Į Kiniją neeksportavo
Lietuvos eksporto rinka į Kiniją užsivėrė daug anksčiau, kai paaštrėjo pačios Lietuvos ir Kinijos santykiai. Tuomet buvo nutrauktas bet koks eksportas į šią Azijos šalį. Tad dabar, kai dėl padidėjusių muitų prekybos su Kinija atsisako ir kitos ES šalys, Lietuva didelio poveikio galėtų ir nepajusti, tačiau esame toje pačioje ekonominėje erdvėje ir pieno perprodukcija žemyne neišvengiamai atsilieps visai rinkai, tad ir Lietuvos. Pieno perprodukcija mažins kainas, konkurencinė kova išaugs. Sumažėjo ir pieno supirkimo kainos. Pieno perprodukcija visoje Europoje neišvengiamai veda prie situacijos, kai turės mažėti pieno ūkių, pieno gamyba, kitaip rinka apsivalys pati – superkamo pieno kainos pasieks tokias žemumas, kad ūkiai bus priversti užsidaryti. Tai neaplenks ir Lietuvos.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, Lietuva daugiausia pieno ir jo produktų šiuo metu eksportuoja į Lenkiją, Latviją, Jungtinę Karalystę, Vokietiją, JAV, Japoniją ir kitas Azijos šalis (išskyrus Kiniją). Užsivėrus eksportui ne tik į Kiniją, bet kiek anksčiau ir į Rusiją, Azijoje, kitur rinkos ieško bei randa ir kitos ES valstybės, tad kainų pokyčiai neišvengiami. Lietuva su kitomis šalimis gali konkuruoti nebent kokybe, nes mūsų produktai dėl aukštų kokybinių rodiklių yra vertinami.
Turės daug įtakos ir Lietuvai
Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) direktorius dr. Edvardas Gedgaudas, neseniai grįžęs iš Pasaulinio pienininkystės kongreso, yra sunerimęs dėl situacijos ES pieno sektoriuje. „Kinija ilgą laiką buvo viena pagrindinių perteklinės europinės pieno produkcijos realizavimo krypčių, todėl šios rinkos užsidarymas tapo stipriu smūgiu visai sistemai, – sako dr. E. Gedgaudas. – Per pastarąjį dešimtmetį Europoje pieno gamyba išaugo apie 12 mln. t, o kasmet prognozuojamas dar beveik 1 mln. t augimas. Tai reiškia ne augančią paklausą, o nuolat didėjančią perteklinę pasiūlą. Kai dalis produkcijos lieka ES viduje, padariniai neišvengiami – kainų kritimas ir spaudimas visai tiekimo grandinei. Lietuvai tai turės labai daug įtakos, nes mūsų šalies pieno sektorius orientuotas į eksportą, o vidaus rinka per maža pertekliniam kiekiui. Lietuva laikoma pieno produktų eksporto šalimi. Paprastai šalys eksportuoja apie 10 proc. savo pieno produktų, o Lietuva pieno produktų eksportuoja gerokai daugiau. Dėl to europinis kainų nuosmukis labai greitai persikelia į pieno supirkimo kainas šalies ūkiuose.“
Pasak dr. E. Gedgaudo, ūkininkai turės apsispręsti, ar tęsti gamybą dirbant ties savikainos riba, ar mažinti bandas, ar visai trauktis iš pienininkystės. „Kaip visada, pažeidžiamiausi tampa maži ir vidutiniai ūkiai, nes jiems mokama pieno supirkimo kaina ir taip visada yra mažiausia“, – sako specialistas.
Situacija šiuo metu tikrai nepalanki – ji pristabdys investicijas į pieno ūkius, tačiau jau investavę privalės tęsti veiklą, nors ir nuostolingai.
Kas išgelbėtų mažesnius ūkius?
Dr. E. Gedgaudas sako, kad vienas iš dažniausiai minimų sprendimų pieno sektoriui – kooperacija, tačiau jis pažymi, kad to nepakaktų. Kaip vieną iš gelbėjimo ratų jis mato permainas genetikos srityje, kai investuojama į efektyvesnius gyvulius, t. y. kai su mažiau karvių pieno gaminama daugiau, bet pigiau. Pasaulyje yra dvi karvių veislės, kurios duoda daugiausia pieno, – tai holšteinai ir džersiai. Lietuvoje taip pat jau vienareikšmiškai orientuojamasi į holšteinus – tai veislė, su kuria galima pasiekti konkurencinį efektyvumą.
