Ko dar tie ūkininkai nori?
Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) lėšos – beveik 3 mlrd. eurų, kaip pranešė Žemės ūkio ministerija, tapo reikšmingu impulsu ūkių konkurencingumui, technologinei pažangai, aplinkosaugai ir kaimo infrastruktūros plėtrai. Buvo remiamos investicijos į žemės ūkio valdas, perdirbimą, jaunųjų ūkininkų įsikūrimą, bendruomenių iniciatyvas, LEADER projektus, skatinama tvari gamyba ir užimtumas regionuose.
Beveik trečdalis visų KPP lėšų atiteko investicijoms į materialųjį turtą. Tai rodo kryptingą valstybės pasirinkimą skatinti technologiškai pažangesnius, efektyvesnius ir rinkai atsparesnius ūkius. Didelis paraiškų skaičius (8 715) patvirtina, kad ūkininkai buvo pasirengę investuoti ir naudotis parama. Pagal šią priemonę išmokėta daugiau kaip 998 mln. eurų.
Be gamybinių investicijų, reikšmingos lėšos buvo nukreiptos į vietoves, susiduriančias su gamtinėmis kliūtimis, LEADER iniciatyvas ir kaimų atnaujinimą. Tai rodo, kad KPP buvo orientuota ne tik į ūkių pelningumą, bet ir į regionų socialinį stabilumą, paslaugų prieinamumą ir gyvenimo kokybę.
Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) paskelbė, kad ir 2025-aisiais ūkininkai nebuvo skriaudžiami – jų paramai per praėjusius metus išmokėta rekordinė beveik 1,2 mlrd. eurų suma. Didžiausias išmokėtos paramos dalis sudaro tiesioginės išmokos ir investicinio pobūdžio parama.
Kai matai tokius skaičius, nori nenori kyla klausimas: kodėl ūkininkai vis tiek nepatenkinti ir nuolat protestuoja, reikalauja daugiau pinigų, kompensacijų, kai turbūt nė vienas kitas verslas taip nėra remiamas? Žvelgiant iš šalies, už tokius pinigus ūkių, kaimų takai jau galėtų būti iškloti aukso plytelėmis. Tačiau ar tikrai visi pinigai atsiduria ūkininkų kišenėje?
Reikia paaiškinti skaičius
„Paprastas žmogus, kai išgirsta skaičius, skelbiamus be jokių rimtesnių paaiškinimų, iš tiesų gali piktintis: tiek pinigų ūkininkai gauna, o dar inkščia, – sako Kauno r. ūkininkų sąjungos pirmininkas Mindaugas Maciulevičius. – Realybė kitokia, tačiau kiekvienas pateikiamas skaičius turėtų būti viešai paaiškintas, tada neliktų nesusipratimų ir priešpriešos.“
Kauno r. ūkininkų vadovas paaiškina, kad visi ūkininkai už savo ariamus laukus pirmiausia gauna tiesiogines išmokas. Jie jas gauna ne šiaip sau – už šią paramą ūkininkai prisiima labai daug įsipareigojimų: gamtos, aplinkos apsaugos, gyvūnų gerovės, socialinių ir kitų visuomenei naudingų funkcijų. Šių įsipareigojimų vykdymas kainuoja labai daug, tad iš savo lėšų nė vienas ūkininkas to nepadarytų. Be to, išmokos leidžia užtikrinti maisto gamybą ir ekonomiškai stabilizuoti maisto kainas. Jei ne ši finansinė parama, už maistą mokėtume kur kas daugiau. Išmokos yra kaip savotiškas saugos tinklas – kai rinka svyruoja, ūkininkas iš šių gaunamų lėšų gali susimokėti banko paskolas, kurias jis ima ne šiaip sau, o tam, kad jo ūkis būtų tvarus.
Šios išmokos mokamos iš pagrindinio, pirmojo, Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ramsčio, ir tai didžiausia viso finansavimo dalis. „Valstybė formuoja žemės ūkio politiką ir nustato sąlygas ūkininkams, – aiškina M. Maciulevičius. – Nėra taip, kad imsiu ūkininkauti, gausiu įvairių išmokų, bet jokių įsipareigojimų neprisiimsiu – taip nebus. Kokius įsipareigojimus turi prisiimti, numato valstybė, Europos Komisija (EK), todėl ir remia finansiškai. Gausi pinigų, bet nesilaikysi reikalavimų – mokėsi milžiniškas baudas.“
Kokius įsipareigojimus turi prisiimti, numato valstybė, EK, todėl ir remia finansiškai. Gausi pinigų, bet nesilaikysi reikalavimų – mokėsi milžiniškas baudas.
