Psichologinis lūžis
Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) prezidentė Aurelija Maldutytė kartoja jau ne vienus metus girdimą teiginį: šalyje labai trūksta patikimų įvairių profesijų darbuotojų. „Kalbame tiek apie kvalifikuotą, tiek apie nekvalifikuotą darbą. Turbūt nėra tokio darbdavio, kuris pasakytų, kad turi visus reikalingus darbuotojus“, – sako ji.
Anot A. Maldutytės, problema tokia rimta, kad kai kurios išties didelės šalies įmonės, pavyzdžiui, besispecializuojančios industrinės ar laivų statybos sektoriuje, galėtų augti kone dvigubai, bet tai nevyksta būtent dėl specialistų trūkumo.
Pasak Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidento Andriaus Romanovskio, šiuo metu Lietuvoje yra daugiausia įdarbintų gyventojų per visą Lietuvos istoriją. „Tai rodo, kad darbo rinka absorbavo maksimaliai, kiek gali, nepaisant mažėjančio gyventojų skaičiaus. Tai irgi rodo, kad darbdaviai skirtingose srityse susiduria su milžinišku darbuotojų poreikiu. Tai lėmė psichologinį lūžį, kai daugeliu atveju darbuotojas santykyje su darbdaviu yra stipresnėje pozicijoje“, – taip susiklosčiusią situaciją darbo rinkoje šiandien vertina jis.
Toks fonas daro įtaką net ir potencialių darbuotojų pozicijai. Ne mažiau svarbu, kad gyvenimo kokybei gerėjant ateina nauja karta, pripratusi prie gerokai geresnių gyvenimo sąlygų nei, pavyzdžiui, jų tėvų karta. „Dažnai nauja karta nenori dirbti kai kurių darbų, kuriuos anksčiau buvo įprasta dirbti. Taip yra dėl tam tikrų socialinių klausimų, o ne dėl finansinių, nes, pavyzdžiui, šiukšlių surinkėjo, krovininių transporto priemonių vairuotojo, mokytojo ar technologo darbas nebėra ta veikla, kuria jie norėtų užsiimti. Tai lemia, kad trūksta darbuotojų į tam tikras pozicijas, nepriklausomai nuo to, kokie yra atlyginimai“, – sako A. Romanovskis.
Dėl šių aplinkybių darbdaviai bando pritraukti daugiau vyresnių nei 50 metų amžiaus darbuotojų. „Dar prieš 10–15 metų, jei priklausei 50+ amžiaus grupei, didėjo tikimybė prarasti darbą ir iš tikrųjų tokiu atveju žmogus turėdavo labai rimtų iššūkių norėdamas grįžti į darbo rinką. Tokio amžiaus žmonės ir dabar turi iššūkių, bet žymiai daugiau jų grįžta ir dirba, arba žymiai daugiau dirba ir pensininkų – jų neatleidžia, nes jie reikalingi“, – atkreipia dėmesį LVK prezidentas.
Pasikeitęs jaunesnės kartos arba vidutinio amžiaus žmonių požiūris į darbą lemia ir tam tikrus reguliacinius dalykus. Nedarbo socialinį draudimą, kurį darbuotojas mokesčių pavidalu pats sukaupia, kad netekęs darbo kurį laiką galėtų santykinai patogiai gyventi, kai kurios visuomenės grupės mato kaip naują galimybę. „Deja, dalis žmonių, jaunesnė karta, tai mato kaip galimybę dirbti, tada – nedirbti, tada – vėl dirbti ir pan.“, – akcentuoja A. Romanovskis.
