Rusijos vykdomas karas Ukrainoje atsilieps Baltijos šalių medienos pramonei. Estija ir Latvija, patyrusios medienos žaliavų iš Baltarusijos ir Rusijos importo ribojimus, jau planuoja imtis veiksmų. Estijoje norima didinti miškų kirtimo apimtis, Latvijoje – apriboti šalyje išgaunamų medienos žaliavų eksportą. Lietuvos medienos perdirbimo įmonėms atstovaujančios asociacijos teigia, kad valstybei taip pat būtina imtis skubių veiksmų, nes delsimas atsilieps ekonomikai.

Importo iš Baltarusijos ir Rusijos apimtys visose Baltijos šalyse iki šiol buvo labai panašios – kiekviena valstybė importuodavo po maždaug 1 mln. kubinių metrų medienos žaliavų per metus.

„Rusijai ir Baltarusijai taikomos sankcijos riboja prekybą su šiomis valstybėmis, o prekyba su Ukraina sutriks dėl šioje šalyje Rusijos vykdomo karo. Dėl to gali trikti skiedrų, pjuvenų bei pjautinės medienos tiekimas. Medienos skiedrų bei pjuvenų importo sumažėjimą gali pajusti katilinės, granulių, briketų ir drožlių plokščių gamintojai“, – teigia Valstybinė miškų tarnyba.

Kaimynai gelbės savo medienos pramonę

Estijos užsienio prekybos ir informacinių technologijų ministras Andresas Suttas, vertindamas grėsmę, kad dėl karo Ukrainoje medienos ir baldų pramonė susidurs su žaliavų trūkumu, Estijos aplinkos ministerijai pateikė siūlymą laikinai šalyje padidinti miškų kirtimų apimtis.

„Esant situacijai, kai trūksta medžiagų, galime paremti savo įmones laikinai padidindami vietos išteklių naudojimą. Vienas iš tokių išteklių yra mediena. Laikinai padidintos miškų kirtimo apimtys padėtų patenkinti medienos, baldų ir statybų sektorių poreikius, užtikrintų mūsų miškininkystės ir medienos sektoriaus konkurencingumą bei sušvelnintų krizės padarinius“, – portalui ERR.ee teigė A. Suttas.

Tuo metu Latvijos portalas La.lv rašo, kad Rusijos įsiveržimas į Ukrainą paskatino Latviją greitai ir lanksčiai peržiūrėti prioritetus: pirmiausia – užtikrinti, kad reikalingomis medienos žaliavomis būtų aprūpinta vidaus rinka, o tik tuomet galvoti apie eksportą.

Pasak Latvijos medienos pramonės federacijos vykdomojo direktoriaus Kristapso Klausso, Latvijos medienos apdirbimo pramonė jau šiemet patirs žaliavos trūkumą.

„Neturime leisti tokios situacijos, kad mūsų medienos žaliava būtų tiekiama į Didžiosios Britanijos, Švedijos, Amerikos ar Kinijos gamyklas, o mes patys jos neapdirbame. Žaliavų nebus, todėl pirmenybė privalo būti teikiama vietinei paklausai“, – portalui La.lv aiškino K. Klaussas.

Kovo viduryje, susitikimo su premjere Ingrida Šimonyte metu, idėją apriboti medienos žaliavų eksportą išsakė ir Lietuvos pramonininkai. Vis dėlto konkrečių sprendimų šiuo klausimu iki šiol nėra priimta.

„Riboti eksportą iš Lietuvos, kuris dabar vyksta dideliais kiekiais, ir turime didesnę galimybę panaudoti tą medieną pas mus, į gaminį, tada pridėtinė vertė liks didesnė Lietuvoje, nei ji išvažiuos kaip žaliava“, – TV3 televizijai tuomet aiškino Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.

Eksportuojame žaliavą negaudami vertės

Asociacijos „Lietuvos mediena“ duomenimis, medienos pramonė sukuria apie 10 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP), o visame sektoriuje dirba apie 60 tūkst. specialistų. Šalies medienos, baldų ir popieriaus pramonės sukuriama vertė 2020 m. viršijo 4,8 mlrd., o 2021 m. pasiekė beveik 6 mlrd. eurų.

Asociacijos vadovas Raimundas Beinortas Eltai sakė, kad kasmet Lietuva medienos pramonei skirtų žaliavų apvalių rąstų pavidalu sugeneruoja apie 7 mln. kub. m. Maždaug trečdalis jų – beveik 2 mln. kub. m – kiekvienais metais iš Lietuvos yra eksportuojama neapdirbtos žaliavos pavidalu. Tokios eksporto apimtys, anot R. Beinorto, lemia žaliavų trūkumą ir prisidėjo prie to, kad pastaraisiais metais gamintojai jį ėmė kompensuoti gabendamiesi medieną iš Baltarusijos ir Rusijos.

Jeigu maišas kiauras, tai į jį gali pilti kiek nori grūdų – vis tiek išbyrės.

