Ši pirmoji Lietuvoje nevyriausybinė organizacija jau 30 metų sėkmingai įgyvendina progresinio ekonominio švietimo, verslumo ugdymo ir kitas programas. A. Rusteikienė džiaugiasi, kad šiemet net daugiau kaip 2 tūkst. šalies moksleivių dalyvauja regioninėse mokomųjų mokinių bendrovių (MMB) parodose, kur pristato savo verslo idėjas.
„Anksčiau dominavo darbo ieškojimo mentalitetas – visi ieškojo darbo. Šiandien vis dažniau matome vertės kūrimo mąstyseną. Kitaip tariant, jauni žmonės, kurie jau mokyklose turi galimybę dalyvauti antreprenerystės programose, vis dažniau kuria verslus ir yra inovatyvesni savo karjeros kūrimo kelyje“, – interviu pasakoja LJA vadovė. Anot jos, Lietuvos moksleiviai nuolat patenka tarp stipriausių Europos jaunųjų antreprenerių.
A. Rusteikienė siūlo tėvams neprisirišti prie suvokimo, kad klaidos yra bloga patirtis, mat tyrimai rodo, kad jos augina žmogaus charakterį. Be to, klaidos vaikystėje dažniausiai kainuoja nebrangiai.
– Nuo ko tėvams pradėti vaikų verslumo ugdymą? Kokius pagrindinius žingsnius ar kasdienes praktikas išskirtumėte?
– Iš tiesų, kaip ir daugelį dalykų vaikų radoje, ugdymą reikėtų pradėti kuo anksčiau ir ne tik mokykloje, bet ir šeimoje. Tyrimai rodo, kad pagrindiniai finansiniai įpročiai susiformuoja iki 10–12 metų. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) analizės tikrai labai aiškiai rodo, kad vaikai, kurie anksti susiduria su pinigų valdymu, vėliau priima racionalesnius finansinius sprendimus.
Svarbiausia, matyt, tėvams pradėti nuo trijų paprastų dalykų. Galbūt ne visada tai intuityvu, bet pirmiausia siūlyčiau leisti vaikams spręsti, net jei sprendimai netobuli. Finansinis raštingumas ir verslumas prasideda visų pirma ne nuo suvokimo, kas yra pinigai, o nuo suvokimo, ką reiškia pasirinkti.
Antras dalykas – duoti atsakomybę. Pavyzdžiui, valdyti savo kišenpinigius, planuoti kokį nors mažą projektą, biudžetą šeimoje, kartu nuspręsti, kur eiti laisvalaikiu. Svarbu, kad vaikai pabandytų patys tai padaryti, svarbu suteikti jiems atsakomybę priimti sprendimą, net jeigu jis bus netinkamas ir vėliau vaikas pats sakys, kad tikrai reikėjo daryti kitaip. Vaikai patys turi pamatyti problemą, kad, pavyzdžiui, jiems reikia sąsiuvinių į mokyklą, o gal marškinių.
Vaikystė ir laikas, kol mokomės mokykloje, yra skirtas mūsų ugdymui ir tam, kad formuotume savo įpročius, elgseną, požiūrį. Be to, ir tos klaidos dar kainuoja labai nebrangiai. Kartu mes padrąsiname vaikus priimti sprendimus, nelaukti, kol kas nors pasakys, ką jiems reikia daryti. Tai skatina imtis iniciatyvumo.
Tėvams reikia būti šalia, padėti kartu priimti sprendimus. Ypač pagalbos reikia mažiems vaikams. Kuo jaunesnis amžius, tuo ir pasirinkimų turi būti mažiau: negalime jiems iš karto pasiūlyti šimtą variantų, nes jie tiesiog sutriks, bet du ar trys pasirinkimai – svarbu.
Trečias dalykas, ką tėvams svarbu daryti, – kalbėti apie klaidas kaip apie vertę. Viena Stanfordo universiteto profesorė yra išleidusi knygą apie augimo mąstyseną, kurioje rašoma apie tai, kad klaidos mus iš esmės augina. Mūsų švietimo sistemoje vaikai vis dar yra labai įbauginti daryti klaidų. Per atsiskaitymus ir egzaminus jie turi pateikti tik teisingą atsakymą ir klaidos baimė bei jos suformuota kaina atrodo lyg tavo likimo sprendimas.
