PAKRAŠČIŲ REIKALAI

Melnragė gali sušvytėti

Kol giliavandenis uostas neprarijo gyvenvietės, ją nori atgaivinti melnragiškių bendruomenės „Baltijos klubas“

Visiems žinoma, kokie brangūs žemės sklypai Melnragėje. Gyventi miesto pašonėje, džiaugtis miško ir jūros kaimynyste – nepigus malonumas. Pastaraisiais metais turtingi žmonės čia stato namus, neilgai trukus gyvenimo kokybė Melnragėje iš esmės pasikeis. Tačiau dalis melnragiškių, suinteresuotų saugia ir patogia aplinka, rimtai susirūpinę problemomis, kurių spręsti nepajėgi viena Melnragės seniūnija.

Grožis apgaulingas

Melnragės gyventojai Jonas Kusas, Gintaras Bakštys, Stasys Stuopelis ir čia veikiančio „Baltijos klubo“ pirmininkas Ramūnas Kapušinskas korespondentui pasakojo, kad gyvenvietės nesąmone tapo neseniai trinkelėmis grįsta Molo gatvė. Gražu, patogu, ekologiška (nes asfaltas per karščius garuoja, o trinkelės – ne), tačiau jiems keista, kad net garantinio laiko neišlaikiusi danga – šiandien vien kalvelės ir kalneliai. Molo gatvėje jau išsišovė visi požeminių komunikacijų šulinių dangčiai, automobiliams tenka važinėti kaip per kokią tarką. Akivaizdu, kad gatvės danga buvo netinkamai paruošta.

Žmonėms dar keisčiau atrodo tai, kad tiesiant kanalizacijos sistemą nebuvo pakeisti senieji vandentiekio vamzdžiai. Nors vandentiekininkai teigė, kad vandens vamzdynai tarnaus dar 20-40 metų, tačiau liudininkai teigė, kad Molo gatvėje kasmet įvyksta keletą avarijų. Norint jas likviduoti ardoma trinkelių danga, po to ne visada paklojama kokybiškai.

Žmonėms keista ir tai, kad klojant kanalizaciją kažkas netiksliai apskaičiavo įvadinių vamzdžių aukštį. Kai Melnragėje prasidėjo didesnės statybos, kai atėjo laikas prisijungti prie centralizuotos kanalizacijos, pasirodė, kad tie vamzdžiai pakloti per aukštai. Dabar tik retoriškai galima klausti, kas taip netikusiai projektavo, kas patvirtino projektus. Juk skysčiai teka ne aukštyn, bet žemyn!.. Tačiau ne dėl namų savininkų kaltės jie negali įteisinti savo statinių.

Tad gražioji Molo gatvės danga – tikra apgaulė.

Senos griuvenos

Kiekvienos gyvenvietės puošmena arba skurdas – jos pastatai. Melnragės naujakuriai ir dalis senųjų gyventojų stengiasi, kad jų būstai puoštų aplinką. Senojoje gyvenvietės dalyje netrūksta gražiai sutvarkytų, atnaujintų sodybų. Modernūs kotedžai (tiesa, ne visi sulaukę griežtos projektuotojų ir miesto architektų kontrolės) vis labiau įsigali arčiausiai kopų, gražiausiose ir brangiausiose vietose. Tačiau gyventojai skundžiasi, kad požeminės komunikacijos pasiekia ne visus namus, o už PHARE lėšas nutiesta nauja vandentiekio sistema daugeliui atrodo nelogiška, netenkinanti besiplečiančios gyvenvietės poreikių.

Ne visi gyventojai pajėgūs susitvarkyti senuosius namus. Šiandien Melnragė – kontrastų gyvenvietė: šalia prašmatnių kotedžų stovi ir senos griuvenos. Pašnekovų nuomone, jas tvarkys arba nauji gyventojai (kol kas senieji namai gana noriai perkami), arba reikės kreiptis į savivaldybę, kad būtų sutvarkyta bent tų namų išorė.

Terminalo pavojai

Melnragės pašonėje – galingas naftos terminalas. Nors jaučio odos išrašytos apie jo saugumą, patikimumą, apie tai, kad čia avarijos tikimybė visai menkutė, tačiau aplinkinius gyventojus jaudina kitkas. Jaudina tai, kad terminalo vadovai, miesto savivaldybė per mažai dėmesio skiria Melnragės gyventojų švietimui civilinės saugos klausimais. Ką daryti pamačius dūmus, kylančius iš kokios degalų talpyklos, ką daryti, pajutus aštrų naftos produktų kvapą? Šie ir panašūs klausimai dar lieka be atsakymo.