„Ne iš gero gyvenimo Lietuvos įmonės iš Rytų valstybių ėmė vežtis medieną. Vietinės žaliavos trūkumas yra daugelį metų nespręstos problemos pasekmė. Lietuva, užuot iš valstybinės medienos gaminusi pridėtinę vertę kuriančius produktus, tiesiog parduoda savo žaliavą bet kuriam pirkėjui, pasiūliusiam didesnę kainą“, – teigė R. Beinortas.

Anot jo, jei Lietuva eksportuotų ne apvalius rąstus, o bent jau pjautinę medieną (lentas), ekonominė nauda valstybei būtų apie 6 kartus didesnė, o eksportuojant jau pagamintus baldus – pasiektų ir 12 kartų.

Paklaustas, ar Lietuva turėtų sekti Estijos pavyzdžiu ir padidinti miškų kirtimo normą, R. Beinortas sakė, kad tokią galimybę nesaugomose teritorijose būtų galima svarstyti, tačiau pirma yra būtina išspręsti aukštų medienos eksporto apimčių klausimus.

„Jeigu maišas kiauras, tai į jį gali pilti kiek nori grūdų – vis tiek išbyrės. Todėl visų pirma reikia, kad  Vyriausybė, bent jau šiuo komplikuotu periodu, remdamasi nepaprastąja padėtimi ir force majeure situacija, įpareigotų Valstybinių miškų urėdiją pristabdyti esamas ir nesudaryti naujų sutarčių su pirkėjais, kurie neapdirbtą medieną išveš iš Lietuvos“, – aiškino R. Beinortas.

Jo teigimu, Europoje nėra valstybės, kuri vienomis ar kitomis priemonėmis neaprūpintų žaliavomis savo vietinės pramonės.

„Mes išnagrinėjome praktiškai visų Europos Sąjungos valstybių medienos pardavimo tvarkas. Visur sudėliota taip, kad mediena iš tų valstybių neišvažiuoja. De facto neišvažiuoja. Pats geriausias pavyzdys – Vokietija, kurioje medienos žaliava „nevažinėja“ net tarp žemių. Jeigu žaliava gaunama, pavyzdžiui, Bavarijoje, tai joje ji ir lieka perdirbimui“, – sakė R. Beinortas.

Grėsmė – stos pramonė ir gamyba

Vakarų Lietuvos medienos perdirbėjų ir eksportuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Arvydas Urbis sako, kad Miškų įstatymas numato, kad parduodama medieną valstybė turi gauti didžiausią ekonominę ir socialinę naudą. Tačiau, anot jo, iki šiol nėra apibrėžti kriterijai, kaip pasiekti šio tikslo vertinant pirkėjus.

„Vienas kubinis metras medienos, perdirbamos Lietuvoje, įvairių mokesčių pavidalu valstybei sukuria daugiau nei 70 eurų naudos. O medieną eksportuojant tos naudos gaunama gerokai mažiau. Neretai įmonės net ir PVM mokestį susigrąžina“, – Eltai teigė A. Urbis.

Pasak jo, daugiausiai lietuvišką medieną perka įmonės iš Latvijos ir Lenkijos, kai tuo metu lietuviškoms bendrovėms įsigyti medienos šių šalių rinkose praktiškai yra neįmanoma.

„Nedideliais kiekiais gal ir pavyktų įsigyti. Bet jeigu kalbėtume apie 10, 50 ar 100 tūkst. kubinių metrų – neįmanoma. Vargu net ar yra Lietuvoje asmuo, kuris gali įvardyti, kokia yra Latvijos valstybinio miško kainodara“, – sakė A. Urbis.

Tuo metu Lietuvoje, anot jo, latviškoms kompanijos nėra jokių kliūčių medienos įsigyti dideliais kiekiais. Pasak A. Urbio, pavyzdžiui, praėjusių metų gegužę Lietuvoje vykusiame aukcione viena latvių bendrovė įsigijo beveik visą pasiūlytą statybinių rastų kiekį – apie 80 tūkst. kub. m.

„Jei nebus imtasi veiksmų Lietuvos rinkai apsaugoti, tai latviai dėl karo Ukrainoje dar aktyviau atsigręš į mūsų žaliavas. Ir kodėl jiems to nedaryti, jei iš Lietuvos galima susigabenti žaliavas, jas perdirbti ir parduoti gerokai brangiau, jau baldų ar kitų gaminių pavidalu?“, – teigė A. Urbis.

Jis nerimauja, kad neturėdamos žaliavų lietuviškos medienos perdirbimo bendrovės bus priverstos mažinti gamybos apimtis ar pamainas, spręsti ilgalaikių sutarčių klausimus, netgi stabdyti veiklą.

Asociacijos „Lietuvos mediena“ vadovas R. Beinortas taip pat mato tokią grėsmę. Pasak jo, praktiškai visos šalies baldų įmonės savo gaminiams naudoja baldų plokštes, kurios gaminamos Kazlų Rūdoje ir Naujojoje Akmenėje.

„Jeigu dėl medienos žaliavų trūkumo šių dviejų plokštynų veikla sušlubuotų, pasekmes pajustų visas sektorius. Iš esmės – visa baldų pramonė sustotų“, – tikino R. Beinortas.