Neprisiriškite prie to, kad klaida yra ypač blogas dalykas, leiskite vaikams praktiškai pajausti, ką ir kaip daryti.
Vaikams tikrai įdomu, ką jie paliks po savęs: ne tik kaip ir kiek uždirbs, bet ir kas bus iš to, kad jie kuria vienokį ar kitokį verslą.
– Kaip su vaikais kalbėtis apie finansus?
– Pavyzdžiui, savo šeimoje taikau taisyklę, kad, nepriklausomai nuo amžiaus, labai svarbu nekalbėti abstrakčiai, teoriškai. Reikėtų turėti gana aiškią struktūrą ir ją susieti su realiais mūsų įpročiais. Vienas iš klasikinių dalykų yra supažindinti vaikus su 50/30/20 taisykle, pritaikant ją jų amžiui.
Tai reiškia, kad apie 50 proc. išleidžiame kasdienėms išlaidoms, t. y. maistui, transportui. Apie 30 proc. išleidžiame norams, t. y. dalykams, kurie mums malonūs, kai galime rinktis, pavyzdžiui, ar reikia naujo kamuolio, ar ir senasis dar geras, ir galbūt geriau nueiti į kiną. Jau ir su mažais vaikais reikia kalbėtis, kad 20 proc. pajamų reikia skirti taupymui ir investavimui.
Vis dėlto tik 7 proc. Lietuvos gyventojų investuoja – tai labai mažai. Kaip visuomenė, jaučiame per didelę baimę prisiimti investavimo riziką. Kadangi neturime ilgametės investavimo patirties savo šeimose, aplinkoje, yra gana didelis barjeras pradėti nežinant, todėl investavimo sprendimai ir nepriimami. Tikrai vaikams turime rodyti pavyzdį, kaip taupome, investuojame.
Dar vienas patarimas tėvams – pavyzdžiui, mes savo šeimoje 2 proc. pajamų aukojame. Mano galva, labai svarbu mokyti vaikus dalytis. Net ir labai mažų sumų dalį verta skirti paramai, kokios nors galbūt jums svarbios bendruomenės iniciatyvai, pagalbai kitiems.
Vaikams svarbu įdiegti, kad finansinis raštingumas nėra tik tai, kiek turiu, bet tai, kokią vertę kuriu kitiems, koks mano santykis su pinigais ir visuomene. Kad nebūtų tik individualistinis siekis būti turtingiausiam, bet kartu su visuomene kurti gerovę. Viename tyrime skaičiau, kad žmonės, kurie nuo mažų dienų yra mokomi dalytis, vėliau labai dažnai priima tvaresnius finansinius sprendimus, kurie būna labiau apgalvoti, ilgalaikiškesni. Jie patys kuria atsakingesnius verslus, renkasi sritis, kurios visuomenei ir bendruomenei draugiškos, labiau orientuojasi į ilgalaikį poveikį ir naudą – kaip mes gyvensime po penkerių, dešimties ar penkiolikos metų.
– Kiek verslus šiandien yra šalies jaunimas ir kokia pažanga padaryta nepriklausomos Lietuvos metais? Kaip Lietuvos jaunieji antrepreneriai atrodo žvelgiant tarptautiniu mastu?
– Palyginti su tuo, kas buvo prieš 20–30 metų, pokytis, mano galva, yra esminis. Anksčiau dominavo darbo ieškojimo mentalitetas – visi ieškojo darbo. Šiandien vis dažniau matome vertės kūrimo mąstyseną. Kitaip tariant, jauni žmonės, kurie jau mokyklose turi galimybę dalyvauti antreprenerystės programose, vis dažniau kuria verslus ir yra inovatyvesni savo karjeros kūrimo kelyje. Jie vis dažniau nori būti ne tik samdomi darbuotojai, bet ir kurti savo įmones, savo ne pelno siekiančias organizacijas, savo prekės ženklus – patys būti tais ženklais.
Dėl to Lietuva ir jos moksleiviai nuolat patenka tarp stipriausių Europos jaunųjų antreprenerių ir tai rodo mūsų pasiekimai Europos MMB konkursuose. Pastaruosius kelerius metus vaikučiai iš Europos finalų parsivežė ir antrą, ir ketvirtą vietas.