„Baltijos klubo“ pirmininkas R.Kapušinskas pasakojo, kad prieš kurį laiką Melnragėje neliko aplinkos taršos stebėjimo posto. Terminalo teritorijoje kažkokie prietaisai matuoja tik vėjo kryptį, o apie oro taršą, jos kaitą gyventojai nežino nieko.

Netvarkoma pakrantė

Saulėtą, šiltą vasaros dieną net savaitės viduryje Melnragės paplūdimys sutraukia daugybę žmonių. O kiek poilsiautojų ateina savaitgaliais! Tačiau melnragiškiams toks poilsiautojų antplūdis – vieni rūpesčiai ir nemalonumai. Jų priežastis – retokai valomas pajūris, kai vėjas po smėlį gainioja pluoštus popierių, paketų, kitokių šiukšlių. Kritikos neatlaiko ir mažos šiukšliadėžės, kurios būna perkraunamos jau pirmosiomis poilsiautojų antplūdžio valandomis. Pajūris valomas tik anksti rytą, šiukšliadėžių nėra kopose, šalia pėsčiųjų takų.

Žvejybos nuo šiaurinio molo tragiškos pasekmės sukėlė klaipėdiečių diskusiją – ar neverta uždrausti juo vaikščioti. Uždrausti galima viską, tačiau ar verta? Melnragiškiai sakė, kad aklas draudimas nebūtų išeitis, ar ne geriau būtų sutvarkyti molo prieigas ir leisti saugiai jaustis ant molo? Jeigu į pajūrį atvažiuoja turistas iš kito Lietuvos krašto, jeigu jis tik kartą per keletą metų ar dar rečiau turi galimybę pasigrožėti jūra, tai argi ne molas ta vieta, kur galima geriausiai pajausti, kad Klaipėda – vartai į jūrą? Kokį jausmą turi patirti žmogus, kai mato šalia praplaukiančius didžiulius laivus, milžiniškus keltus? Visa tai uždrausti? Grįžti į sovietinių draudimų epochą?

Nauja bendruomenė

J.Kusas, G.Bakštys, S.Stuopelis ir R.Kapušinskas pasakojo, kad melnragiškiai apskritai gyvena draugiškai, labai vertina gyvenvietės seniūnės Vandos Dorčienės pastangas kuriant aplinką rūpinantis įvairiausiais klausimais ir padedant žmonėms. Tačiau ir ji, kaip valdžios atstovas, gali ne viską.

Šiandien daugeliui kelia rūpestį gyvenvietės ateitis: jeigu bus nuspręsta Klaipėdoje statyti giliavandenį uostą, Melnragės nebeliks. Pašnekovai sako girdėję, kad kol kas tiriant tokio projekto pagrįstumą kyla labai daug abejonių, nes visas dabartinis uostas toli gražu neapkrautas. Tai kam statyti naują uostą šalia apytuščio dabartinio?

Melnragės gyventojai neverčiami buriasi į bendruomenę. Gyvenant šalia vienas kito neįmanoma nežinoti įvairių naujienų, kaimynų pažintys mezgasi savaime, palaipsniui gimsta bendravimas, bendrų problemų bei interesų supratimas. Kartais nusistebėjimą sukelia tai, kad tik gyventojų iniciatyva kopų zonoje sodinami medžiai, tvirtinami takeliai per kopas, o iš savivaldybės valdininkų sulaukiama priekaištų, kad tai daroma be suderintų projektų. Tačiau pati savivaldybė nei projektus rengia ir derina, nei daugelį darbų pajėgi atlikti. Gyventojai skundėsi, kad valdžios paaiškinimas ir pasiteisinimas būna daug kartų girdėtas: nėra lėšų...

Melnragiškiai tikisi, kad glaudesnis bendravimas su Klaipėdos savivaldybe padėtų geriau suprasti vieniems kitus, išspręstų kylančias problemas. Argi nebūtų puiku, jeigu bent keletą kartą per metus uostamiesčio meras gyventojų priėmimus surengtų seniūnijoje? Iki Liepų gatvės ne visi ir ne visada turi laiko ir sveikatos nuvažiuoti.