Maniau, kad mūsų pokalbis bus apie demografines šalies problemas, darbo jėgos trūkumą, ekonomiką ir tai, kiek naujasis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) pasiūlytas beveik 800 mln. eurų vertės priemonių paketas šeimoms realiai pagerins sąlygas auginti vaikus.
Su Vilniaus universiteto profesoriumi dr. B. Gruževskiu tikrai kalbėjomės ir apie tai, tačiau viskas pasisuko gilesnių socialinių klausimų link: ar šalyje tikrai trūksta darbo jėgos išteklių, ar valstybė negeba jų tinkamai išnaudoti? Ar patys kaip visuomenė pakankamai gerai suvokiame, koks gimstamumas yra svarbus valstybės išlikimui ilguoju periodu? Kodėl jauni žmonės nenori turėti vaikų? Kiek tokį sprendimą lemia valstybės politika ir kiek – ryšiai su vyresniąja karta, bendruomene, informacinių technologijų (IT) pasauliu? Gal švietimo sistema per mažai susirūpinusi jauno žmogaus vertybinio stuburo ir apskritai savivertės, kuri lemia ateities sprendimus, stiprinimu?
„Vaikai nacionalinėje valstybėje yra aukščiausias turtas. Saugumo kontekste irgi svarbiausi tie patys vaikai, kurie vėliau gins tėvynę arba jai atstovaus“, – neabejoja prof. dr. B. Gruževskis.
Demografinė anatomija
Diskusijos apie demografinius pokyčius nebūna lengvos. Ši tema tarsi natūraliai turi neigiamą krūvį, nes suprantame, kad kalbama bus greičiausiai ne apie pačias šviesiausias ateities perspektyvas. Tokią konotaciją lemia keli faktoriai, o pirmiausia – gyventojų skaičiaus mažėjimas.
Nors, kaip teigia prof. dr. B. Gruževskis, pastaruosius kelerius metus ryškus gyventojų mažėjimas Lietuvoje po truputį stabilizavosi, to nepakanka: dėl natūralaus darbo jėgos, gyventojų judėjimo, skirtumo tarp mirčių ir gimstamumo 20–30 metų laikotarpiui turime užprogramuotą gyventojų skaičiaus mažėjimo tendenciją.
„Tokios gyventojų mažėjimo tendencijos būdingos visai ES, tačiau daugelyje ES šalių to nesimato dėl aktyvesnės imigracijos, – atkreipia dėmesį prof. dr. B. Gruževskis. – Kita vertus, Skandinavijoje, Estijoje gimstamumas netgi atsigauna.
Kitas aštrus klausimas ne tik ES, bet ir visose išsivysčiusiose šalyse, yra gyventojų senėjimas. Afrika irgi sensta, tik skirtumai yra labai dideli, nes ten 65 metų amžiaus ir vyresni žmonės sudaro 5–6 proc. populiacijos, o pas mus (Lietuvoje ir reikšmingoje dalyje kitų ES šalių) jie sudaro 20 proc. ir daugiau visų gyventojų“, – aiškina sociologas.
Koja kojon su pasauliniu gyventojų amžėjimu žengia gimstamumo sumažėjimas. Prie šios tendencijos prisideda tai, kad moterys pirmuosius vaikus pagimdo vyresniame amžiuje. „Vidurkis yra apie 28 metai ir tas amžius vis auga, dabar artėjama ir prie 29 metų. Natūralu, kad kai pirmas vaikas gimsta vėliau, yra didesnė tikimybė, kad moteris susilauks mažiau vaikų“, – sako prof. dr. B. Gruževskis.
„Nors, pvz., Izraelis yra pavyzdys, kad nors pirmas vaikas šalyje irgi gimsta gana vėlai, vidutiniškai apie 27-uosius moters gyvenimo metus, bet viena moteris vidutiniškai pagimdo daugiau nei du vaikus. Tai yra netradicinė padėtis, bet, aišku, Izraelio ir visuomenė yra netradicinė – jiems natūrali išlikimo kultūra, savo Holokaustą jie tam tikra prasme išgyveno tūkstančius metų“, – teigia jis.
