasiūlė tokias kompensacijas, kad ūkininkai patys priėmė sprendimą užsidaryti. Danija buvo uždraudusi šiuos verslus, tačiau nuo 2023 m. vėl leidžiama auginti. Žvėreliai auginami Italijoje, Graikijoje, kelios fermos užsidarė Latvijoje, Estijoje.
Asociacija „Laisvė rinktis“, skatinanti asmeninę atsakomybę ir ginanti pagrindinę vartotojų teisę rinktis, ir jos vadovė Austė Korbutė lygina, kaip Lenkijoje, Suomijoje ir Lietuvoje buvo sprendžiamas fermų uždarymo klausimas. Lenkijoje priimtas brangus, bet socialiai atsakingas sprendimas: numatytas aštuonerių metų pereinamasis laikotarpis, ūkiams skirtos beveik dešimt kartų nei Lietuvoje didesnės kompensacijos, darbuotojai gaus dvylikos mėnesių išeitines kompensacijas. Sprendimas priimtas po ilgų diskusijų su ūkininkais ir ekspertais.
Suomija neuždraudė auginti kailinius žvėrelius, nes sprendimas buvo priimtas remiantis universitetų ir mokslinių institucijų išvadomis, o ne aktyvistų spaudimu. Suomių argumentas paprastas ir ekonomiškai logiškas: draudimas auginti kailinius žvėrelius Suomijoje nemažina pasaulinio jų auginimo masto – jis tik sumažina pasiūlą. Kai pasiūla mažėja, o paklausa išlieka, kailių kaina kyla. Kylanti kaina reiškia, kad daugiau uždirba tie augintojai, kurie lieka rinkoje. Tai neišsprendžia gyvūnų gerovės problemos globaliai, priešingai – skatina gamybą ten, kur gyvūnų gerovės reikalavimai silpnesni arba jų beveik nėra, pavyzdžiui, Rusijoje ar Kinijoje.
Tad Lietuvoje ūkininkai skaičiuoja nuostolius, o kitos, ypač nedraugiškos šalys, klesti iš šio verslo. ES gyvūnų globos organizacijų iniciatyva vykdomas kailinių žvėrelių ūkių naikinimas į naudą pirmiausia išeina Rusijai ir Kinijai. Pavyzdžiui, Sankt Peterburgas, kur vyksta tarptautiniai aukcionai, jau laikomas pasaulio kailių prekybos sostine. Čia veda visi perkančiųjų ir parduodančiųjų šią prabangos prekę keliai. Žvėrelių auginimo apimtys Europoje sumažėjo, tačiau kailių paklausa ne tik išliko, bet ir išaugo. Prekių mažėjant, o paklausai augant, neišvengiamai auga ir kainos. Papildomai uždirbtos lėšos augina pirmiausia agresorės Rusijos biudžetą.
Ar laikas nuostoliams?
Rusija šalies viduje remia pramoninę kailininkystę, taip lengvindama verslo sąlygas. Tarptautinių kailių pramonės ekspertų ataskaitose pažymima, kad pastaraisiais sezonais prabangių kailių, ypač fermose užaugintų ir laukinių sabalų, kainos tarptautinėje rinkoje šoktelėjo daugiau nei dvigubai. Naujausiuose Sankt Peterburgo aukcionuose ypač aktyviai dalyvauja pirkėjai iš Azijos ir kai kurių Pietų Europos regionų.
Prabangiausių laukinių sabalų kailių partijos pasiekia rekordines kainų aukštumas: 228-ajame ir 229-ajame Rusijos aukcionuose geriausi egzemplioriai peržengė 1,2–1,6 tūkst. JAV dolerių už vienetą ribą.
Tame pačiame aukcione aktyviai prekiauta ir audinėmis, kurių pasiūla, kaip ir kainos, čia auga jau kelerius metus iš eilės. Deja, kapitalas, anksčiau plūdęs į Europos šalis, dabar tiesiogiai nukreipiamas į Rusijos biudžetą: šis sektorius kasmet realizuoja šimtus tūkstančių prabangių kailių.
Nors Vakarų Europos mados namai oficialiai deklaruoja atsiribojimą nuo rusiškos žaliavos, realybėje kailių srautai tiesiog nukreipti per alternatyvius logistikos ir prekybos kanalus. Pagrindine Rusijos kailių rinkos valdytoja ir kainų diktuotoja tapo Kinija.
Kinijos mados pramonė ir prabangos prekių gamintojai pernai ir šiemet masiškai supirko kailių atsargas Sankt Peterburgo aukcionuose, kad patenkintų milžinišką vidinę paklausą Azijos regione.
