Reaguodamas į dėl konflikto Artimuosiuose Rytuose smarkiai išaugusias didmenines dujų kainas, D. Jørgensenas pareiškė: „Šiuo metu esame labai rimtoje situacijoje. Neatrodo, kad turėtume tiekimo saugumo problemų, tačiau įspėčiau to neignoruoti.“
Nors Lietuva turi tiekimo saugumą užtikrinantį Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, esame integruotos Europos rinkos dalis, todėl dujų kainų šuoliai gali smarkiai paveikti ir mūsų gyventojų pinigines.
Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos skaičiavimais, jei biokuro kaina išliktų stabili, o didmeninė dujų kaina svyruotų tarp 82 ir 100 eurų už megavatvalandę, centralizuotas šildymas Lietuvoje galėtų brangti iki 25–30 proc.
Ar Europai gresia dar viena energetikos krizė? Kiek gali brangti šildymas, elektra ir kitos prekės bei paslaugos? Ir kaip gyventojams bei verslui pasiruošti galimam kainų šuoliui? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis (toliau – N.M.) ir Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkė Jekaterina Rojaka (toliau – J.R.).
– Nerijau, ką šiandien sako jūsų prognozės?
– N.M.: Tai, kiek kainuoja dujos ir dyzelis, yra mažiausia Lietuvos problema. Šią savaitę dujų kaina atpigo 20 proc. Tam labai padėjo tai, kad Donaldas Trumpas pasakė, jog kariniai veiksmai vidurio rytuose yra baigti. Tačiau tai, ką jis pasako gali pasikeisti kelis kartus per dieną. Naftos, dyzelio ir ateities sandorių kreivė yra žemėjanti.
Prognozuojame, kad infliacija Lietuvoje kitais metais bus perpus mažesnė nei šiemet. Itin spartus augimas ir didžiausia infliacija Europos Sąjungoje buvo tik šių metų reiškinys. Tai nepersikels į šiuos metus. Šildymo ir dyzelino kainos daliai gyventojų yra nemalonios, bet tai iš esmės nepakeis vartojimo tendencijų. Jau šiemet matėme, kad vartojimas sparčiai augo.
Tačiau yra kitų veiksnių, dėl kurių matome lėtėjantį Lietuvos ekonomikos augimą. Šiemet jis nesieks 3 proc., o kitais metais prognozuojame lėčiausią augimą regione, kuris nesieks 2 proc. Prognozuojame 1,8 proc. augimą. Tam yra kelios priežastys. Matome lėčiau augančius atlyginimus ir viešajame, ir privačiame sektoriuje. Nebėra tokių galimybių, kokias matėme pastarąjį dešimtmetį. Kita svarbi priežastis yra ta, kad šiemet baigiasi ES finansinė atsparumo parama. Tai reiškia, kad tolimesnės investicijos į infrastruktūrą turės būti finansuojamos kitais šaltiniais – iš mokesčių mokėtojų pinigų arba skolinantis. Taip pat matome vis dar didėjančią konkurenciją pagrindinėse eksporto rinkose. Toliau sparčiai auga Kinijos eksportas į ES. Atitinkamai beveik visų ES valstybių eksportas į Kiniją mažėja. Pasekmės Lietuvai priklauso nuo to, kaip mes sugebame būti konkurencingi eksporto rinkose. Tai bus vienas pagrindinių iššūkių kitais metais.
Šildymo ir dyzelino kainos daliai gyventojų yra nemalonios, bet tai iš esmės nepakeis vartojimo tendencijų.
– Kaip tai atsilieps paprastam žmogui? Kokie iššūkiai laukia vartotojų?
– N.M.: Prognozuojame, kad kitais metais vidutinio darbo užmokesčio augimas sulėtės iki 7,5 proc. Nieko čia baisaus ir dramatiško. Reikia adaptuoti savo lūkesčius. Ir privataus, ir valdžios sektoriaus atstovai yra pripratę prie itin spartaus ekonomikos ir biudžeto pajamų augimo. Iš tos inercijos viešųjų finansų planuotojai ir toliau daug žada, bet to pasekmes matome jau dabar, svarstant 2027 metų biudžetą. Pinigų tam nėra ir su ekonomikos augimo lėtėjimu tie pažadai tampa skolos didinimo instrumentu.
Šildymo kainos skamba dramatiškai, bet Vilniuje vidutinis būstas šildymui per mėnesį išleidžia apie 60 eurų. Ši suma padidės 7 eurais. Tai nemalonu, bet tai nepakeis gyvenimo.
Pažadai tampa skolos didinimo instrumentu.
– Jekaterija, ar šios prognozės gąsdina valdžios sektorių?
– J.R.: Valdžios sektoriaus tai negąsdina, bet atskirus politikus verčia sunerimti. Kalbant apie dabartinę situaciją, mes turime daugiau pokyčių. Pasaulio ekonomikoje vyksta tam tikras kritimas. Visa ta nuolatinio augimo aura išblėso ir pasireiškė daugiau nerimo ženklų.
Mes stovime kryžkelėje. Tai, kad naftos kaina gali pasikeisti per minutę, atskiriems namų ūkiams gali būti labai nemalonu.
– Ką reikėtų įsisąmoninti politikams, kurie svarsto ir priiminėja biudžetą?
– N.M.: Ekonomikos augimo nebūtų tik rizikos scenarijaus atveju, jei intensyvėtų karo veiksmai Irane, užsitęstų energijos krizė ir prisidėtų kiti šokai. Ekonomistai kiekvienais metais mėgsta įvardinti problemas, bet atlyginimų, vartojimo ir investicijų augimas tęsiasi. Žiūrint į kitus metus, nėra jokios dramos, nors mes turėjome vieną silpnesnį trečiąjį ketvirtį. Toliau mes grįšime prie natūralios augimo tendencijos. Žinutė yra aiški: augimas lėtėja. Tai, ką mes matėme pastarąjį penkmetį, buvo išskirtinai sėkmingas periodas Lietuvos ekonomikai. Pakartoti tai būtų sunku. Politikų ir valdžios atstovų pažadai turi adaptuotis.