Kooperacija yra geras išlikimo būdas. Tai jau ne kartą įrodė ne tik Europos šalių ūkininkų, bet ir pačios Lietuvos vienetiniai kooperatyvų pavyzdžiai. Kooperuoti ūkiai geriau atlaiko krizes, turi daugiau galių derantis dėl supirkimo kainų. Deja, Lietuvoje į kooperaciją žvelgiama vangiai, o ir žemės ūkio politika nepalanki norintiems kooperuotis. Kita vertus, pasak dr. E. Gedgaudo, tai ilgas procesas, paremtas ūkininkų tarpusavio pasitikėjimu, bendryste, o ne konkurencija.
Suprantama, visos Europos pienininkystės sektoriaus situaciją pagerintų naujos eksporto rinkos, tačiau ir tai labai ilgas procesas, nes tam reikia ir šalių diplomatinių santykių, politinio dialogo, kuris atvertų pradžią produktų sertifikavimui ir vėliau eksportui. Žinoma, tai reikia daryti, bet, pasak gyvulininkystės specialisto, pirmiausia reikia pripažinti, kad dabartinė padėtis nėra trumpalaikis kainų svyravimas. Tai struktūrinė pieno sektoriaus krizė, kurioje susikerta perprodukcija, priklausomybė nuo eksporto ir silpna gamintojų pozicija rinkoje. „Jei Europoje ir toliau bus didinama gamyba neatsižvelgiant į realią paklausą, kainų dugnas gali tapti nuolatine būsena, – įsitikinęs pašnekovas. – Jeigu krizė sukels pieno gamybos sumažėjimą, sugrįžti į prieš tai buvusį lygį bus labai nelengva.“
Daugiausia finansuojama
EUROSTAT ir ŽŪDC duomenimis, pieno sektorius – vienas iš labiausiai remiamų žemės ūkio sektorių Lietuvoje. Deja, kiti duomenys yra negailestingi: palyginti su kitomis šalimis, Lietuvos pieno ūkiai yra labiausiai atsilikusi struktūra (pažangiausi ūkiai yra Estijoje), primilžis iš karvės labai atsilieka nuo ES šalių vidurkio. Vis dėlto produktyvumo prognozės yra neblogos, teigiama bendrovės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ pateiktoje ataskaitoje, kuri remiasi ŽŪDC, EUROSTAT ir kitais duomenimis.
Tad kodėl, esant tokiam dideliam finansavimui, pieno ūkiai balansuoja ant išlikimo ribos? Dr. E. Gedgaudas sako, kad kartais trūksta viešos informacijos, kur atsiduria tie skirti europiniai ir nacionaliniai pinigai. „Tokiam žinomumui neskiriame jokio dėmesio, nesirūpiname, kad vartotojas suprastų, kur panaudojami skiriami pinigai, kaip gerėja ūkių situacija, atnaujinamos technologijos, kaip ir dėl ko gerėja pieno kokybė“, – sako pašnekovas ir primena, kiek dabar daug kalbame apie vaikus, apskritai nežinančius, iš kur parduotuvėje atsiranda pienas, bet dėl žinomumo nieko ir nedarome. Žinomumas panaikintų priešpriešą tarp ūkininkų, kaimo ir miesto žmonių.
Kinija ilgą laiką buvo viena pagrindinių perteklinės europinės pieno produkcijos realizavimo krypčių, todėl šios rinkos užsidarymas tapo stipriu smūgiu visai sistemai.
Vartotojams pieno užteks
Jeigu nebūtų nutrūkęs eksportas į Kiniją, sako dr. E. Gedgaudas, Europoje jokios perprodukcijos nebūtų, priešingai, pieno gal net pritrūktų, nes gamyba labai pamažu, bet mažėja. Tokia situacija susidarytų ir Lietuvoje. „Praėjusių metų gruodžio statistikos duomenimis, Lietuvoje buvo laikoma mažiau nei 200 tūkst. karvių. Pienininkystės ūkių per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sumažėjo maždaug per pusę. Mažieji ūkiai traukiasi iš gamybos, pieno supirkimo kainos krito, gamyba neatperka įdedamų kaštų“, – sako dr. E. Gedgaudas.
