Kiek kišenpinigių duoti vaikui? Ar verta pinigais atsidėkoti už gerus pažymius? Apie tai plačiau pasakojo „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.
– Kiek lietuvių duoda kišenpinigių vaikams?
– Įvairiai. Duoda priklausomai nuo savo galimybių ir filosofijos. Kalbant apie kišenpinigius, labai svarbu atskirti, ar tai yra pinigai maistui, būreliui, transportui, ar tai jau ta suma, dėl kurios vaikas pats sprendžia. Tokie pinigai turėtų būti lėšos, leidžiančios priimti savarankiškus sprendimus. Mūsų apklausa rodo, kad priklausomai nuo amžiaus, sumos svyruoja nuo 10 iki 100 eurų. Aišku, kalbame ir apie vyresnius moksleivius ar studentus, kurie kartais gauna visai nemenkas kišenpinigių sumas.
– O kaip dažnai tėvai duoda kišenpinigius?
– Mažesniems vaikams pinigai skiriami dažniau – neretai kelis kartus per savaitę ar net kasdien. Vyresniems – kartą per savaitę ar net mėnesį, ypač paskutiniais mokslo metais. Bet nuomonės išsiskiria: vieni kišenpinigius duoda nuolat, kiti skatina juos užsidirbti atliekant įvairius darbus ar gerai mokantis. Tokiu būdu vaikai gali pasididinti savo sumą.
– Ar verta jaunam žmogui duoti didesnį pinigų kiekį?
– Labai svarbu suprasti, kad kišenpinigiai – tėvų atrasta priemonė, padedanti vaikams mokytis finansinio raštingumo. Tai būdas klysti, suprasti, laimėti ar pralošti mažomis sumomis.
Todėl reikia leisti jiems patiems nuspręsti, kaip panaudoti skirtą sumą ir griežtai neduoti papildomai, jei, pavyzdžiui, mėnesio pinigus išleido per savaitę. Tai nėra būtinos išlaidos, tai turėtų būti papildomos. Dažniausiai kišenpinigiai duodami pirmadieniais.
– Kas iš tikrųjų yra kišenpinigiai?
– Yra pinigai, kuriuos tėvai mokėtų už būrelius, maistą, transportą – tai nėra kišenpinigiai, nes jų paskirtis aiškiai apibrėžta. O kišenpinigiai – papildoma suma, kurią vaikas leidžia savo nuožiūra: taupo iki savaitės ar metų pabaigos, ar išleidžia saldumynui.
Be to, nuo 14 metų ar dar anksčiau vaikai gali užsidirbti – tokius pinigus reikėtų kontroliuoti kuo mažiau. Žinoma, verta pasiteirauti, kaip sekasi, ar nesusiduria su sunkumais. Jei vaikas užsidirbo pats, turėtume kištis minimaliai – nebent tam, kad jo pasirinkimai nepakenktų sveikatai.
– Ar tėvams reikėtų kištis į tai, kur vaikai išleidžia tą sumą?
– Be mūsų jie neišmoks. Mano sūnus kartą grįžo iš parduotuvės ir pareiškė: „Mama, bankrutavau, kortelėje nebeliko pinigų.“ Tai puiki proga pasikalbėti, kaip tai nutiko. Nebūkime linkę skubiai gelbėti, nebent kalbame apie mažesnius vaikus. Tikslas – kad jie užaugtų savarankiški, protingi ir finansiškai raštingi. Todėl tegul kartais ir „bankrutuoja“, tai pamokas prisimins ilgam.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Mokėjimą už buities darbus. Vieni sako, kad tai skatina atsakomybę, kiti – jog vaikas gali priprasti ir nieko nedaryti be atlygio. Kaip jūs vertinate?
– Nuomonės labai įvairios. Vakarų pasaulyje dažnai už papildomus darbus vaikams mokama – tai matome ir filmuose. Rytuose situacija kitokia. Mano manymu, verta mokėti tik už tuos darbus, už kuriuos mokėtume kitam žmogui – tvarkytojai, vejos pjovėjui, automobilio plovėjui.
Tai nėra vaiko atsakomybė. Tačiau mokėti už tai, kad susitvarko savo kambarį – netikslinga, nes tada turėtume mokėti vieni kitiems už viską – pietus, skalbinius ir pan. Tad geriau skatinti vaikus užsidirbti kitur, o vėliau – vasaromis dirbti pagal savo gebėjimus.
– Kas labiausiai skatina vaikus taupyti?
– Tikslas, kuris motyvuoja. Jei planuojame kelionę ar turime kitą mums vertingą dalyką, randame būdų sutaupyti. Vaikams – tas pats. Padėkime jiems atrasti tikslą, kuris bus prasmingas ir jie taupys daug lengviau.
(be temos)