„Jei pasikalbi su aptarnavimo sektoriaus darbdaviais, jų didžiausias iššūkis yra ne tai, kad trūksta darbuotojų, bet labai didelė jų kaita. Darbdaviai niekada negali nuspėti, ar darbuotojas pasiliks, ar po mėnesio atėjęs nepaprašys dvigubai didesnio atlyginimo, – pasakoja jis. – Tai susiję su labiau išsivysčiusių visuomenių praktikomis, kai darbas pats savaime nebėra vertybė, kaip buvo įprasta ankstesnei kartai.“
Anot A. Romanovskio, dažnai dėl šių problemų tenka atsigręžti ir į imigrantus: „Pavyzdžiui, restoranams, kuriuose dirba imigrantai iš Azijos, gerai sekasi, bet ne dėl kaštų, o dėl to, jog darbdaviai žino, kad tas žmogus dirbs ir nebus taip, kad vieną dieną jis nuspręs palikti restoraną be šefo.“
„Tokia yra atmosfera, to nepakeisi, darbdaviai turi prisitaikyti prie tokios realybės, – sako LVK prezidentas. – Jiems tenka dirbti kitokio pobūdžio darbą – anksčiau to nereikėjo. Dabar reikia gerokai daugiau dėmesio skirti darbuotojams ir tai neapsiriboja tik kvalifikacijos kėlimu, reikia juos ir motyvuoti. Žmogus pradeda dirbti, o po dviejų savaičių jau sako, kad perdegė, reikia penkias dienas prie jūros pailsėti… Aš esu prisiklausęs tokių istorijų, kad mano kartos žmonėms net keista.“
„Tačiau su tuo turi dirbti, nes bendra demografinė situacija yra tokia: žmonių fiziškai nėra, o regionuose jų dar mažiau, – pabrėžia A. Romanovskis. – Vien atlyginimu galbūt gali motyvuoti vyresnę kartą, bet tikrai ne ateinančią, kuriai reikia daug kitų kriterijų.“
Baidosi sunkesnio darbo
A. Maldutytė akcentuoja, kad darbuotojų trūkumas įvairiuose sektoriuose yra labai didelis. Anot jos, Užimtumo tarnybos (UT) skelbiami skaičiai apie laisvas darbo vietas, apie tai, kiek ir kokių darbuotojų trūksta, veikiausiai neatspindi viso situacijos paveikslo. Tačiau LDK prezidentė pabrėžia, kad UT stengiasi statistiką rinkti naudodama kiek įmanoma daugiau duomenų, ieškodama jų ir įvairiuose darbo skelbimų portaluose.
„Labai pastebime, kad yra vis mažiau žmonių, norinčių dirbti fiziškai sunkesnį darbą, pamaininį darbą gamybos pramonės įmonėse“, – sako A. Maldutytė.
Panašiai situaciją vertina ir Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos prezidentas, įmonės „Volfas Engelman“ generalinis direktorius Marius Horbačauskas. „Prieš dešimt ar daugiau metų lietuviams visi darbai buvo priimtini. Dabar visuomenė turtėja, pragyvenimo ir atlyginimų lygis auga ir žmonės tampa žymiai labiau išrankesni“, – sako jis.
„Mes, kaip gamybos įmonė, dirbame visą parą, visus metus, negalime stabdyti darbo. Darbuotojai nebenori dirbti pamaininio darbo slenkančiu grafiku. Kartais atrodo, kad atlyginimas yra geras ir darbo ieškantis žmogus pripažįsta, kad viskas dėl to yra gerai, bet sako, kad nori dirbti tik dieną, nenori dirbti naktį. Jeigu žmogus gali sau tai leisti, darbdavys nieko nepadarys, – pasakoja M. Horbačauskas. – Arba reikia dar daugiau mokėti, arba ieškoti užsieniečio, kuris tokius darbus dirbtų. Arba galiausiai viską robotizuoti, kad darbo jėga būtų pakeista mašinomis.“
Pastarieji keleri metai pasižymėjo kaip spartaus darbo užmokesčio kilimo laikotarpis, tačiau, pasak M. Horbačausko, dabar situacija šiek tiek keičiasi: „10 proc. atlyginimo kėlimas atrodė minimali riba, bet dabar tokių dalykų nėra. Manau, kad kitąmet 5 proc. kilimas bus geras rodiklis, jei darbo užmokestis apskritai kils.“
„Verslų neapibrėžtumas ir eksporto rinkų lėtėjimas, užsakymų mažėjimas keičia situaciją. Tačiau verslas prisitaiko, nes gerus darbuotojus reikia saugoti, tai svarbu ir iš verslo filosofijos, ir iš rinkos tendencijų perspektyvos“, – pabrėžia jis.
Paprasta matematika
Verslo bendruomenėje kyla įvairių diskusijų dėl UT vaidmens darbo rinkoje, bet turbūt esminis klausimas – ar esama užimtumo politika visais atvejais skatina rinktis darbą, o ne išmokas?