Prof. dr. B. Gruževskio vertinimu, nors gyventojų skaičiaus, gimstamumo mažėjimas, amžėjimas yra pasaulinės tendencijos, Lietuvoje šių problemų intensyvumas yra didesnis, todėl demografinės politikos priemonės turi būti kiekvienos partijos ir kiekvienos Vyriausybės programos prioritetas.
„Aišku, dabar svarbi saugumo tema, kriziniai darbai, bet demografinė politika turi būti nuosekli, kryptinga artimiausius 30 metų, – įsitikinęs sociologas. – Džiugu, kad nuo 2019 m. turime teigiamą tendenciją: į Lietuvą atvyksta daugiau žmonių negu išvyksta, vyksta reemigracija. Yra objektyvių priežasčių – gyvenimo lygis, ekonominės perspektyvos tikrai gerėja.“
Problema ta, kad teigiamų pokyčių tempai nepakankami, todėl prof. dr. B. Gruževskis akcentuoja ir užsieniečių integraciją: „Aš dažnai girdžiu, kad šie žmonės teigiamai atsiliepia apie situaciją, jų galimybes Lietuvoje. Reikėtų rūpintis, kad sėkmingai su šeimomis integravęsi ar su Lietuvos piliečiais šeimas sudarę užsieniečiai kryptingai stiprintų mūsų demografines perspektyvas.“
Nepanaudoti ištekliai
Šiandien demografinių pokyčių tema dažnai pakrypsta darbo išteklių mažėjimo problematikos link. Prof. dr. B. Gruževskis akcentuoja, kad šiandien apie 12 proc. Lietuvos jaunimo (16–29 metų amžiaus žmonės) nedirba, yra registruoti Užimtumo tarnyboje (UžT). Visoje ES tokio jaunimo registruota apie 15 proc.
„Reikia susimąstyti, ar mums trūksta darbo išteklių, ar mes nemokame jų panaudoti. Pagaliau susikaupkime – ką mes darome mokyklose? Kaip mes ruošiame jaunimą? 10–12 metų amžiaus žmonės yra mūsų rankose. Kiekvienais metais išleidžiame šimtus milijonų eurų švietimo sistemai ir turime 12–15 proc. nedirbančių jaunų, geriausių mūsų žmonių, kurie moka mūsų kalbą, puikiai išmano IT. Net ir vadinamieji dvejetukininkai puikiai valdo IT. Šiandien visi vaikai iš visų mažumų – rusų, lenkų – puikiai kalba lietuviškai, moka ir užsienio kalbų. Baigėsi šios problemos“, – tikina sociologas.
Jis pereina nuo jaunimo prie brandžiausios visuomenės dalies. Lietuvoje dirba apie 12–13 proc. pensinio amžiaus žmonių. Tai vienas aukščiausių tokių rodiklių ES. „Tai gera tendencija, bet reikia pagalvoti, gal yra galimybių didinti darbo rinkos patrauklumą vyresnio amžiaus žmonėms? Taip pat yra nemažai galimybių didinti darbo rinkos patrauklumą žmonėms su negalia. Mūsų šalyje dirba žymiai mažiau žmonių su negalia negu ES šalyse“, – sako prof. dr. B. Gruževskis.
„Tai milžiniški ištekliai, dešimtys tūkstančių žmonių. Nesakau, kad visi pensinio amžiaus žmonės norėtų ar prievarta turėtų dirbti – jie gali turėti kitų planų, užsitarnavo poilsį. Tik sakau, kad reikėtų daryti priemonių sistemą, kuri skatintų, todėl dėmesio centre turi būti patrauklumo veiksnys, kad darbas būtų laimingo ir visaverčio gyvenimo, o ne prievartos ir alinimo elementas“, – poziciją aiškina sociologas.