Lietuvoje netrukus įsigaliosiantis ekonomiškai Lietuvai ir visai ES žalingas kailinių žvėrelių ūkių uždraudimas, kurį inicijavo TS-LKD ir Laisvės partijos politikai, glaudžiai bendradarbiaudami su organizacija „Tušti narvai“, vyksta pačiu pelningiausiu kailininkams metu, kai pasaulinė kailių paklausa išgyvena milžinišką deficitą, o vieno kailio supirkimo kaina tarptautinėje rinkoje pakilo daugiau nei 100 proc. Lietuvos ūkininkai galėjo didinti aukštos pridėtinės vertės eksportą ir reikšmingai prisidėti prie valstybės biudžeto pajamų, tačiau šiandien jie skaičiuoja milijoninius nuostolius. Nuostoliai bus dvigubi: jų patirs ir verslai, ir pati valstybė, mokėdama kompensacijas ūkininkams.
Žmonių paramos daugėja, jie suinteresuoti gyvūnų gerove. Problemos mastas didelis: kalbame apie 60 mln. gyvūnų, kasmet kankinamų ir žudomų.
Kieno ausys kyšo?
Europa prabangos prekių verslą dėl gyvūnų gerovės pirmiausia atidavė Rusijai. Ar tai tikrai buvo daroma tik dėl altruistinių gyvūnų gerovės užmačių? Ar, kaip sakoma, už gyvūnų globos entuziastų Europoje nekyšo Rusijos ausys? Juk pasitelkus rėksmingomis akcijomis garsėjančius, bet ne visuomet problemos esmę išmanančius aktyvistus, galima laimėti milijardinę rinką.
Europos politinių tyrimų centro Wilfried Martens Centre for European Studies paskelbtoje tyrimų ataskaitoje konstatuojama, kad Kremlius investavo apie 82 mln. eurų į Europos nevyriausybines organizacijas (NVO), vykdžiusias intensyvias kampanijas prieš vietinę skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą. JAV ir Europos saugumo tarnybų duomenimis, šios lėšos dažniausiai būdavo maskuojamos pasitelkiant sudėtingas tarptautines finansines schemas ir Bermuduose bei kitose ofšorinėse zonose registruotas priedangos įmones, kad tikrasis finansavimo šaltinis liktų nematomas visuomenei. Europos Parlamento narių ir NATO ekspertų vertinimais, šios manipuliacijos leido Rusijai pasinaudoti geranoriškais Vakarų aktyvistais kaip įrankiais, kad būtų dirbtinai suvaržytas ES ekonominis savarankiškumas, o valstybės narės ilgam liktų priklausomos nuo rusiškų energetikos ir pramonės išteklių. Ar ne panašiai vyksta ir su gyvūnų globos entuziastais?
Nepripažįsta kompromisų
Gyvūnų apsaugos ir gerovės reikalais Lietuvoje užsiimanti viešoji įstaiga „Tušti narvai“ galbūt daug kam patinka dėl agresyvios ir kompromisų nepripažįstančios politikos. Išskirtinai sau ji priskiria tam tikrus pasiekimus: draudimą paukštynuose vištas laikyti narvuose (dėl to pabrango kiaušiniai, nes renkantis kitus auginimo būdus plėtėsi patalpos, energijos sąnaudos ir t. t.), žvėrelių, auginamų kailiams, fermų uždarymą nuo kitų metų pradžios ir kt. Šiuo metu vyksta arši protesto akcija prieš paršelių kastravimą be nuskausminamųjų, o mitingai prie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos jau beveik peraugę į asmeninę neapykantą direktorei Audronei Mikalauskienei, aktyvistų apdovanotai padėka už „Išskirtinį indėlį į gyvūnų kančią Lietuvoje“.
Tokių organizacijų kaip „Tušti narvai“ veikla sveikintina, nes visuomet reikia žmonių, kurie akylai stebi negeroves ir apie jas kalba. Tačiau kai vardijami pasiekimai, nori nenori kyla klausimų, kas finansuoja tokį viešosios įstaigos pernelyg aršų entuziazmą. VšĮ „Tušti narvai“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė mums sako: „Už mūsų stovi žmonės, visuomenė, kuri suinteresuota, kad gyvūnai nebūtų kankinami, nepatirtų kančių.“ Iš tiesų bene trečdalis „Tuščių narvų“ gaunamos paramos ateina iš gyventojų, skiriančių 1,2 proc. GPM paramos. O kas kiti finansuotojai? „Tuščių narvų“ viešai pateikiamose ataskaitose galima pamatyti, kad šios įstaigos gautos lėšos pastaraisiais metai augo ir 2025 m. pasiekė kiek daugiau nei 400 tūkst. eurų. Atmetus gyventojų paramą ir kelių viešai įvardijamų organizacijų lėšas, lieka gana didelė neaišku kieno skirta paramos suma. Ataskaitose tai įvardijama kaip fiziniai žmonės arba anonimai.