„Nėra visiškai juoda ar balta, – kalbėdamas apie nedarbo problemas akcentuoja M. Horbačauskas. – Tačiau UT, valstybės išmokos neskatina, kad žmogus ieškotų darbo. Daliai yra patogiau tingėti ir gauti išmokas, ši dalis tikrai darbo rinkai nepadeda, ją iškraipo.“
„Mes mielai bendradarbiautume su UT ir priimtume darbuotojų, kurie užsiregistravę tarnyboje, jei tik UT ką nors tinkamo rastų. Dažniausiai jų siūlomų potencialių darbuotojų profilis reikiamai veiklai netinka arba pats žmogus apskritai nenori dirbti, – sako M. Horbačauskas. – Gal dabar yra geresnė situacija, nei buvo anksčiau, bet, mano manymu, nėra taip, kad UT būtų darbo resursų tiekimo šaltinis.“
A. Maldutytė atkreipia dėmesį, kad žmonės labai kruopščiai apskaičiuoja, kokiais atvejais verta grįžti į darbo rinką: „Pavyzdžiui, girdime, kad žmogus gauna vos didesnį nei minimalų atlyginimą, bet jeigu jis gali gauti paramą iš savivaldybės už šildymą ar kitus dalykus prie tam tikrų pajamų – žmonės labai protingai skaičiuoja, kada jiems apsimoka dirbti, o kada – ne. Iš UT girdime, kad tokios išmokos, kurios susijusios su pašalpomis, kuriam laikui paliekamos, kad žmogus galėtų lengviau pereiti prie kasdienio darbo.“
UT turi administruoti dalį bedarbių, kurie iš tiesų net nėra bedarbiai – jie paprasčiausiai yra socialinių paslaugų recipientai.
„Mus šiek tiek pradžiugino, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) peržiūrėjo įstatymus. Tikėtina, bus pakeitimų: kad gautum nedarbo išmoką, reikėdavo išdirbti dvylika mėnesių per 30 mėnesių laikotarpį, o dabar kalbama apie dvylika mėnesių per trumpesnį, 24 mėnesių, laikotarpį“, – sako A. Maldutytė.
„Tačiau darbdaviams neramu dėl daugiau uždirbančių asmenų, – atkreipia dėmesį ji. – Maksimali nedarbo draudimo išmoka yra daugiau kaip 1 tūkst. eurų, bet jeigu asmuo uždirbdavo 2 tūkst. eurų, atskaičiavus mokesčius, tokia draudimo išmoka tampa nepagrįsta bausme tiems, kurie daugiau uždirba. Jie nėra pakankamai apsaugoti darbo praradimo atveju, nors moka visus mokesčius nuo savo gaunamo atlyginimo.“
Pagalba regionuose
A. Romanovskis sako, kad, bendraudamas su šalies regionų, mažesnių rajonų darbdaviais, kurie susiduria su darbuotojų stygiumi, girdi apie glaudžių ryšių su UT praktiką.
„Gerai dirbantys skyriai žino, kokie ten yra ilgalaikiai bedarbiai, kokios problemos tai lemia ir vyksta dialogas su darbdaviu. Pagrindinė problema dažniausiai ta, kad nei UT, nei darbdavys neturi svertų, kaip priversti žmogų dirbti“, – pabrėžia jis.
Jaučiame, kad tai yra socialinės apsaugos, bet ne darbo ministerija, – jos pagrindinė užduotis yra socialiai jautrūs asmenys, pašalpos, išmokos, pensijos.
Anot LVK prezidento, trūksta politinės valios bausti tokius žmones, galbūt net vertėtų svarstyti apie galimybę juos išbraukti iš UT sąrašų. „Žinau gerą Joniškio savivaldybės pavyzdį. Meras, UT, seniūnijos dirbdavo su kiekvienu bedarbiu, darydavo teigiamą spaudimą kviesdami grįžti į darbo rinką, ir nedarbo lygis ten sumažėjo drastiškai“, – teigia jis.
„Geras pavyzdys yra ir Kauno rajono savivaldybė, žino kaip dirbti su savo verslininkais, kaip spręsti užimtumo problemas. Kauno rajono savivaldybė nėra rajoninė, kaimiškoji savivaldybė, kaip kam nors galbūt dar atrodo. Tai gana industrinė savivaldybė verslumo prasme. Yra ir kitų savivaldybių, jų nenoriu minėti, kuriose labai prasta situacija, – sako LVK prezidentas. – Atrodo, yra bendra politika, gaunami pinigai socialinėms išmokoms ir pan., bet kartais reikia valios ir politinių sprendimų, ypač kalbant apie ilgalaikius bedarbius.“
Sisteminiai pokyčiai
