Retas vizitas
Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose (KPPAR) lankėsi Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininkė Jolanta Ivanauskienė ir jos pavaduotoja Irma Urmonaitė. Apskritojo stalo diskusijoje verslo atstovai turėjo galimybę su jomis aptarti aktualius konkurencijos klausimus, darančius tiesioginę įtaką tiek įmonių veiklai, tiek platesnei verslo aplinkai.
KPPAR prezidentas Zigmantas Dargevičius pasidžiaugė šiuo vizitu – jo vertinimu, anksčiau Konkurencijos taryba buvo itin uždara organizacija, todėl atvira diskusija su 1 015 narių jungiančios didžiausios verslo bendruomenės Lietuvoje atstovais yra itin vertinga abiem pusėms.
Klausimų tokio dydžio bendruomenėje jautriu laikotarpiu kyla daug. „Regionų klausimai atspindi Lietuvos verslo iššūkius. 2026 m. svarbiausi sektoriai, kuriems valstybė skiria didžiausią politinį dėmesį ir finansavimą, yra gynybos, kelių infrastruktūros, skaitmeninės rinkos plėtros, inovacijų ir užsienio investicijų skatinimas. Konkurencijos tarybos vaidmuo užtikrinant šių sektorių sklandų ir spartų veikimą yra labai svarbus“, – teigė Z. Dargevičius.
„Mums svarbūs viešojo konsultavimo, informacijos mainų, e. komercijos veikimo ir apribojimų klausimai, savaime aišku, ir verslo koncentracijos, kartelių atvejai, ypač viešuosiuose pirkimuose“, – detalizavo jis.
Pasak J. Ivanauskienės, sąlyčio taškų tikrai yra, nes tarp Konkurencijos tarybos prioritetų taip pat yra gynybos sektorius, skaitmeninės ir mažmeninės rinkos.
Pirmiausia – vartotojas
Stebint su šios institucijos tyrimais susijusius žiniasklaidos pranešimus susidaro įspūdis, kad ji išties įtakinga, tačiau J. Ivanauskienė vizito metu buvo pasirengusi gerokai sušvelninti visagalės institucijos įvaizdį.
„Norėčiau pradėti nuo to, kad ne visoms veiklos sritims galime daryti įtaką, – pabrėžė ji. – Mūsų veiklos kryptys, turimos priemonės, kaip galime daryti įtaką, yra labai konkrečios ir neapima labai plačių veiklos barų kaip, pavyzdžiui, kitų sričių taisyklių laikymasis.“
„Pavyzdžiui, mokesčių mokėjimas irgi, matyt, turi įtakos konkurencijai, nes jei vieni moka mokesčius, o kiti – ne, tarp įmonių atsiranda konkurencijos skirtumų. Arba, pavyzdžiui, mes nedalyvaujame formuojant pramonės politiką, o Lietuvoje yra formuojamos kryptys, kokioms sritims skirti daugiau pinigų. Taip pat ES mastu yra nustatoma trečiųjų šalių veikimo vidaus rinkoje politika ar taisyklės“, – aiškino J. Ivanauskienė.
Visuose šiuos procesuose Konkurencijos taryba nedalyvauja. J. Ivanauskienės teigimu, institucija daugiau yra taisyklių naudotoja, bet ne formuotoja. Lygiai taip pat ji nekuria ir konkurencijos. „Kartais irgi sulaukiame klausimų apie tai, kad galbūt kai kuriose rinkose trūksta rinkos dalyvių, jų yra mažai, pavyzdžiui, energetikos, bankų sektoriuose, kai kalbame apie mažmeninės prekybos tinklus. Kartais iškyla klausimas, kad rinkos dalyvių galėtų būti daugiau, bet Konkurencijos taryba nėra investicijų, rinkos dalyvių pritraukimo agentūra ir konkurenciją sukurti gali tik patys kokurentai“, – sakė ji.
