Praėjusią savaitę Europos centrinio banko (ECB) vadovas italas Mario Draghi atvėrė naują puslapį ES istorijoje ir paskelbė apie naują neribotą valstybių obligacijų supirkimą iš ECB lėšų. Paprastai tariant, nutarta spausdinti tiek eurų, kad valstybių skolos būtų supirktos ir joms nekiltų problemų dėl aukštų palūkanų. Tai yra precedento neturintis veiksmas, griežtai pažeidžiantis ES teisės aktus, kurie remiasi valdžių atskyrimo principu. Centriniam bankui yra suteiktas kainų stabilumo mandatas ir jis tai turi daryti monetarinėmis priemonėmis, t. y. palūkanų normos kėlimu ir pinigų masės valdymu. Tiesioginis dalyvavimas valstybių finansuose įsigyjant jų obligacijas yra nelegalus. Cituoju iš "Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo", kurios 123 straipsnyje šis veiksmas yra griežtas draudžiamas:

"Lėšų pereikvojimas sąskaitose ar bet kurios kitos formos kredito galimybės Sąjungos institucijoms, įstaigoms ar organams, valstybių narių centrinėms vyriausybėms, regioninėms, vietos ar kitoms valdžios institucijoms, kitoms viešosios teisės reglamentuojamoms organizacijoms arba valstybinėms įmonėms Europos centriniame banke ar nacionaliniuose centriniuose bankuose (toliau – nacionaliniai centriniai bankai) yra draudžiami, taip pat draudžiama Europos centriniam bankui ar nacionaliniams centriniams bankams tiesiogiai iš jų pirkti skolos priemones."

Žinoma, taip nusiperkamas laikas įgyvendinti ilgai atidedamas reformas, tačiau šis laikas ypač brangus. Pusė metų, per kuriuos buvo vykdoma analogiška pinigų spausdinimo ir obligacijų supirkimo programa, kainavo 1 trln. eurų. Nauja programa – buvusios analogas ir yra tikras akibrokštas, nes, pirmiausia, pažeidžia pagrindinius ES teisės aktus, antra, vykdomi tie patys veiksmai tikintis kitokio rezultato. Argumentas, kad perkamas laikas reformoms įvykdyti, yra absurdas. Už laiką buvo sumokėta ir matėme, kaip eurokratai nepasidalijo valdžios bei atsakomybių, buvo žengtas tik vienas iš daugiau nei tuzino žingsnių tolesnės integracijos link. Europai reikia investicijų ir darbo vietų – naujojo Marshallo plano, o ne pinigų mašinos paleidimo. Pinigai yra tik įsipareigojimas, todėl visas šis pasikartojantis pasityčiojimas iš euro ir ES sutarčių yra įsipareigojimas, kurį reikės vykdyti ateityje, kai šie neatsakingi eurokratai jau nebebus valdžioje. Reformų poreikis auga, reikalingas dialogas ir tarpusavio pagalba, reikia kurti darbo vietas ir įgyvendinti konkurencingą produkciją bei inovatyvius sprendimus. M.Draghi parodė savo nekompetenciją, o ES nesugeba susikalbėti nė vienu lygmeniu. Vienintelė Europos Komisija su José Manueliu Barroso priešakyje ieško realių sprendimų ir žada kitą savaitę pateikti planą, kaip turėtų būti tęsiamas fiskalinės ir bankinės sąjungos kūrimas su visomis graudžiai reikalingomis reformomis.