Ūkiai šiuo metu stambėja, o mažieji traukiasi. Situaciją sunkina, kad mūsų valstybė neturi aiškios strategijos dėl pienininkystės ūkių. Pasak pašnekovo, turėtume apsispręsti, kokio norime šio sektoriaus, kuris yra labai reikalingas Lietuvos žmonėms, visi nori gerti kokybišką lietuvišką pieną. Tam reikia strategiškai labai subalansuoti visą sektoriaus mechanizmą nuo gamintojo iki perdirbėjo ir prekybininko. Pienas yra vienas iš pigiausių ir naudingiausių produktų, kiekvienas lietuvis per metus suvartoja arti 300 kg pieno produktų. Pasak dr. E. Gedgaudo, šio tautiečių mėgstamo produkto, nepaisant visų peripetijų, tikrai nepritrūksime.
Vangi kartų kaita
Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas, žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ direktorius Jonas Kuzminskas, tikras pieno gamybos sektoriaus ir kooperacijos profesionalas, sako, kad pieno supirkimo kainos jau dabar krito apie 20–30 proc. Mažiesiems ūkiams – dar daugiau. „Situacija šiuo metu tikrai nepalanki, ji pristabdys investicijas į pieno ūkius, tačiau jau investavę niekur nedings, privalės tęsti veiklą, nors ir nuostolingai, – svarsto J. Kuzminskas. – Pieno ūkis yra labai inertiškas, negali visko nutraukti, sustabdyti staiga.“ Jis taip pat įsitikinęs, kad Europoje pieno gamyba mažės, nes joje vyrauja smulkieji ūkiai. Lietuvoje daugiau vyrauja stambieji ūkiai, investuojantys į gamybą labai dideles lėšas. Smulkieji, šeimos ūkiai turi daugiau problemų.
„Pati didžiausia problema – jaunimas nenori tęsti savo tėvų tradicijų ir perimti ūkių. Kaimas jaunimui nepatrauklus, darbas sunkus. Naujausiais Europos Komisijos (EK) duomenimis, šiuo metu Europoje yra tik apie 14 proc. jaunųjų ūkininkų (iki 40 metų), visi kiti – daug vyresni. Tas pats ir Lietuvoje, jeigu ne dar mažiau, – pasakoja J. Kuzminskas. – Žemės ūkis nepatrauklus ir dėl čia gaunamo palyginti su kitomis sritimis mažo atlyginimo. Nereikia būti dideliu strategu, jog suprastum, kad sektorius dėl to ir traukiasi.“
Pasak pašnekovo, ši sritis nepatraukli ir dėl kitų dalykų – neriboto, apskritą parą trunkančio, darbo laiko, nuolatinės ligų grėsmės. Jis sako kartą išgirdęs klausimą: kas būtų, jeigu melžimo aikštelė sustotų? Ji negali sustoti, viskas taip paskaičiuota ir sudėliota, kad turi dirbti nepertraukiamai, vadinasi, ir prižiūrėti ją reikia nepertraukiamai.
Produktų visiems užteks
„Lietuvoje dėl susiklosčiusios situacijos labiausiai kentės smulkieji ūkiai – jie, kaip pėstininkai, priima pirmą smūgį. Stambiuosius ji palies mažiau, – sako J. Kuzminskas ir prisipažįsta: – Iš prigimties esu optimistas, tad manau, kad atsiras nemažai ūkių, kurie neapleis pieno gamybos. Pastaruosius dvejus metus pieno ūkių situacija buvo fantastiškai gera, tik paskutiniais metų mėnesiais būdavo kainų kritimas. Taip nutiko ir praėjusių metų gruodį. Prieš Naujuosius visada tokia situacija, Vakaruose pieno gamintojai iki Trijų Karalių išeina atostogų, o pieno koncentratą parduoda kitoms šalims pigiau, todėl pas mus krinta pieno supirkimo kainos. Tačiau tai laikina. Manau, kad situacija pagerės.“
Kiek sunki situacija pieno sektoriuje atsilieps pieno produktų pirkėjams? Ar nesumažės produktų lentynose, ar jie nebrangs? „Prognozės – nedėkingas dalykas, – sako J. Kuzminskas, nenorintis spėlioti, tačiau žvelgiantis optimistiškai. – Perdirbimo įmonės labai daug pieno įsiveža iš Latvijos, Lenkijos, o mes pagamintus pieno produktus: sūrius sviestą, grietinėlę – eksportuojame. Taip ir turi būti. Jei pienas būtų superkamas tik iš Lietuvos ūkių, pieno produktų kainos būtų kitokios. Mes esame ES, kur laisvas prekių judėjimas. Pas mus daug kitų šalių produkcijos ir tai yra gerai: valgome lenkiškus produktus, itališkus, prancūziškus sūrius – vartotojui tik geriau. Jeigu būtų uždaras ratas, kainos būtų kosminės.“