„Šiandien tikrai susiduriame su neigiamomis demografinėmis tendencijomis, bet jų kontekste tikrai nėra pagrindo kalbėti apie darbo jėgos trūkumą, nes turime milžinišką neefektyvų darbo jėgos panaudojimą“, – pabrėžia ekspertas.
Saugumo atmosfera
Visuomenė mato demografines problemas. Įvairios rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos, pvz., „Spinter tyrimai“, tradiciškai atlikdavo įvairaus pobūdžio visuomenės apklausas. Pasak prof. dr. B. Gruževskio, jau prieš pandemiją, kai pasaulis ir jo problemos, regis, buvo kiek kitokios, žmonės akcentuodavo demografines problemas, suprato jų reikšmę ir įtaką ateičiai.
Tačiau tyrimai byloja apie labai skirtingą suvokimą: viena, kai žmonės bendrai kalba apie proceso paplitimą arba jo svarbą, pvz., korupciją, o kita, kai jie kalba apie savo atsakomybę ir įtaką tos problemos kontekste. Prof. dr. B. Gruževskis analogišką tendenciją mato ir gimstmumo srityje.
„Vaikų skaičiaus mažėjimą ir demografines įtampas, baimes žmonės reitinguoja kaip labai svarbius dalykus, bet, kai mes klausiame apie jų pačių atsakomybę ar galimybes veikti, jie pažymi, kad yra neutralūs arba kad nemato galimybių tiesiogiai veikti, prie to prisidėti, – detalizuoja sociologas. – Tai negerai, nes dažniau atsakomybę ir suvokimą apie gimstamumą ir vaikų turėjimo svarbą apklausose demonstruoja subrendę žmonės – nuo 40 metų ir vyresni. Vis dėlto manau, kad nuo jų labai daug kas priklauso, nes labai svarbu, koks jų santykis su savais vaikais.
Ar jie jaustų tėvų palaikymą, jeigu susilauktų savo vaikų? Jauni žmonės bijo, kad vaiko ir ypač daugiau vaikų turėjimas gali labai pakeisti jų gyvenimo būdą, o šiuolaikinis žmogus labai vertina laisvę, galimybę pasirinkti. Jeigu yra geri santykiai su tėvais, ypač jei dukros jaučia, kad bus palaikymas, bus galima tėvams per atostogas savaitei, savaitgaliui ar savaitės viduryje vienam vakarui palikti vaikus, kad būtų galima pabūti su draugais, atsikvėpti, drąsa turėti vaikų žymiai sustiprėja. Todėl vyresnės kartos, senelių įtaka yra didelė – jie kuria palaikymo atmosferą. Jei auganti mergina mato, kaip mama rūpinasi seneliais, kaip atrodo tarpusavio palaikymas, akivaizdu, kad drąsiau priims sprendimą ateityje susilaukti vaikų“, – neabejoja sociologas.
„Mums labai svarbu šalyje formuoti pasitikėjimo atmosferą, kad vaiko ugdymas, priežiūra nėra tik tavo asmeninė atsakomybė. Tai pirmiausia yra valstybės atsakomybė, bet žmogaus vertybinėje sistemoje turi būti pasitikėjimas šeima kaip saugumo erdve. Jei užaugęs išeinu iš tokios erdvės, darau prielaidą, kad tokia erdvė leis man, augant įsipareigojimams, išsaugoti saugumą“, – pabrėžia jis.
Kodėl nenori gimdyti?
2025 m. pabaigoje „Spinter“ apklausos metu 19 proc. jaunų moterų nurodė, kad finansinio stabilumo trūkumas yra pagrindinė nenoro turėti vaikų priežastis. „Viena vertus, gerai, kad žmonės vertina savo finansines galimybes, bet kita vertus, žmonės mato savo atsakomybę, o vaiko gimimas turi būti susietas su finansine parama“, – požiūriu dalijasi prof. dr. B. Gruževskis.
