– Kokia situacija su investicijomis? Ką galėtumėte mūsų klausytojams papasakoti – kur mes čia esame, kokioje fazėje dabar?

– Matyt, nieko labai džiuginančio pasakyti negalima, nes kalbant apie užsienio plyno lauko investicijas, naujų realiai nėra. Tikrai galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kas liečia lietuviškas investicijas – situacija šiek tiek geresnė. Lietuvos verslas toliau plečiasi, bando veikti, bando siekti. Užsienietiškas verslas, kuris jau yra Lietuvoje, taip pat daro tam tikras plėtros kryptis. Bet faktas tas, kad nuo karo pradžios, kalbant apie naujas plyno lauko investicijas ir naujas gamyklas, kurias statytų nauji investuotojai, situacija pas mus prasta.

– Viskas dėl geopolitinės situacijos? Kapitalas sukasi labiau viduje, bet iš užsienio – nelabai?

– Be abejonės, geopolitinė situacija yra lemiamas veiksnys. Tie investuotojai, kurie labai aktyviai domėjosi, per antrą karo savaitę informavo, kad stabdo savo planus ir atvyks vėliau. Tai didžiulė problema. Nes karas vieną dieną baigsis. Bet, mano nuomone, yra dar viena problema: karui pasibaigus investicijos gali ir nesugrįžti. Ir ypač priklausomai nuo to, kaip karas pasibaigs. Jei pasibaigs palankiai Rusijai, jei jai bus atiduotos dalys Ukrainos žemių, investuotojai galvos, kad Rusija ateityje gali sugrįžti su naujais planais. Tokiu atveju toje lentelėje, kur investuotojai žymi pliusus ir minusus svarstydami, į kurią šalį eiti, ties Lietuva – kaip ir kitomis Baltijos šalimis – atsiras didelis minusas, galintis nulemti pasirinkimą. Nuoširdžiai bijau, kad tas sugrįžimas nebūtų nei staigus, nei įspūdingas. Dėl to mums labai svarbu rūpintis esamais investuotojais, juos skatinti, padėti, kad jie čia jaustųsi laimingi ir patenkinti.

– Kad nepabėgtų, nes gali būti ir tokia tendencija.

– Ji jau yra. Daugybė verslų dabar diversifikuoja rizikas: leidžia čia obligacijas, o pinigus investuoja, pavyzdžiui, Lenkijoje ar kitose šalyse. Nuo praeitų metų antro ketvirčio kapitalo nutekėjimas iš Lietuvos yra akivaizdus, vektorius stabilus ir nesikeičia. Galime turėti įvairių, mums nemalonių dalykų, ypač kai pamatėme, kad paskutinis ketvirtis rodo BVP augimo sulėtėjimą. O tie planai surinkti daugiau mokesčių – tiek todėl, kad jie pakelti, tiek todėl, kad BVP augs – dabar gali keistis.

– Kas čia įvyko? Kaip jums atrodo?

– Pažiūrėkime, kas pasikeitė per tą laikotarpį. Geopolitika nepasikeitė. Viešojo sektoriaus kokybė nepasikeitė. Daugybė kitų dalykų irgi nepasikeitė. Karas tęsiasi. Situacija su Baltarusija – ta pati. Paskutiniai įvykiai dar neatsispindėjo trečio ketvirčio rezultatuose. Tad tikrai negaliu nieko tvirtinti, nes neturiu aiškaus atsakymo. Bet verslas, svarstant mokesčių reformą, aiškiai sakė, kad tai tikrai nepadės BVP augimui. Labai įdomus sutapimas, kad sulėtėjimas įvyko. Nuoširdžiai tikėjausi, kad lėtėjimas bus lėtesnis. Tikėjausi, kad mokesčių reforma pakenks bendram vidaus produktui, bet nesitikėjau, kad taip greitai. Tačiau tvirtinti, jog tai įvyko būtent dėl reformos, negaliu. Visgi sutapimas įdomus.

– Mokesčių reforma, kaip sakot, įvyko, bet skaičiuose atsispindės tik kitų metų pavasarį?

– Yra ir lūkesčių efektas – ką galvoja verslas, kaip jį paveiks, kokių veiksmų turi imtis, ar investuoti čia, ar kažkur kitur. Lūkesčiai yra labai svarbus dalykas. Galbūt jie pradėjo veikti jau dabar.