„Eame atsakingi už konkurencijos taisyklių, sąžiningo žaidimo rinkose priežiūrą. Jų santykinai nėra tiek daug, bet tai pagrindinis mūsų darbo laukas: susijungimų priežiūra, konkurenciją ribojantys susitarimai tarp įmonių, – teigė J. Ivanauskienė. – Galutinis mūsų klientas yra vartotojas. Kai kuriais atvejais aktualu, kad mes nesame verslo ginčus sprendžianti institucija, nes kartais tikrai kyla klausimų ir tarp verslų. Mes paprastai žiūrime, koks dėl vienų ar kitų veiksmų yra poveikis rinkoms, koks poveikis vartotojams, ir tada sprendžiame, ar yra pagrindo kokiai nors intervencijai.“
Valstybės stebėsena
Konkurencijos taryba atlieka valstybės galios priežiūrą, kai tai susiję su konkurencijos sąlygų nustatymu, taip pat tam tikrais atvejais viešojo sektoriaus dalyvavimu rinkose. Kaip pasakojo J. Ivanauskienė, taryba pirmiausia analizuoja teisėkūros procesą ir kaip bus formuojamos rinkos sąlygos, stebi naujus reguliavimus, pakeitimus, kokį efektą tai turės konkurencijai. „Tai nereiškia, kad konkurencija yra vienintelė vertybė. Kartais konkurencija gali būti apribojama, kad saugotume kitas vertybes“, – išskyrė ji.
„Pastarojo meto pavyzdys – dirbome su notarų įkainiu, mano vertinimu, tas klausimas iki šiol nebaigtas. Esame laimėję ir bylų teismuose, bet klausimo esmė yra labai paprasta: reguliavimas šiandien nustato fiksuotus notaro įkainius, negalima pasirinkti – kur nukeliausime, iš esmės gausime tą pačią kainą. Mūsų keliamas klausimas ir diskusija su Teisingumo ministerija buvo ir tęsiasi iki šiol apie tai, kad galėtų būti sudarytos sąlygos siūlyti ir mažesnius įkainius, paliekant maksimalią ribą, saugant nuo per didelių įkainių“, – sakė J. Ivanauskienė.
„Pernai analizavome elektromobilių įkrovimo infrastruktūrą, kuri yra labai svarbi, besiformuojanti rinka. Kaip ji atrodys ateityje, labai priklauso nuo to, kokius sprendimus dabar priims institucijos, įskaitant savivaldybes ir pan. Pasiūlėme rekomendacijas, kad vėliau neturėtume problemų dėl kokių nors dominuojančių žaidėjų“, – pavyzdžiais dalijosi ji.
Konkurencijos taryba vykdo ir vidaus sandorių tyrimus – pernai vykdė su Panevėžio savivaldybe atliekų tvarkymo sektoriuje susijusį tyrimą. Ši byla dar nesibaigusi, teisminiai ginčai tęsiasi. Taryba taip pat vertino Susisiekimo ministerijos nustatytas taisykles ir pasisakė, kad jos iš esmės suteikia privilegijas krovinių vežimo rinkos senbuviui „LTG Cargo“. „Jeigu kas nors norėtų toje rinkoje veikti, jiems sąlygos būtų sunkesnės“, – konstatavo J. Ivanauskienė.
Verslo susitarimai
Žiniasklaidoje turbūt dažniausiai girdima apie konkurenciją ribojančius verslo susitarimus, jie dažnai baigiasi baudomis, teigė Konkurencijos tarybos pirmininkės pavaduotoja I. Urmonaitė. „Tai laikoma vienais iš sunkiausių konkurencijos teisės pažeidimų. Įmonės, susitarusios nekonkuruoti, eliminuoja konkurenciją ir akumuliuoja rinkos galią, – sakė ji. – Tikriausiai pavojingiausios ir dažniausiai paplitusios formos yra susitarimai dėl bet kokių kainų: antkainių, nuolaidų, įskaitant kainas, siūlomas viešuosiuose pirkimuose.“
„Susitarimai dėl teritorijų pasidalijimo, jeigu įmonės susitaria, kas kur prekiauja, kas kokius klientus aptarnauja, nustato gamybos kiekius, viena su kita pasitarusios, lygiai taip pat vadinama karteliais“, – aiškino I. Urmonaitė.
Draudžiami ne tik tokie konkurentų susitarimai, bet baudžiami tiekėjų ir platintojų susitarimai dėl perparduodamų prekių kainų, kurios yra nustatomos vartotojams.