Demokratinėse valstybėse yra stiprus naratyvas, kai politikai sako, jog duos pinigų vienoms ar kitoms sritims. Valdžios atstovai pinigų neturi, jie tik atlieka perskirstymo funkciją. Kai yra siūlomi nemokami kotletai, man įdomu sužinoti, kieno sąskaita? Ar bus didesni mokesčiai, ar lėčiau didės mokytojų atlyginimai, ar bus skolinamasi? Tai yra įdomiausia žinutė. Norėtųsi, kad viešojoje erdvėje pasikeistų žinutės transliavimas, kad būtų įvardinti finansavimo šaltiniai ir pasakyta, ar tai nedidina skolos bei kokios išlaidos dėl to didėja lėčiau.
Yra labai didelis struktūrinis atotrūkis tarp mūsų įsipareigojimų mokėti pensijas, atlyginimus, finansuoti krašto apsaugą ir tarp to, kiek valstybė turi pinigų.
– Jekaterina, Nerijus sako, kad biudžeto perskirstymo didinimas neturi pagrindo. Ar yra kažkokie projektai, koks tas perskirstymas galėtų būti?
– J.R.: Nemanau, kad mes turime orientuotis į konkretų skaičių ar valstybę. Prancūzijos atvejis nėra mūsų kelias. Mes esame ir verslas, ir valdžios sektorius. Mes galvojame kitaip ir neįsivaizduoju, ką turėtume pakeisti, kad atsidurtume tokioje situacijoje, kaip Prancūzija šiandien.
Reikėtų suprasti, kad perskirstymas turi poveikį. Skurdo ir socialinės atskirties rizika Lietuvoje šiandien siekia apie 26 proc. Tai yra 5 proc. daugiau nei Europos vidurkis. Mes neblizgame šioje srityje ir reikėtų labai taikliai spręsti šią problemą. Nemanau, kad galima tai daryti vien per bendrąjį perskirstymą, bet po truputį judėti link didesnio mes tikrai galėtume.
– O kiek tas „po truputį“ galėtų būti?
– J.R.: Nemanau, kad mes turėtume turėti kažkokį taikiklį ar procentinę siekiamybės išraiška. Siekiamybė nėra perskirstyti daugiau, siekiamybė yra efektyviau dirbti. Šiandien valdžios sektorius vis dar turi galimybių dirbti efektyviau. Tai nėra susiję su tuo, kad reikia visiems sumažinti finansavimą. Reikėtų žiūrėti į tai, kas veikia ir kas neveikia.
Žinutės yra labai skirtingos. Vokietija tikriausiai augs šiek tiek sparčiau, kaimynai irgi rodys geresnius rezultatus, o mūsų augimas po tam tikro paspartėjimo tikriausiai lėtės. Tai ne krizė, o labai aiškus ženklas. Mums labai svarbu užtikrinti, kad pasaulio investuotojai nenusigręžtų nuo Lietuvos. O tam reikia ne tik mažesnių mokesčių, bet ir aiškių taisyklių bei greitų sprendimų. Mano didžiausias susirūpinimas kyla dėl to, kad šiandien biudžete yra mažiau ženklų, jog mes investuojame į ateitį.
– Į ką reikėtų investuoti, kad tai generuotų pajamas? Sakyti, kad išleidžiame pinigus vien pravalgymui irgi nebūtų teisinga?
– J.R.: Ne, tikrai ne. Kalbant apie tą patį šeimos paketą, mes labai džiaugiamės šeimos idėjų stiprinimu per finansinę prizmę, tačiau ne visos priemonės yra labai taiklios. Būtų galima laipsniškai judėti ir netaikyti visų priemonių iš karto.
– Tačiau buvo sukelti lūkesčiai. Kaip taip atsitiko, kad paketas buvo pristatytas, o dabar pradėta svarstyti, kad reikėtų siaurinti didžiulę meilę šeimoms?
– N.M.: Tai yra tipinė Lietuvos politikos problema. Iš pradžių pristatomas dosnumas, o po to svarstoma, iš kur paimti pinigus. Kurį laiką tai veikė, bet dabar nebeveikia. Viena iš biudžeto deficito problemų yra ta, kad nebėra pigių pinigų. Žinutė ateinantiems metams yra labai aiški. Tiek pigių pinigų ir laisvų finansinių išteklių valstybės biudžetuose, kiek buvo pastarąjį penkmetį, nebėra.
Tiek pigių pinigų ir laisvų finansinių išteklių valstybės biudžetuose, kiek buvo pastarąjį penkmetį, nebėra.
– J.R.: Demokratų pažadas, kad vaiko priežiūros išmoka turi 100 proc. prilygti darbo užmokesčiui, buvo labai konkretus ir pamatuotas žingsnis. Galbūt ties tuo ir buvo galima apsistoti, o tada paketą plėsti pagal galimybes. Šiuo metu reikėtų suprasti, kad prognozės dar liepą buvo palankesnės nei dabar. Politikų ir visos ekonomikos dalia yra prisitaikyti prie greitai besikeičiančių aplinkybių. Jei jos tampa mažiau palankios, mes turime ieškoti mažiausiai skaudžių ir labiausiai efektyvių sprendimų, kaip būtų galima subalansuoti ir nepūsti biudžeto deficito.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)
(be temos)