Vis dėlto A. Romanovskis pabrėžia, kad reikėtų suprasti ir UT, nes ši tarnyba turi administruoti dalį bedarbių, kurie iš tiesų net nėra bedarbiai – jie paprasčiausiai yra socialinių paslaugų recipientai. „Negali jų būti UT sąrašuose, nes tai niekada neduos rezultatų, – sako LVK prezidentas. – Pats savo aplinkoje žinau žmonių, kurie niekada negrįžo į darbo rinką, ir arba turi juos visiškai prispausti, o tai nerealu, nes žmogus jau priprato prie tokio gyvenimo būdo, arba iš kitų mokesčių užtikrinkime minimalias pajamas, kad jie galėtų gyventi, nenusikalstų, nebadautų, ir palikime juos ramybėje. Tikriausiai kartais reikia tokią kainą sumokėti, ir tai daugeliu atveju yra lūžio kartos, 40–50 metų, asmenys, kurie nesugebėjo prisitaikyti. Aišku, nereikia tokių klaidų daryti kalbant apie jaunąją kartą.“
Jo įsitikinimu, nedarbo išmokos turi egzistuoti, tačiau reikėtų apriboti naudojimąsi jomis dar net nespėjus apšilti kojų darbo rinkoje: „Žinau, jog yra diskusijų, kad čia turi būti daugiau sąžiningumo. Man atrodo, net Vyriausybės programoje apie tai kalbama.“
Tačiau LDK pasigenda konkrečiai SADM požiūrio pokyčio. „Pažiūrėjus į Vyriausybės programą, gal pamatysite sakinių apie ekonomikos skatinimą, darbo vietų kūrimą, investicijų augimą. Tačiau realiai kasdieniame darbe, bent jau su SADM, jaučiame, kad tai yra socialinės apsaugos, bet ne darbo ministerija, – jos pagrindinė užduotis yra socialiai jautrūs asmenys, pašalpos, išmokos, pensijos. Iš naujosios premjerės lūpų irgi dažnai girdime akcentą, kaip ieškosime būdų, kaip būtų galima padidinti išmokas ir kitus pinigus, ir tai galbūt neblogai. Tačiau turime galvoti, iš kur jų paimsime“, – pabrėžia A. Maldutytė.
„Ne paslaptis, jog mokesčiai surenkami todėl, kad žmonės dirba. Galime sakyti, kad mokesčius sumoka žmonės, bet darbo vietas sukuria darbdaviai, – akcentuoja ji. – Tai, kas buvo padaryta su mokesčių sistemos pertvarka, kokios diskusijos dėl minimalaus atlygio praėjusią savaitę vyko Trišalėje taryboje, visi tie žingsniai tikrai neskatina kurti naujų darbo vietų […]. Jei nebus žmonių, kurie dirbtų, investavimas į geležį, įrangą ekonomikai duos nulinę vertę.“
„Labai prašėme, kad būtų pagalvota apie gąsdinančią demografinę situaciją. EBPO skaičiuoja, kad 2040–2050 m. bus apie 30 proc. darbingo amžiaus žmonių. Nuolat kalbame apie tai, ką darome čia ir dabar, kad bent jau status quo išlaikytume. Prašėme aiškios migracijos politikos, kad pasirinktume šalis, kurios mūsų kultūrai, religijai, įpročiams yra palankios, ir galbūt iš jų galėtume kuriam nors laikotarpiui pasikviesti žmonių dirbti. Be to, jie mokėtų mokesčius čia, Lietuvoje“, – teigia A. Maldutytė.
Ilgalaikiai bedarbiai
Šių metų rugsėjo 1 d. Užimtumo tarnyboje (UT) registruota 30,1 tūkst. ilgalaikių bedarbių – 900 (3,3 proc.) daugiau nei praėjusį mėnesį. Jie sudaro penktadalį (18,8 proc.) registruotų bedarbių. Tačiau tai – 1,2 tūkst. (3,8 proc.) mažiau nei 2024 m. rugsėjo 1 d.
Šiek tiek skaičių
Rugpjūtį įsidarbino ir veiklą pagal verslo liudijimus pradėjo 3,7 tūkst. ilgalaikių bedarbių – 400 (8,9 proc.) mažiau nei liepos mėnesį.
Šiais metais sausį–rugpjūtį į Užimtumo tarnybą kreipėsi ir bedarbio statusas buvo suteiktas 177 tūkst. asmenų. Iš jų – 56 tūkst. (31 proc.) į Užimtumo tarnybą kreipėsi pakartotinai per vienų metų laikotarpį.
„Sodros“ aiškinimu, nedarbo išmoką šiandien sudaro dvi dalys – kintama ir pastovioji, kurios dydis priklauso nuo minimalios mėnesinės algos (MMA). Pastovioji nedarbo išmokos dalis lygi 23,27 proc. mėnesį, už kurį mokama išmoka, galiojančios MMA. Taigi, kiekvienais metais keičiantis MMA, keičiasi ir pastovioji nedarbo išmokos dalis.
Pavyzdžiui, šiemet MMA siekia 1 038 eurus, taigi pastovioji nedarbo išmokos dalis yra 241,54 euro (2024 m. – 215,01 euro).
Kintamoji nedarbo išmokos dalis priklauso nuo kiekvieno žmogaus turėtų draudžiamųjų pajamų.