Jie jau mokykloje sukuria produktų ar paslaugų, kurias teikia rinkai, uždirba pinigų ir tikrai bando save ir verslą kurti dar labai ankstyvame amžiuje. Tikrai labai matyti, kad vaikai šiandien nori ir uždirbti, ir spręsti problemas. Jau auginame kartą, kuri nelaukia, kol kas nors jiems pasakys, ką daryti. Šios kartos vaikai eina patys, laužo taisykles rinkoje.
Prie to norisi dirbti dar daugiau, pasiekti kiekvieną vaiką Lietuvoje, kad praktinis verslumo, finansinio raštingumo ugdymas vyktų kiekvienoje klasėje ir moksleiviai per dvylika metų bent vieną kartą pabandytų sukurti savo MMB.
– Kokios idėjos šiandien sukasi verslaus jaunimo galvose, kaip jie žiūri į pasaulį ir kokios problemos jiems atrodo aktualiausios?
– Kadangi vaikai daug laiko praleidžia mokydamiesi, jiems aktualus švietimas – jie kuria įvairius edukacinių technologijų sprendimus, vis dar populiarios matematikos, lietuvių kalbos, gamtos mokymosi platformos, kurios naudingos ruošiantis egzaminams.
Šiais laikais, kai vaikai turi dirbtinio intelekto (DI) įgūdžių, jie eksperimentuoja, kuria DI asistentus ir juos pritaiko labai skirtingose srityse. Man patiko pastaroji idėja: mokiniai kūrė krepšinio stebėjimo sistemą, paremtą DI algoritmais, kai gali analizuoti žaidžiančius krepšinį ir pateikti treneriui patarimų, ką galima daryti geriau.
Mokyklose nemažai dėmesio skiriama ir tvarumui: matome, kad vaikai kuria nemažai klimato kaitai spręsti skirtų sprendimų. Viena pastarųjų idėjų – Kauno bendrovė „Sapone“. Ji mokykloje startavo kaip MMB ir kuria šampūnus, kurių buteliukai pagaminti iš muilo, vadinasi, nereikia plastikinių pakuočių.
Matome, kad vaikai aktyviai kuria emocinės sveikatos programėles, knygeles, žaidimus. Tai tikrai yra karta, kuri labai gerai supranta, kad trūksta bendravimo komandose, šeimose, tarpusavio santykių stiprinimo. Tai, matyt, atitinka ir pasaulines tendencijas, kad Z karta, ypač alfa karta, orientuojasi į poveikį. Vaikams tikrai įdomu, ką jie paliks po savęs: ne tik kaip ir kiek uždirbs, bet ir kas bus iš to, kad jie kuria vienokį ar kitokį verslą.
Dabartinis kontekstas ir geopolitinės įtampos vaikus irgi labai skatina galvoti, nes ekonomika, politika ir verslas labai susiję. Daugiau dėmesio jie skiria ir dezinformacijos klausimams, žmogaus, visuomenės atsparumui.
– Šiuo metu Lietuvoje vyksta regioninės mokomųjų mokinių bendrovių parodos. Ką šiemet jose pristato mokiniai?
– Taip, tikrai vyksta parodos, pavyzdžiui, neseniai vyko Kauno regiono MMB eXpo. Viena iš trijų paskutinių laimėtojų buvo komanda, kurianti kompaktiškus ir prieinamus oro pasipriešinimo analizavimo įrenginius, skirtus dronų, lėktuvų ir kitų skraidančių aparatų kūrėjams, o šis sprendimas išsiskiria savo mobilumu ir prieinama kaina. Kita komanda gamina arbatos guminukus su vitaminais; trečia komanda sukūrė interneto platformą paaugliams, kurie jaučiasi vieniši arba patiria sunkumų bendraudami su kitais. Tai technologijų, maisto, tvarumo ir emocinės sveikatos kategorijos.
Labai džiaugiuosi – šiemet daugiau kaip 2 tūkst. moksleivių dalyvauja regioninėse MMB parodose. Apskritai „Junior achievement“ MMB programoje šiemet turime daugiau kaip 1 100 sukurtų mokomųjų verslų visoje Lietuvoje – tai tikrai labai daug. Auga programa, auga vaikų patirtys.