Žmonės jautriai reaguoja
„Žmonių paramos daugėja, jie suinteresuoti gyvūnų gerove. Problemos mastas didelis: kalbame apie 60 mln. gyvūnų, kasmet kankinamų ir žudomų, – sako G. Vaitkevičiūtė. – Yra maždaug 3 tūkst. žmonių, kurie mus nuolat remia, bet negaliu jų įvardyti, nes pažeisčiau jų privatumo teises. Tačiau visi duomenys yra mokesčių inspekcijoje, nuolat pateikiame ataskaitas, ten yra visi duomenys apie visus rėmėjus“, – į mūsų klausimą, ar nebūtų prasminga ir skaidriau, jeigu duomenys būtų atviresni, atsakė G. Vaitkevičiūtė.
„Aš turiu kitokių duomenų, rodančių, kad apskritai ši rinka mažėja, – sako G. Vaitkevičiūtė. – Uždarant fermas Lietuvoje buvo atlikti skaičiavimai, kaip kompensuoti šiems verslams, yra ir skaičiavimai, kad ši sritis apskritai nepelninga Lietuvoje, jie jokio pliuso į biudžetą neatneša. Darbuotojai bus atleisti? Išėję susiras geriau apmokamą darbą, ten, fermose, juk vidurkiai maži. Labai nepelninga industrija, negeneruoja pelno, yra išlaikoma tik mokesčių mokėtojų pinigais. Per COVID-19 net paramą gavo.“
Tai yra G. Vaitkevičiūtės išsakyta nuomonė. Teisingumo dėlei reikėtų pridurti, kad dėl COVID-19 patirtų nuostolių labai daug verslų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje iš savo valstybių gavo paramą.
Paslėpti interesai
Asociacijos „Laisvė rinktis“ pirmininkė A. Korbutė sako, kad rėksminga protestų vizualika akivaizdžiai paimta iš tinklo „Anima International“, kuris visame pasaulyje pasižymi panašaus pobūdžio protestais. Su patyčių elementais skleidžiama retorika yra bauginanti, o tai gerai ir užtikrintai veikia, nes politikai kartais geriau nusileis, nei susitaikys su krintančiais reitingais. Galbūt įstatymų leidėjai – tokie pat gyvūnų apsaugos entuziastai? Buvęs Seimo narys, gynybos ir saugumo ekspertas Giedrimas Jeglinskas sako, kad patirtis Seime jam leido suprasti vieną dalyką – po kiekvienu įstatymo projektu slypi įvairių interesų.
Pasak gynybos ir saugumo eksperto, Lietuva yra įsipareigojusi eiti ES rodoma kryptimi, bet kai kurios šalys sugeba išsireikalauti to, kas saugo nacionalinį interesą, kas naudingiau tos šalies subjektams, žmonėms. Tačiau mes pasiduodame tik ideologinėms bangoms, o ideologija dažniausiai paremta įvairiais interesais. „Šiuo atveju Rusijai geras kąsnelis nukrinta kaip iš dangaus – ES atsisako, mes pralobsime. Juk rinka niekur nedings, – sako G. Jeglinskas. – „Tuščių narvų“ veikla – labai svarbi, bet ji turi būti suderinta su nacionaliniu interesu. Tą mes dažnai pamirštame. Ilgainiui pamatysime, kad net pačioje Europoje bus šalių, kurios tik užšaldys verslus, bet neatsisakys ir iš to laimės. Europos Vadovų taryboje vyksta interesų kova. Yra bendrų vertybinių dalykų, bet visos šalys kovoja už savus, o mes nesuprantame, kaip tai daryti. Kodėl? Mūsų ministerijose laukiama nurodymų iš Briuselio, kol mums pasakys, ką daryti, nes patiems sugalvoti reguliaciją ir pasiūlymus yra labai sunku – trūksta žmonių, kompetencijos, biurokratinio raštingumo. Todėl praleidžiame galimybę derėtis.“
Gynybos ir saugumo eksperto nuomone, „Tušti narvai“ vykdo švelnų šantažą, daug ką kaltina. Jie ateina kaip teisuoliai, bet į juos reikia žiūrėti atsargiai, reikia įvertinti, kas už jų stovi, neturėtų būti slepiami finansuotojai. „Gal jie nė patys nežino, kas juos iš tikrųjų finansuoja, nes už daugelio net ir tarptautinių organizacijų slypi kokie nors interesai, gal net kitų šalių kailinių žvėrelių augintojų, norinčių sumažinti auginimą kuriame nors regione, – aiškina G. Jeglinskas. – Svarbūs ir ekonominio konkurencingumo klausimai. Kai ekonominiai interesai susikerta, skaidrumas būtų ypač sveikintinas. Juk gerai prisimename, kai prieš 40-dešimt metų Vokietijoje vyko antibranduolinis judėjimas. Mes visi pasisakėme, kad būtų panaikinti branduoliniai ginklai Europoje, o kas vėliau paaiškėjo? Kad už visų šių gražių idėjų slėpėsi Rusija su savo interesais, su savo pinigais ir įtaka.“
(be temos)
(be temos)
(be temos)