„Formuoju nuostatą, kad vaiko, ir ypač daugiau vaikų, turėjimas turėtų garantuoti šeimos finansinį stabilumą. Atsiradus vaikų turi būti tokios garantijos, kad jums tikrai nebūtų sunku ar sunkiau finansiškai nei iki tol, kol neturėjote vaikų“, – detalizuoja jis.
Prof. dr. B. Gruževskis siūlo su kiekvienu vaiku tėvams mažinti tam tikrus mokesčius, tuo pat metu pridedant papildomas išmokas. „Kitaip tariant, vaikas būtų šeimos, namų ūkio finansinio stabilumo garantas, – teigia sociologas. – Mums reikia galvoti, kaip tie žmonės, kurie neturi vaikų, labiau prisidėtų prie biudžeto finansavimo.“
Santykių krizė
Antra priežastis, kodėl moterys vengia turėti vaikų, yra partnerio neturėjimas. Pasak prof. dr. B. Gruževskio, stabilių santykių trūkumas yra milžiniška problema visame pasaulyje.
Prie to prisideda ir IT įsigalėjimas mūsų kasdienybėje. „Moterys apklausose kaip vieną iš priežasčių, kurios prisideda prie abejonių, ar susilaukti vaikų, pažymi nestabilumą. Santykiai internetu sudaro galimybes komunikuoti kad ir su 30 asmenų vienu metu. Tai išblaško. Stabilumo santykių srityje stoka tampa norma. Skyrybos tampa norma. Susikaupimas, noras išsaugoti šeimą, santuoką reikalauja papildomų pastangų, o jos neugdomos kaip norma“, – problematiką atveria sociologas.
Stabilumo santykiuose trūkumas tampa norma. Skyrybos tampa norma. Susikaupimas, noras išsaugoti šeimą, santuoką reikalauja papildomų pastangų, o jos neugdomos kaip norma.
Santykių krizę katalizuoja ir ankstesnės patirtys. „Lietuvoje auga skyrybų skaičius, bet mažėja santuokų skaičius. Tai baisi bendra pasaulinė tendencija. Neturėdami stabilumo pavyzdžio šeimoje žmonės nežino, kaip kurti tokią sistemą. Žinoma, yra ir stabilių šeimų, bet jos sudaro mažiau nei pusę visų šeimų. Daug jaunimo, kuris ruošiasi gyvenimui, išėjo iš nepilnų šeimų, ir jie neretai mato šeimą kaip įtampos erdvę“, – teigia prof. dr. B. Gruževskis.
Dar didesnį spaudimą šeimos autoritetui kelia postmodernios visuomenės vertybės: ne šeimos kūrimo, o laisvės, kelionių, asmeninių tikslų siekimo prioritetizavimas. Tai patvirtina visuomenės apklausos. Pasak prof. dr. B. Gruževskio, kai kalbama apie priežastis, kurios skatina nenorą susilaukti vaikų, susumavus visus vertybinius pasirinkimus, jie aplenkia finansinio stabilumo trūkumo dedamąją.
„Čia man vėl reikia grįžti prie švietimo sistemos įtakos. Naują Šeimos priemonių paketą pateikė SADM, bet nieko nepateikė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM). Sėkminga, laiminga šeima prasideda nuo ŠMSM, o ne nuo SADM. Vaiko vertybių formavimas prasideda mokykloje“, – tvirtina prof. dr. B. Gruževskis.
Naują Šeimos priemonių paketą pateikė SADM, bet nieko nepateikė ŠMSM. Sėkminga, laiminga šeima prasideda nuo ŠMSM, o ne nuo SADM. Vaiko vertybių formavimas prasideda mokykloje.
Jis pasakoja apie Seime šiemet vykusią konferencija, kurios dėmesio centre atsidūrė demografiniai procesai ir darbo rinkos problemos. Vienas iš jos metu padėtų akcentų buvo siekis stiprinti pilietinį ir kultūrinį ugdymą visų pakopų ugdymo institucijose, ypač plačiau atskleidžiant šeimos ir vaikų turėjimo vertybes būtent savo gimtinėje.