Labai smagu, kad vis daugiau vaikų išbando save mokyklose. Labai noriu padėkoti mokytojams – visada tai akcentuoju, nes jie padeda vaikams pamokose ar neformalaus ugdymo metu sukurti savo pirmą MMB ir bandyti save verslo kūrimo srityje, patirti visas sėkmes ir nesėkmes.
Vaikai tikrai labai dažnai dalijasi, kad per šias patirtis pamato, kur jų stiprybės, o kur – silpnybės. Didžioji dalis mokinių vėliau pažymi, kad išmoksta geriau dirbti komandoje, o tai yra įgūdis, apskritai labai reikalingas darbo rinkoje.
– Kaip keičiasi kasmet sukuriamų MMB skaičius?
– Jis kasmet didėja. Jeigu žiūrėtume į pastarųjų aštuonerių devynerių metų tendenciją, kiek aš vadovauju „Lietuvos Junior achievement“, mes pradėjome kelionę nuo kelių šimtų MMB per metus. Programa praktiškai užaugo penkis šešis kartus vien per pastarąjį dešimtmetį. Jau norėtųsi, kad augimas daugintųsi iš 100, bet, matyt, viskam švietimo srityje reikia laiko ir entuziazmo.
Labai džiaugiuosi, kad vis daugiau vaikų turi galimybę. Šiandien „Junior achievement“ pasiekia kas penktą mokinį Lietuvoje, o po trejų metų norime pasiekti jau kas antrą. Ypač didelę plėtrą planuojame ugdant pradinukus – jau šiandien finansinis raštingumas ir verslumas ateina į pradinį ugdymą. Po trejų metų norime dirbti su 100 tūkst. pradinukų, 5–6 tūkst. pedagogų – pažiūrėsime, kaip mums seksis visus apmokyti.
Neseniai buvome Mažeikiuose. Jie šaunuoliai, verslo bendruomenė kartu su savivaldybe prisidėjo prie pradinio ugdymo mokytojų rengimo. Rokiškio mieste „Rokiškio sūris“ ir Rokiškio savivaldybė taip pat prisidėjo, kad apmokėme visus 100 proc. pradinio ugdymo pedagogų. Tauragė, Marijampolė, Šiauliai taip pat buvo labai proaktyvūs miestai, kuriuose pradinukų mokytojai užima stiprias pozicijas.
Europos mastu atlikti longitudiniai tyrimai rodo, kad apie 10–15 proc. moksleivių, kurie dar mokykloje kūrė savo MMB, įkuria savo organizacijas.
– Kiek mokinių bandomųjų-mokomųjų verslų ir idėjų išsivysto į realų ir pelningą verslą?
– Europos mastu atlikti longitudiniai tyrimai rodo, kad apie 10–15 proc. moksleivių, kurie dar mokykloje kūrė savo MMB, įkuria savo organizacijas. Lietuvoje kasmet matome bent kelias moksleivių komandas, kurios MMB kūrimo metu atranda puikių nišų ir pradeda savo verslus po metų ar per ateinančius kelerius metus.
Pastaruoju metu vienas tokių verslų yra mažeikiškių stalo žaidimas „Brailing“ – jį gali žaisti ir regintieji, ir neregiai, jį jau galima įsigyti „Hobbyshop“ parduotuvėse. Dar vieną žaidimą praėjusiais metais sukūrė devintokės iš Vilniaus. Žaidimas „Fiasco“ moko, kaip elgtis kritinėmis situacijomis, pavyzdžiui, ištikus žemės drebėjimui. Šį žaidimą irgi galima rasti „Hobbyshop“ parduotuvėse. Jau minėtas kauniečių „Sapone“ verslas taip pat bręsta – šaunus gaminys, jiems puikiai sekasi, verslas vystosi, auga. Tai tik keli pavyzdžiai.
Be to, mūsų alumnai kartais sugrįžta ir kuria mums. Štai viena mūsų alumnų komanda sukūrė jauniejifinansininkai.lt. Kaip tik kovo–balandžio mėnesiais visos Lietuvos mokyklos turi galimybę mokytis finansinio raštingumo „Duolingo“ programėlės principu. Vienas iš šios komandos narių yra buvęs Kauno „Saulės“ gimnazijos auklėtinis.
Naujausi komentarai