Šių metų liepą vidutinė nedarbo išmoka siekė 650 eurų. Palyginimui – 2024 m. liepą vidutinė nedarbo išmoka buvo 580 eurų, 2023 m. liepą – 510 eurų, 2022 m. liepą – 452 eurai.
Parama darbdaviams
UT atstovės spaudai Mildos Jankauskienės teigimu, Lietuvoje veikia ne tik potencialių darbuotojų rėmimo mechanizmai, bet ir į darbdavius orientuotos remiamojo įdarbinimo priemonės.
„Tai yra aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, o viena iš populiariausių – įdarbinimas subsidijuojant. Darbdaviui mokama subsidija darbo užmokesčiui ir „Sodros“ įmokoms iš dalies kompensuoti, kai darbdavys įdarbina Užimtumo tarnybos siųstą papildomai darbo rinkoje remiamą asmenį“, – aiškina M. Jankauskienė.
Ji taip pat mini paramą mokymuisi, kai darbdaviui yra parengiami reikalingi kvalifikuoti darbuotojai; paramos judumui priemonę, sudarančią galimybę darbdaviui gauti darbuotojų vežimo į darbo ir atgal kompensaciją.
Pasikeitė apibrėžimas
2024 m. liepos 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pataisoms, buvo pakeistos ir papildomai remiamos darbo rinkoje asmenų grupės. Pasak M. Jankauskienės, būtent tokių kaip ilgalaikiai bedarbiai nebeliko, šią grupę pakeitė bedarbiai, kurie pastarus šešis mėnesius nedirbo pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu arba nebuvo savarankiškai dirbantys asmenys.
„Šis pakeitimas įgalino daugiau asmenų gauti pagalbą įsidarbinant, nes teisę į papildomą rėmimą darbo rinkoje asmenys gali įgyti iškart tik suteikus bedarbio statusą, o ne po tam tikro registracijos Užimtumo tarnyboje laikotarpio“, – pasakoja M. Jankauskienė.
„Tačiau natūralu, kad visiems, kurie turi teisę į papildomą rėmimą darbo rinkoje, turimų finansinių išteklių nepakanka, todėl šiemet Užimtumo tarnyba sugriežtino darbdavių, norinčių dalyvauti įdarbinimo subsidijuojant priemonėje, atrankos kriterijus. Tokiu būdu siekiama tvaraus ir ilgalaikio asmenų integravimo į darbo rinką, o ne vienų subsidijuojamų darbuotojų keitimo kitais subsidijuojamais darbuotojais“, – pabrėžia ji.
Lygiai taip pat Užimtumo tarnyba dalyvauti minėtoje priemonėje atrenka ir darbo ieškančius asmenis – vertinama, kokioms ar kelioms papildomai remiamoms darbo rinkoje grupėms priklauso asmenys, kokia jų asmeninė situacija, aktyvumas darbo rinkoje. „Tokiomis atrankos procedūromis siekiama suteikti pagalbą įsidarbinti tiems, kam jos labiausiai reikia, pas tuos darbdavius, kurie yra socialiai atsakingi, linkę mokėti konkurencingą darbo užmokestį, išlaikyti savo darbuotojus“, – teigia M. Jankauskienė.
Ilgalaikiams bedarbiams, kurių nedarbo trukmė ilgesnė nei 12 mėnesių, skaičiuojant nuo įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje dienos, Užimtumo įstatyme yra numatyta galimybė dalyvauti Užimtumo didinimo programose, kur jie gali įsidarbinti laikinai ir tokiu būdu ugdyti ar atkurti darbo įgūdžius ir užsidirbti pragyvenimui būtinų lėšų. Užimtumo didinimo programas rengia ir įgyvendina savivaldybės.
Pasyvesnė paieška
M. Jankauskienė atkreipia dėmesį, kad rugpjūtį 3,7 tūkst. darbdavių įregistravo 14,7 tūkst. laisvų darbo vietų. Palyginti su liepa, darbuotojų ieškančių darbdavių skaičius mažėjo 300 (7,3 proc.), naujų darbo pasiūlymų mažėjo 1,2 tūkst. (7,4 proc.).
„Darbuotojų paieška išlieka pasyvesnė nei pernai daugelyje sektorių. Nuo metų pradžios laisvų darbo vietų įregistruota 6,8 tūkst. (6,1 proc.) mažiau nei 2024 m. tuo pačiu laikotarpiu, t. y., kas mėnesį paskelbiama vidutiniškai 800 mažiau darbo pasiūlymų nei pernai“, – teigia UT atstovė spaudai.
Naujausi komentarai