Prof. dr. B. Gruževskis įsitikinęs, kad mokykla turi padėti vaikams pajausti šeimos, brolišką artumą. Ar ugdymo įstaigose tai vyksta? Iškart pagalvoju apie savo septintoką sūnų ir, stebėdama jo kelią mokykloje, stipriai tuo abejoju.
„Šeimos turėjimas mums buvo primestas gamtos, bet įvyko egzistencinis lūžis: žmogus – homo sapiens – laimėjo prieš savo prigimtį. Rūšies pratęsimas mums nebėra pagrindinis tikslas. Gamta per seksualinį potraukį užkodavo giminės pratęsimą, o mes suvaldėme potraukį su įvairia kontracepcija. Laimėjome prieš gamtą, todėl galime tenkinti savo socialinius poreikius – to dar negalime valdyti, bet, manau, kad greitai galėsime, – sako prof. dr. B. Gruževskis. – Nesuvokiame, kad taip pjauname šaką, ant kurios sėdime.“
Ką siūlo SADM?
Rugsėjį SADM pristatė beveik 800 mln. eurų vertės priemonių paketą šeimoms. Vien kitų metų biudžete tam numatyta 150 mln. eurų. Paketą sudaro devynios priemonės, iš kurių trys yra naujos, o kitos reikšmingai tobulinamos ir plečiamos.
Prof. dr. B. Gruževskis pasiūlytą Šeimos priemonių paketą apskritai vertina labai teigiamai. Pirmiausia dėl to, kad akcentuojama motinystės vertybė, kalbama apie didesnes pensijų garantijas turintiems vaikų.
Siūloma vaiko priežiūros ar artimojo slaugos laikotarpiu asmenis pensijų socialiniu draudimu drausti nuo vidutinio darbo užmokesčio (VDU), o ne nuo minimalios mėnesinės algos. Tai leistų sukaupti daugiau pensijos apskaitos vienetų. Pvz., trejus metus vaiką prižiūrėjęs asmuo vietoj pusantro apskaitos vieneto sukauptų tris apskaitos vienetus.
„Matome, kad vidutiniškai moterų pensijos yra mažesnės ir dėl mažesnio būtinojo darbo stažo, ir mažesnių karjeros galimybių. Socialinis draudimas turi būti vienas iš elementų, skatinančių motinystę“, – pabrėžia prof. dr. B. Gruževskis.
Sociologo vertinimu, dar būtų galima tobulinti pensinio amžiaus trukmę. Pvz., jei moteris turi du vaikus, jos pensinis amžius prasidėtų anksčiau – nuo 63 metų, jei turi tris vaikus – nuo 62 metų ir t. t. „Tokiu atveju jaunos moterys, gal dar neturinčios vaikų, aiškiai matytų perspektyvą“, – sako prof. dr. B. Gruževskis.
„Gerai, kad SADM numačiusi stiprinti ir išmokas ligos, vaiko priežiūros atvejais. Turiu idealią viziją, kad priemonės būtų nukreiptos taip, kad dar labiau didintų šeimų finansinį stabilumą. Ateityje turėtų dar labiau stiprėti mokestinės lengvatos, – dėsto ekonomistas. – Vaikui reikia grąžinti ekonominę vertę – dažnai matome, kad tai yra išlaidos, praradimai. Taip nebegali būti.“
SADM taip pat siūlo sukurti vaiko priežiūros ir užimtumo krepšelį vaikams nuo darželio iki dvylikos metų. Vienam vaikui kasmet būtų skiriama 5,2 bazinės socialinės išmokos dydžio (šiuo metu – 384,8 euro). Lėšas būtų galima naudoti auklės paslaugoms, pailgintos dienos grupėms, stovykloms. Priemonės poreikis siekia 110 mln. eurų, ji paliestų apie 286 tūkst. vaikų.