– Tai lūkesčiams mokesčių reforma pakenkė, bet turime suprasti ir kodėl ji buvo daroma – gynybos finansavimo didinimas, didžiulės geopolitinės rizikos. Verslininkai siūlė keturis procentus gynybai. Vyriausybė turi ribotą priemonių rinkinį – mokesčius ir skolinimąsi.

– Jau esu sakęs ir anksčiau, kad reforma buvo daroma ne dėl gynybos, o dėl rinkimų – dėl populistinių siekių, kalbų apie socialinės atskirties mažinimą. Puikiai suprantame, kad pakėlus mokesčius biudžete nebūtų daugiau pinigų, o gal net mažiau dėl susitraukiančio ekonomikos aktyvumo. Mano supratimu, su BVP lėtėjimu gali įvykti panaši situacija. Mes palaikome keturis ar penkis procentus gynybai, bet sakome, kad pinigų galima surasti skatinant ekonomiką, padedant verslui, užtikrinant, kad Lietuvos verslininkai norėtų dirbti Lietuvoje, o ne investuoti Lenkijoje ar kitose šalyse. O dabar tendencija yra aiškiai priešinga. Šiaip verslas Lietuvoje labai pasikeitęs. Jei prisiminsime, ką turėjome prieš 20 metų ir ką turime dabar, lietuviškas verslas vertas didžiulės pagarbos dėl progreso. Atsimenu savo diskusiją su buvusiu „Philip Morris Lietuva“ generaliniu direktoriumi. Jis prieš kokius 20 metų man tvirtino: „Lietuva niekada nebus išsivysčiusi šalis, kol neturės nors vieno savo prekės ženklo, žinomo visame pasaulyje.“ Tada galvojau, kuris iš mūsų prekės ženklų turi perspektyvą – ir nieko negalėjau sugalvoti. Ir daug metų nemačiau pokyčių. Bet šiais metais supratau, kad jau turime tris prekės ženklus – arba bent du su puse – kuriuos žino labai daug pasaulio žmonių. Ar bendrauji su švedu, danu, britu ar airiu – jei paklausi, ar žino „Vinted“, jie sako „taip“, tik dažnai mano, kad tai lenkiška ar prancūziška įmonė. Niekas nežino, kad tai iš Lietuvos. Jei paklausi apie „NordVPN“, žino beveik visi. Ir trečias prekės ženklas, kur čia dabar kas nors galėtų ginčytis, kiek lietuviškas, kiek ne, yra „Revolut“. Bet labai daug pasaulio šalių jį priima kaip lietuvišką, nes pirmoji bankinė licencija suteikta Lietuvoje. Šiuo metu Lietuvoje turim didžiulį potencialą tiek IT sektoriuje, tiek DI sektoriuje, tiek biotechnologijose, ir mums tik reikia padėti, kad visi šie dalykai judėtų. Pagalba visų pirma ateina per politikų ir valdžios norą būti partneriais su verslu, ko mums labai trūksta. Ir kai sakai politikams, labai svarbu, kad verslas būtų partneris, investuotų, darytų daugiau Lietuvoje, matai iš akių, kad jie nelabai supranta, apie ką kalbama ir kokia čia partnerystė. Nes valdžia yra valdžia, o verslas yra verslas.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– Toks įspūdis, kad valdžia galvoja, jog verslas suinteresuotas tik savo pelno augimu, o valdžia – platesniu tvarumu, kad žmonės būtų patenkinti, algos geros, teisingumo būtų daugiau ir panašiai. Gal tame yra problema.

– Taip, nemažai valdžios atstovų tokį mitą susikuria galvoje, kad jie rūpinasi žmonėmis, o verslas rūpinasi tik pelnu. Bet nieko panašaus. Verslui dar svarbiau negu politikams, kad gatvėse būtų saugu, kad žmonės turėtų pinigų. Manau, verslininkai šimtą kartų labiau negu politikai to nori. Tik vėlgi, supratimo klausimas, kas yra geriau. Tai, kai išgirstam apie keturių dienų darbo savaitę, tai kodėl nepadarius keturių valandų darbo savaitės? Daug žmonių būtų laimingesni, bet tik ne tie, kurie nori dirbti, nes konkurencinė aplinka yra tokia, kokia yra. Kai investuotojai turi pasirinkimą, kur investuoti – Danijoje Šveicarijoje, Latvijoje ar Lietuvoje, – jei mes turėsim keturių darbo dienų savaitę ir svaigsim, kad per keturias dienas padarysim tiek, kiek anksčiau per penkias, tai naivu. Ir, tiesą sakant, jau dabar kai kuriose valstybės institucijose penktadienį surasti žmogų yra sunku. Atrodo, kad keturių dienų darbo savaitė jau egzistuoja. Ir tai nėra gerai, nėra teisinga, toks konkuravimas su verslu yra nesąžiningas ir neprotingas.