Neleistini įmonių susitarimai ne tik dėl paslaugų ar prekių, bet ir dėl tam tikrų žaliavų, perkamų produktų kainų. Kad ir kaip tai skambėtų, bet darbuotojai irgi yra ištekliai, todėl susitarimai dėl jų įdarbinimo sąlygų, atlyginimo, nekonkuravimo dėl jų atitinka kartelinio susitarimo sąvoką ir yra konkurencijos įstatymo pažeidimas. I. Urmonaitė išskyrė, kad net ir komerciškai jautrios informacijos mainai gali būti laikomi viena iš susitarimo formų.
Visiškai politinio apsisprendimo klausimas, kaip išlaikyti tinkamą pusiausvyrą, kad išimtis būtų išimtis, o ne taisyklė.
Atsakomybė už pažeidimus – įvairios baudos, kurių dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio ar masto. Tiesa, konkurencijos teisėje gana populiarus atleidimo nuo baudų institutas. „Galime pasidžiaugti, kad pastaruoju metu daugėja įmonių, kurios supranta, kad jeigu buvo padarytas pažeidimas, galbūt geriausias būdas išspręsti tą situaciją – ateiti į instituciją, prisipažinti, pateikti įrodymus. Tokiu atveju įmonė yra 100 proc. atleidžiama nuo baudos“, – sakė I. Urmonaitė.
„Grįžtant prie susitarimų, vienas iš labiausiai nuskambėjusių pavyzdžių – vairavimo mokyklų susitarimai dėl paslaugų kainų Vilniuje ir Kaune. Kai kuriais atvejais jos buvo labai žymiai pakeltos, kartais – iki 100 proc. Vyko teismai, skirta baudų“, – primena I. Urmonaitė.
Įmonių susijungimai
Įmonės, kurios jungiasi ir viršija tam tikras pajamų ribas, turi pačios kreiptis į Konkurencijos tarybą. Vėliau ji tikrina, kokie bus šių veiksmų padariniai rinkai ateityje.
„Praėjusiais metais buvo gal trisdešimt keli ar 31 susijungimo atvejis ir didžioji dalis jų didelių rizikų nekelia. Mūsų darbas čia yra susirinkti tik tiek informacijos, kiek būtina, neperkrauti verslo nereikalingais klausimais, įsitikinti, kad susijungimas nekelia problemų ir kuo greičiau išduoti leidimą. Dažniausiai leidimą išduodame per dvidešimt kelias dienas, nes pirminis terminas ir yra vienas mėnuo“, – pasakojo J. Ivanauskienė.
„Apie kiekvieną susijungimą skelbiame viešai ir privalome pagal įstatymą sudaryti galimybę visiems, kuriems tas susijungimas yra aktualus, duoti grįžtamąjį ryšį. Mes privalome išlaukti tam tikrą laiką, kad galėtų sureaguoti tie, kurie nori“, – tęsė ji.
Pasak J. Ivanauskienės, per metus įprastai pasitaiko tik keli atvejai, kai jungiasi rimti tarpusavyje konkuruojantys subjektai ir tai reikalauja didesnio įvertinimo, todėl taryba gali užtrukti ilgiau. Pirmiausia renkama informacija iš rinkos – bendraujama ir su klientais, tiekėjais, kai kuriais atvejais atliekamos vartotojų apklausos.