Sektorius neturėtų sunykti
Smulkieji ūkiai galėtų geriau išgyventi, jeigu kooperuotųsi. Tačiau niekas nenori. „Mūsų kooperatyvas „Pieno gėlė“ atsirado susibūrus būtent smulkiesiems ūkiams, – pasakoja J. Kuzminskas. – Dabar mes gauname 2–3 ct didesnę supirkimo kainą nei kiti, pavieniai. Kooperacija labai naudinga, bet ne visur įmanoma kooperuotis ir tai padaryti dabar sunkiau nei prieš 20–30 metų.“
Į rinką ateina stambūs pienininkystės sektoriaus žaidėjai, nes sąlygos gyvulininkystei Lietuvoje geros, klimatas šiltėja, atsiranda naujų pašarams tinkamų kultūrų, naujų veislių, tobulėja gyvulių genetika. Lietaus daug, todėl ir žolės gyvuliams užtenka. „Sektorius neturėtų sunykti būtent dėl stambėjančių ūkių ir produktyvumo. Nemanau, kad pieno gamyba mažės. Bendrovės tobulėja, melžia ir 14 t pieno iš karvės per metus, tad pieno ir jo produktų tikrai užteks“, – ramina J. Kuzminskas.
Pieno įstatymas – užkeiktas
LR ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, trumpiau vadinamas Pieno įstatymu, galbūt taip pat palengvintų pieno sektoriaus situaciją, jeigu veiktų. Reikėjo daug metų, kol jis buvo apsvarstytas, priimtas, taisytas, bet dabar praktiškai vis tiek neveikia. Jis, kaip ir Kooperacijos įstatymas, yra kiekvienų Seimo rinkimuose dalyvaujančių partijų programų arkliukas. Visi ateinantys į valdžią žada ūkininkams, kad šie įstatymai pradės veikti, tačiau pažadai dažniausiai baigiasi sulig kadencija. Tad ir dabar šie įstatymai yra giliai užbuksavę. J. Kuzminskas į situaciją žvelgia objektyviai – situacija sunkiai pasikeis, nes perdirbėjai pasitelkę lobistus, dirbančius jų naudai, ir kaip buldozeriu nustumia kitokius, gamintojams naudingus, pasiūlymus. Sritis labai klampi, reikia daug išmanymo, praktikos, kad suprastum visas pieno sektoriaus peripetijas. Todėl niekas nieko ir nedaro, nors visi žada.
Pieno sektorius Lietuvoje yra tarp daugiausia remiamų, tačiau lėšų paskirstymas tarp pačių ūkių, bendrovių netobulas. Didelis finansavimas padėjo kurtis stambiesiems, tačiau ar ne labiau reikėjo paremti smulkesnius, vidutinius ūkius? J. Kuzminskas pateikia vienos stambios bendrovės, melžiančios 250 karvių, pavyzdį. Jų parama siekė 7 mln. eurų, vadinasi, vienai karvei teko 28 tūkst. eurų! Suprantama, tokios fermos atitinka visus dabar labai aukštus aplinkosauginius reikalavimus, mėšlo tvarkymo direktyvas. Tačiau tokie patys reikalavimai taikomi ir smulkesniems ūkiams, kurie negavo tiek paramos.
Ragino imtis veiksmų
Prieš savaitę Briuselyje vykusiame žemės ūkio ministrų susitikime taip pat buvo kalbama apie susiklosčiusią situaciją pieno sektoriuje, raginama imtis veiksmų jai stabilizuoti. Susitikime dalyvavęs Lietuvos žemės ūkio ministras Andrius Palionis atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje toliau krinta žaliavinio pieno kainos, ūkiai pradeda atleisti darbuotojus, nes pieno savikaina nepadengia gamybos kaštų. „Išgyventi tampa sudėtinga ir mažiems, ir dideliems ūkiams. EK turi imtis veiksmų situacijai pieno sektoriuje stabilizuoti, prisidėti prie pieno ūkių išsaugojimo“, – ragino ministras ir kvietė nepamiršti, kad apsirūpinimas maistu yra viena svarbiausių gynybos ir ES atsparumo sudedamųjų dalių. Ypatingas dėmesys remiant žemės ūkį, kaimo plėtrą dabar turėtų būti skiriamas ES rytų pasienio šalims.
Naujausi komentarai