– Kiek kalbuosi su verslo žmonėmis laidose, darbo jėgos tema ir tas požiūris į darbą, ypač jaunimo, labai pastebimas. Kai kurie net atvirai sako, kad auginam tokią jauną kartą, kuri nelabai nori dirbti, dažnai keičia darbus, yra išlepinti ir panašiai. Nežinau, ar jūs tos nuomonės laikotės, bet iš principo girdžiu tai iš verslininkų, kad požiūris į darbą Lietuvoje darosi toks savotiškas.

– Mano nuomone, Lietuva paskutinius penkerius metus yra be galo sėkminga šalis. Vilnius – nuostabi vieta gyventi. Ir visada bandžiau ieškoti atsakymo, kas čia tokio gero, kodėl mes tokie sėkmingi. Nes teigti, kad turime didžiulę ekonomiką, didžiulį išteklių derlingumą ir panašiai – akivaizdu, kad netiesa, kad esame strategiškai ypatinga šalis – irgi netiesa, kad turime patį geriausią viešąjį sektorių – taip pat ne. Aš matau vieną atsakymą – mūsų žmonės dar yra alkani. Deja, tas alkanumas akivaizdžiai mažėja. Sutinku, kad naujoji karta – jei paimsim apytiksliai 50-mečius, 40-mečius arba 20–25 metų žmones – labai skirtinga. Ir visose amžiaus grupėse yra visokių žmonių, bet jei paimsim kritinę masę, tai alkanumas sumažėjęs, komforto lygis padidėjęs.

– Kodėl taip yra?

– Feisbuke buvo toks klipas, priskiriamas vienam Jungtinių Arabų Emyratų šeichui: sunkūs laikai gimdo žmones, galinčius spręsti problemas, tie žmonės sukuria lengvus laikus, o lengvi laikai gimdo silpnus žmones. Atrodo, kad geras, patogus gyvenimas tikrai atpalaiduoja žmones, jie nebemato poreikio kovoti už ateitį.

–Susikuriame gerą gyvenimą, tampame tingūs. Duok Dieve, kad tas scenarijus neprasidėtų – kaip Spartos ir Atėnų Peloponeso kare. Vieni gyveno išlepę, demokratija, švietimas, viskas gerai; kiti – diktatūra, alkani. Ir baigėsi tuo, kad Sparta paėmė Atėnus. Ar nesibaigs taip Europai? Nes tampam išlepę, tingūs, visko turim, viskas gerai, bet bijom mirti. O diktatoriai kažkaip gali tokius išlepusius...

– Man atrodo, jūsų žodžiuose labai daug tiesos. Mes turim Atėnų prigimtį labiau negu Spartos. Bet turim ir demokratiją, kuri mums tikrai nepadeda. Geriausias pavyzdys – veto teisė įvairiais klausimais Europos Sąjungoje. Akivaizdu, kad ES nepasimokė iš dviejų tautų respublikų nelaimių. Čia net ne demokratijos klausimas, o kažkas tokio, kas gali privesti prie labai nemalonių pasekmių. Tikėkimės, kad tai keisis, nes ir su Europos Komisijos pareigūnais, ir su kitais politikais kalbant, jie pripažįsta problemą. Bet ar bus įgalūs ją pakeisti? Kad pakeistum, kažkas irgi turi atsisakyti galios, veto teisės. O tai labai sudėtinga, galbūt 50–90 metų reikalas, net nežinau.

– Grįžtant prie ekonominių ir socialinių reikalų – pradėjot laidą nuo to, kad neramina prastėjantys ekonomikos rodikliai. Viršuje ieškoma atsakymų, kodėl. Ir Vokietijos ekonomika, ir bendra euro zonos ekonomika nespindi. Latviją, Estiją pridėkim – jos irgi nuosmukyje. Ir įsivaizduoti, kad Lietuva iš vartojimo ilgai važiuos, negalim. Nors ateina pensijų pinigai, kitais metais gal bus kažkoks ekonominis pagyvėjimas, valdžia tai kalkuliuoja. Nes ekonomikos lėtėjimas nenaudingas visiems: valdžiai, mums, mokesčiams. Bet klausimas – apie verslą. Vis sakot, kad santykis verslo, valdžios ir visuomenės Lietuvoje yra toksiškas. Žmonės nepasitiki valdžia, valdžia – verslu, gaunasi užburtas ratas. O žmonės turi daug priežasčių nepasitikėti verslu: mažos algos, išnaudojimas, nesiskaitymas ir panašiai. Tai kaip tai keisti, jūsų nuomone? Jūs praeitą savaitę su premjere kalbėjote visi, verslo lyderiai, ir sakėte premjerei, ko jūs tikitės, ką daryti. Koks buvo jūsų, pavyzdžiui, patarimas, ypač šitoj situacijoj, kad ekonomika nebuksuotų?