Prof. dr. B. Gruževskis pozityviai vertina ir šį siūlymą, ir SADM demonstruojamą papildomą dėmesį bei numatytas papildomas lėšas į Lietuvą grįžtančioms šeimoms: „Reemigracija turi būti visų politinių partijų dėmesio centre. Mane pasiekia žmonių nepasitenkinimas, kad štai mes nieko negauname, o šitie buvo išvažiavę, dabar grįžta ir gauna papildomų garantijų. Čia nėra prieštaravimo: tai, kad šie žmonės buvo išvažiavę, mums irgi buvo naudinga, nes jie sumažino spaudimą darbo rinkai, valstybės biudžetui, jie uždirbo ir siuntė pinigus į Lietuvą, padėjo savo vaikams, anūkams ar tėvams.“
Turi kritikos
Vis dėlto kritiškai prof. dr. B. Gruževskis pasisakė apie siūlymą etapais – nuo 2029 iki 2034 m. – įvesti nemokamus pietus visiems 5–10 klasių mokiniams, nevertinant šeimos pajamų. Pasak sociologo, ši priemonė labai disonuoja su viso Šeimos paketo priemonėmis.
„Esu prieš linijines priemones. Jei kalbame apie socialinę, švietimo, ekonominę politiką, pirmiausia turi būti taiklumas, – pabrėžia jis. – Pas mus pinigai yra labai brangūs, mes vien už palūkanas mokame per 1 mlrd. eurų, todėl turime pamatuoti, kaip panaudojame kiekvieną eurą.
Maitinimas visiems yra sena tarybinės sistemos atgyvena. Reikia padaryti apklausą, kokios šeimos negali sau leisti mokyklose maitinti vaikų. Reikia atsižvelgti ir į jaunimo nuostatas – gal reikia ne maitinti, o duoti, pvz., maistpinigių“, – svarsto prof. dr. B. Gruževskis.
Panašiai jis vertina ir kai kurių ekonomistų bei Seimo narių siūlymą vaiko priežiūros išmokas didinti net iki 150 proc. Sociologas tai laiko netikslinga priemone. „Šeimų, vartojimo, gyvenimo lygio diferenciacija Lietuvoje yra labai didelė, todėl tokios totalinės išmokos labai daug kainuoja. Beje, jei grįžtume prie nemokamų pietų, tai kainuotų pusę viso Šeimos priemonių paketo. Kitaip tariant, mažiausiai efektyvi priemonė kainuoja pusę visų priemonių. Manau, jaunos šeimos vis mažiau vertina tokius populistinius sprendimus“, – teigia ekonomistas.
Pasak jo, šią priemonę reikėtų sieti ne su šeimos politika, o su socialine parama: „Šeimos politikos kontekste būtų daug tikslingiau kiekvienam vaikui užtikrinti popamokinį ugdymą, nes tai yra ugdymo proceso dalis. Ypač tai aktualu vaikams, kuriems blogiau sekasi mokykloje.
Iki dvyliktos klasės reikia išugdyti vaiko vertę. Jeigu jis blogai mokosi, reikia ieškoti erdvių, kur jis gali atsiskleisti. Gal jis agresyvus, mušeika – kiek daug pasiekia boksininkai, mišrių kovų menų žvaigždės. Rose Namajūnas yra iš labai nesėkmingos šeimos, o padarė karjerą per kovas be taisyklių. Dabar jos nuotraukos puikuojasi ant žurnalų viršelių“, – primena sociologas.
„Šiuolaikinė mokykla turi užtikrinti ne tik išsilavinimą, bet ir vertę kiekvienam vaikui. Popamokinis ugdymas kaip tik yra ta erdvė, kur jis gali atsiskleisti. Tam turi būti skiriamas ir ŠMSM dėmesys, nes vaikas be vertės praktiškai yra vaikas be ateities“, – įsitikinęs prof. dr. B. Gruževskis.
