Apie algų tendencijas ir „nedarbo spąstus“ papasakojo „Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.

– Ką signalizuoja lėtėjantis tempas atlyginimo sektoriuje?

– Nereikėtų sureikšminti lėtėjimo, nes 9 proc. per metus yra vis dar spartus metinis atlyginimų kilimas. Jis – vienas sparčiausių, ir tikėtina, kad toks išliks Europos Sąjungos regione. Inerciją kursto mūsų pačių politikų priimami sprendimai, nes matome, kad jau pernai metais įsivyravo labai ryški viešojo sektoriaus atlyginimų spartesnio augimo tendencija, ir keliama minimali mėnesinė alga, kuri irgi iš dalies priklauso nuo vidurkio, o jį, kaip žinia, dabar į viršų timpteli gerokai spartesnis viešojo sektoriaus atlyginimų augimas nei privataus sektoriaus.

A. Ufarto / ELTOS nuotr.

– Ar dabar viešajame sektoriuje dirbti geriau? Galbūt net nebėra problemų, kaip anksčiau? Nes būdavo sunku prisikviesti žmones darbuotis viešajame sektoriuje.

– Taip generalizuoti negalima, nes viešojo sektoriaus srityje yra ir šventosios profesijos – kaip mokytojai, gydytojai, – kur yra daug struktūrinių problemų, ir vien atlyginimai, matyt, nėra sprendimas. O jie tam tikrose srityse vis dar yra nepakankami, kad suviliotų gyventojus rinktis tas profesijas. Visgi yra lėtesnis ciklinis periodas privačiame sektoriuje – matome, kad atlyginimas kyla vangiau. Taip pat matome, kad naujų darbo vietų per mėnesį sukuriama kukliai. Skaičius gerokai nusileidžia į registruotų bedarbių skaičių, ir ši tendencija tęsiasi jau daugiau nei metus, o tai tikrai kelia nerimą ekonomistams – ekonominis aktyvumas, kuris su mažėjančiomis palūkanų normomis turėtų įsivyrauti, paspartėti, kol kas pagreičio neįgauna, kaip tikėtasi.

– Ar gali būti taip, kad viešasis sektorius ir privatus sektorius – kaip susisiekiantys indai: jeigu viešajame sektoriuje pradės labiau augti algos, tada, atvirkščiai, privačiame sektoriuje jos gali ir pamažėti?

– Kadangi tie indai susisiekia, tai natūralu, kad jeigu pavyks viešajame sektoriuje pritraukti daugiau darbuotojų, tai privačiame sektoriuje tam tikrose srityse, matyt, pradės jų trūkti. Konkurencija tarp darbdavių tik dar labiau paaštrės. Tikrai nebus tokios rizikos, kad atlyginimai mažėtų ar pristotų labai stipriai ilgam laikotarpiui privačiame sektoriuje. Nes savo darbo rinka Lietuva yra labai sekli, ir pastaraisiais metais ją šiek tiek turtino atvykę imigrantai iš Ukrainos ir kitur. Bet yra rizikų, kad, jeigu karas pasibaigtų ar migracijos trendas apsiverstų, Lietuvai struktūrinės darbo rinkos – darbo jėgos neatitikimo tarp paklausos ir pasiūlos – problemos tik paaštrėtų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– „Sodra“ pateikia įdomius duomenis, kad daugiausiai neišmokos gavėjų yra tarp žmonių iki 25 metų. Kas nutiko su mūsų jaunimu ir dėl ko taip yra? Anksčiau tarsi būdavo: „bet kur, tik ne darbo biržoje“, – taip sakydavo.

– Yra įprasta, kad jaunimo nedarbo rodiklis yra aukštesnis nei vidutinis šalyje esantis nedarbas. Jauni žmonės paprastai vis dar linkę ieškoti savęs, išbandyti įvairias sritis, įvairias profesijas, ir tokių nedarbo epizodų pasitaiko. Bet neramina tai, kad tai yra auganti tendencija, o nedarbo dažnumas tarp jaunimo yra gerokai aukštesnis nei buvo prieš pandemiją.

Verta atkreipti dėmesį, nes Lietuvoje yra pakankamai reikšminga vadinamųjų „nedarbo spąstų“ problema. Dabar pagal „nedarbo spąstų“ rodiklį Europos Sąjungoje pirmaujame – kuomet iškraipoma statistika ir kitaip skaičiuojama BRUTO darbo užmokesčio sistema. Bet net ir prieš pakeitimą, Lietuvoje „nedarbo spąstų“ rodiklis buvo vienas aukščiausių Europos Sąjungoje. Tai parodo, kad žengti į darbo rinką ir atsisakyti įvairių nedarbo išmokų, pašalpų ir panašių paramos priemonių, pradėti mokėti mokesčius nuo pat pirmo uždirbto euro – tas šuolis yra pakankamai demotyvuojantis ir neįtraukus norintiems.

– Ir tuo galbūt jaunimas naudojasi? Bet kas aštuntas pensininkas dirba – klausimas, kodėl? Kai jau galėtų tikrai ilsėtis. Ar reikia, ar nori?

– Yra įvairių situacijų – yra tokių, kurie iš tiesų nori prisidurti prie pensijos ir turi tam sveikatos, leidžia galimybės. Gebėjimas dirbti ir kurti pridėtinę vertę yra tiek asmeniniais sumetimais naudingas, tiek ekonomikai. Bet kalbant apie aukštesnę kvalifikaciją turinčius darbuotojus, tai yra ir savirealizacijos dalis. Nes dirbti, turėti tam tikras kasdienes rutinas mums visiems yra ir sveika, ir naudinga, ir ekonomiškai paranku.