Daug priklauso ir nuo įmonių bendradarbiavimo, nes tokiais atvejais reikia labai įvairios informacijos. „Su vienomis įsiveliame į ginčą, kam mums reikia tos informacijos, ir procesas dėl aiškinimų užtrunka, – teigė J. Ivanauskienė. – Dabar, tiesą pasakius, net ir sudėtingesniais atvejais turime gerą bendradarbiavimo pavyzdį, kai ir verslas, ir konsultantai nori greičiau išspręsti mums kylančius klausimus, ir tas būdas yra daug veiksmingesnis […]. Nors tiesa ta, kad ne visada pasiseka atrasti susitarimų su verslu.“
Apipylė klausimais
Diskusijoje KPPAR atstovai domėjosi įvairiais klausimais: bankų įkainiais; kredito unijų konkurencingumo ribojimu teikiant finansines paslaugas verslui; Lietuvos įmonių diskriminacija kitų ES valstybių atžvilgiu, suteikiant leidimus naudoti tam tikras žaliavas; pramonės produkcijos konkurencija dėl importo iš trečiųjų šalių; elektros kainų tiekimo sutartyse problematika; ESO reikalavimu pasirenkant rangovus; Inovacijų agentūros konkurencija su verslo asocijuotomis institucijomis; „LTG Cargo“ dominavimu; grobuoniškos rinkodaros padariniais; įstatymų poveikiu kainodarai ir galimais susitarimais; įmonių koncentracijos nesuderinamumu pagal apimtį ir kaštus; viešojo sveikatos priežiūros sektoriaus prioritetizavimu prieš privatųjį; vidaus sandoriais keleivinio transporto srityje ir kt.
Deja, ne į visus juos Konkurencijos tarybos atstovės galėjo atsakyti – jų teigimu, didžioji dalis šių klausimų priklauso nuo politikos formuotojų.
Bene labiausiai verslo atstovams nerimą kelia viešojo sektoriaus dominavimo prieš privatų atvejai – ar tai būtų sveikatos sektorius, ar krovinių vežimas šalies geležinkeliais.
„Mes suprantame taip, kad jei valstybėje veiklą gali vystyti privatus verslas, valstybinėms įmonėms nėra ką veikti, – poziciją pateikė keleivių vežėjos UAB „Kautra“ vadovas Linas Skardžiukas. – Verslui išlaikyti balansą būtų labai svarbu.“
Valstybė nori užtikrinti garantiją, kokybę, dar atsiranda saugumo faktorius, bet labai svarbūs yra sąžiningos konkurencijos ir neklaidinančios reklamos komponentai ir kuo mažesnis valstybės kišimasis.
J. Ivanauskienė pripažįsta, kad vidinių sandorių klausimas yra ilgametė problema. „Konstitucijoje parašytas sakinys, kad mūsų visas ūkis grindžiamas privačios iniciatyvos teise, iš to konkurencijos įstatyme atsiranda ketvirtas straipsnis. Tada vienintelis klausimas lieka, kur išimtims brėžiame tam tikrą ribą. Mūsų pozicija yra paprasta ir aiški: išimtys turi būti tik tiek, kiek jas yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, nes tai jau yra iki Konstitucijos lygio iškilęs klausimas. Visas menas yra tinkamai sudėlioti įstatymą“, – įsitikinusi Konkurencijos tarybos pirmininkė.
Tačiau kartais, tarybai priėmus sprendimus, keičiasi įstatymai ir, kol tai vyksta, sprendimai iš dalies praranda prasmę, tenka kartoti procedūras, – primena užburtą ratą. „Tačiau visa tai yra visiškai politinio apsisprendimo klausimas, kaip išlaikyti tinkamą pusiausvyrą, kad išimtis būtų išimtis, o ne taisyklė“, – teigė J. Ivanauskienė.
KPPAR generalinis sekretorius Rimas Varkulevičius džiaugėsi produktyvia diskusija, kuri iškėlė verslui rūpimų klausimų: „Labai teisingai ponas L. Skardžiukas paminėjo, kad jeigu verslas gali užsiimti veikla, valstybei nereikėtų interferuoti į tai.“
R. Varkulevičius pateikė Norvegijos pavyzdį: valstybė turi akcijų naftos, dujų kompanijose, bet egzistuoja aiški įstatymų apibrėžtis, neleidžianti kištis į verslą.
„Valstybė negali konkuruoti su verslu, – įsitikinęs R. Varkulevičius. – Suprantu, kad valstybė nori užtikrinti garantiją, kokybę, dar atsiranda saugumo faktorius, bet labai svarbūs yra sąžiningos konkurencijos ir neklaidinančios reklamos komponentai bei kuo mažesnis valstybės kišimasis. Juk laisvė, kuri per 35 metus buvo sukurta valstybėje, tikrai yra didelė vertybė jos vystymuisi.“
(be temos)
(be temos)