– Aš apsisprendžiau nesiūlyti nieko ir neprašyti nieko iš Vyriausybės, išskyrus vieną dalyką, kuris, mano nuomone, išspręstų visus kitus. Mano didžiausias palinkėjimas premjerei buvo imtis priemonių, kad valdžia ir verslas taptų partneriais. Visų pirma – apie tai kalbėti.

Lūkesčiai yra labai svarbus dalykas.

– Kodėl tai svarbu?

– Dėl to, kad tai didina pasitikėjimą ir verslui, ir valdžiai. Dėl to, kad tai verslą skatina labiau investuoti Lietuvoje negu kitur. Mes dabar jau turim nemažą kapitalo antplūdį. Dėl geopolitinių aplinkybių – norą diversifikuoti. Tikrai tas lietuviškas verslas, ant kurio mes dabar jojame, turi pasirinkimų ir gali išvykti. Mums labai svarbu, kad jie jaustųsi komfortiškai, jaustų, kad jie palaikomi, kad jais rūpinamasi ir taip toliau. Nes, kaip pasekmė, yra ekonomikos augimas.

– Bet valdžia iš principo nesako, kad verslas blogas. Bet ką girdžiu iš kairiosios valdžios, tai, jie sako, viskas tvarkoj, aukim, bet dalinkitės, būkit žmogiškesni dalindamiesi.

– Taip, bet čia toks šiek tiek vaikiškas kalbėjimas, skirtas laimėti rinkimus, mano supratimu. Nes verslas dirba konkurencingoje aplinkoje. Ir nėra geresnio būdo pagerinti darbuotojų sąlygas – nuo atlyginimo iki pagarbos – kaip tik konkurencija dėl darbuotojų. Tu tik parodyk bent šiek tiek nepagarbos dvidešimtmečiui ar trisdešimtmečiui darbuotojui, jis nieko nelauks ir išeis. Jis turi pasirinkimą, jam nereikia jokių profesinių sąjungų.

– Jūs kalbat apie labai talentingus žmones…

– Tas pats vyksta su inžinieriais, su biotechnologais ir kuo tik nori. O jeigu kalbam apie gamyklos darbuotojus, pavyzdžiui, apie statybų sektorių. Įsivaizduokim, kas įvyks Lietuvos statybų sektoriuje pradėjus statyti karinius miestelius. Tarkim, gruodžio mėnesį pasibaigs karas Ukrainoje. Kas atsitiks? Dalis ukrainiečių statybininkų išvažiuos, nes Ukraina sulauks labai daug pinigų. Ten bus didžiulė konkurencija dėl statybų darbuotojų. Į Lietuvą atvažiuos 5 tūkst. Vokietijos karių, kurių karininkai gyvens Vilniuje, manau, jų bus keli šimtai ar daugiau, Vilniuje padidės paklausa butams. Statyti jų nelabai bus kam, nes visi statybininkai bus užimti karinių miestelių statyboje arba Ukrainoje. Tada būsto kainos pakils, nuomos kainos pakils ir turėsim atitinkamą rezultatą. Ir kiekvienas statybininkas bus aukso vertės. Jis gaus tiek, kiek prašys – niekas ant jo nešauks, darbų vadovai ir rangovai lankstysis. Tas pats yra ir su gamyklų darbuotojais. Pažiūrėkit, pavyzdžiui, į Akmenės rajoną, ten jau dabar darbuotojų beveik neįmanoma rasti. Kaip tu gali nepagarbiai elgtis, jeigu žinai, kad jis išeis kitur? Konkurencija yra tas dalykas, kuris labiausiai rūpinasi darbuotojų interesais – ir atlyginimu, ir pagarba. O sakyti, kad darbdaviai turi mokėti daugiau vien dėl to, kad turi mokėti daugiau, tai grįžtame į gyvenimą, kuriame gyvenome iki 1990 metų.