Paradoksali patirtis
Yra šalių, kuriose ugdymo, išmokų mamoms, tam tikrų išlaidų kompensavimo sistemos yra itin aukšto lygio. Vis dėlto moksliniai tyrimai rodo, kad demografinei elgsenai tai beveik neturi įtakos. Pasak prof. dr. B. Gruževskio, kraštutinis pavyzdys yra Pietų Korėja.
„Šalyje labai daug dėmesio skiriama demografinei politikai, kadangi tai turi ryšį su krašto apsauga. Ten yra privaloma karo tarnyba ir jei sumažėja vaikų, vadinasi, sumažėja ir karių, o šalis dėl santykių su Šiaurės Korėja gyvena oficialiomis karo sąlygomis, nors karas dabar tiesiogiai ir nejaučiamas“, – aiškina sociologas.
„Jie labai daug investuoja: per dešimt metų išleido milijardus eurų ir išbandė įvairiausių priemonių – mokėjo už aukles, pavėžėjimą, baldus vaikams ir t. t. Tačiau šiandien turi žemiausią gimstamumo rodiklį per visą šį laikotarpį“, – pasakoja jis.
„Šiuolaikinių vertybių visuomenėje tradicinės priemonės nelabai veikia. Tačiau galima žiūrėti į Čekijos, Norvegijos įdomius pavyzdžius, Estija pasiekė tikrai nemažai, turi labai gerus rodiklius, lyg ir stabilizavo gimstamumo sumažėjimą. Yra į ką pasižiūrėti, bet, manau, Lietuvai daugiau įtakos turės savarankiški sprendimai ir priemonės“, – tikina prof. dr. B. Gruževskis.
Šiuolaikinių vertybių visuomenėje tradicinės priemonės nelabai veikia.
Jis įsitikinęs, kad Lietuva gali atrasti savo netradicinių sprendimų. Kaip vieną iš tokių priemonių ekonomistas siūlo didinti ir dienos ar vakaro centrų skaičių, kur tėvai galėtų laikinai palikti vaikus, jei vakare norėtų kur nors trumpam išeiti be jų.
„Reikia skatinti tėvų bendradarbiavimą, pvz., kad jaunos mamos galėtų susiburti, o joms erdvę užtikrintų savivaldybė. Vieną dieną ar vakarą viena mama palieka savo vaiką saugoti kitoms mamoms, kitą vakarą jūs analogiškai prisidedate prie bendruomenės ir išleidžiate kitą mamą, – netradiciniais siūlymais dalijasi sociologas. – Reikia galvoti apie priemones, kurios kuo mažiau kainuotų valstybei ir būtų kuo arčiau šeimos.“
Jis taip pat akcentuoja, kad Šeimos priemonių pakete numatyta ir daugiau galimybių šeimoms įsigyti būstą. Eksperto manymu, čia daug galėtų padaryti ir savivaldybės. „Pvz., Norvegijoje yra paplitę jaunų šeimų būsto kvartalai. Lietuvoje artėja savivaldybių rinkimai – gal kas nors įsipareigos pastatyti kelių šimtų butų kvartalą, kur būtų daugiau erdvės aikštelėms, gerai išdėstyta darželių erdvė, susisiekimas su bendrojo lavinimo įstaigomis. Tik reikėtų užtikrinti, kad tokių butų nesupirktų nuomotojai“, – pabrėžia prof. dr. B. Gruževskis.
Iškart po mūsų pokalbio jis išskubėjo Europos Komisijos (EK) renginyje skaityti pranešimą apie demografinę krizę. „EK mato, kad Lietuvoje yra daugiau įtampos. Tačiau aš norėčiau, kad jie matytų ir mūsų sprendimus. Gaila, kad mes labai atsiliekame. Jau prieš 10–15 metų įspėjau, kad atsidursime tokioje situacijoje“, – sako prof. dr. B. Gruževskis.
Jo vertinimu, ES lygiu įsteigtas gyventojų senėjimo fondas palengvintų naujų priemonių testavimą ir galėtų prisidėti prie Europos demografinės krizės problemų sprendimų.
(be temos)
(be temos)
(be temos)