Parama amortizuoja kainas
Pagal BŽŪP II ramstį mokama kompleksinė parama kaimo plėtrai, kurią gali gauti ir ūkininkai, kurie dalyvauja ekologinėse programose su itin daug įsipareigojimų, ir kaimų bendruomenės, rašydamos projektus, kaimų verslai, taip pat rašydami projektus. „Dalis ūkininkų gauna padidintas išmokas už tam tikrų kultūrų auginimą, gauna ir šiltnamiai, – pasakoja M. Maciulevičius. – Dar labai svarbu – agroaplinkosauginės priemonės, kurios taip pat finansuojamos iš II ramsčio, remiamas ekologinis ūkininkavimas. Dar dalis pinigų lieka investicijoms, kurios yra beprotiškai didelės. Jos tenka tiek didesnėms, tiek mažesnėms maisto perdirbimo įmonėms, jų plėtrai, tenka ir augintojams pagal sektorius – pienininkams, grūdininkams, mėsinių galvijų augintojams. Paramą gali gauti ir mažiausi ūkiai, už ją jie gali nusipirkti traktoriuką ar kokį kitą padargą. Tačiau, noriu pabrėžti, finansavimą gauna ne visi ūkininkai iš eilės, o tie, kurie dalyvauja skelbiamuose konkursuose, šaukimuose.“
Dar kita dalis paramos atitenka melioracijai, jos statinių rekonstrukcijai, dažniausiai – melioracijos asociacijoms ir kooperatyvams, kurie tuo užsiima. Dalis pinigų tenka socialinių verslų įkūrimui, visuomeninėms reikmėms (parkų, sporto aikštelių įrengimui ir t. t.), kartais projektai daromi kartu su savivaldybėmis. Pačios bendruomenės kartais nusprendžia, ką jos labiau rems.
„Taip pat dalis paramos skiriama kooperatyvams, mes juk skatiname jų kūrimą, kad būtų statomi tokie fabrikai kaip „Pienas.lt“, tai labai svarbu vartotojams, – pasakoja M. Maciulevičius. – Iš II ramsčio remiamos ir alternatyvios veiklos kaime, įvairūs ekstra verslai. Noriu pasakyti, kad yra beprotiškai daug priemonių, kurioms ir skiriami tie milijardai. Tai ne tik ūkininkams tenkanti suma.“
Kauno r. ūkininkų vadovas paaiškina, kad jei ūkininkai ir gauna paramą ūkių modernizavimui, tai tik dalį investicijoms reikalingos sumos. Kitą dalį jie turi skolintis iš bankų. „Kad ūkis atitiktų gyvūnų gerovės, aplinkosaugos reikalavimus, ūkininkai, kad neterštų aplinkos, turi įsirengti, pastatyti modernias mėšlides, – sako M. Maciulevičius. – Ūkininkas, kad gautų paramą, turi prisiimti įsipareigojimus visuomenei. Tačiau tos paramos kartais būna net per mažai, jos užtenka net ne visiems ūkiams. Ką daryti tiems, kuriems paramos pritrūksta, o reikalavimus vis tiek reikia įgyvendinti?“
Kaip pavyzdį pašnekovas pateikia paukštininkystę. Priimamas sprendimas padidinti plotą, kvadratų skaičių, paukštynuose laikomoms vištoms. Vadinasi, turi statytis papildomą fermą, kad atsirastų tų papildomų kvadratų. Statybos iš karto atsiliepia produktų savikainai, o vartotojas juk nenori mokėti daugiau. Vis dėlto kiaušiniai pabrango, nors ne taip drastiškai, nes naujovėms buvo skirta paramos, nors galbūt nepakankamai.
Ūkiai modernizavosi
M. Maciulevičius siūlo prisiminti, kokie buvo ūkiai prieš įstojant į ES, kol nebuvo skiriama europinė parama. Kokia vargana buvo technika tada ir kokia moderni ji dabar. „Tačiau ūkininkai galingą šiuolaikišką žemės ūkio techniką perka ne todėl, kad nori pamandravoti, o todėl, kad tik tokia galinga technika mums leidžia prie tokių pasikeitusių klimato sąlygų išdirbti laukus. Yra daugiau užmirkimo, laukai skęsta, būna ir sausrų, nauja technika greičiau susidoroja su iššūkiais. Kita vertus, ir aplinką labiau saugo, žinome, kaip važiuodavome su „Belorusais“, kaip dūmydavo jie. Į vieną iš paskutinių akcijų prie Seimo ūkininkai buvo suvarę senuosius sovietinius traktorius, tai kai užkūrė – kvėpuoti nebuvo kuo. Jeigu su tokia technika dirbtume, tai kaimuose nuolat smogas tvyrotų. Tad nauja technika saugo aplinką. O ir ekonominis našumas visai kitas. Kuo pigiau ūkininkas gali užauginti, tuo labiau mažėja kainos. Tuomet konkuruoti ne tik vietinėje, bet ir užsienio rinkoje yra paprasčiau.“
Beje, ta milijardinė parama Lietuvai galėtų būti dar didesnė, jeigu tiesioginės išmokos mūsų šalies ūkininkams būtų vienodo dydžio su kitų Europos šalių. Dabar Lietuva pagal išmokų dydžius yra beveik pačiame sąrašo gale. Tai, nepaisant mūsų šalies žemdirbių kreipimųsi į EK, tęsiasi jau daug metų. Vadinasi, net ir gaudami iš pirmo žvilgsnio milžinišką ES paramą, mes rinkoje negalime visavertiškai konkuruoti su kitų ES šalių ūkininkais, kurie taip pat gauna ES paramą. Žinoma, dar yra ir nacionalinis kofinansavimas, čia mes vėl pralošiame kitoms valstybėms, kurioms šiandien neaktualu nacionalines lėšas perskirstyti, jas didinant, pavyzdžiui, gynybai.
Mūsų nacionalinė parama, deja, visada buvo mažesnė nei kitose šalyse. Pavyzdžiui, Lenkijoje nacionalinė parama žemės ūkiui yra ypač didelė, maksimali, kiek tik leidžia ES direktyvos (Lietuvoje praktiškai niekada nėra prisidedama maksimalia leistina suma). Lenkijoje ūkininkų auditorija labai didelė ir jie gali stipriai paveikti politikus. Nereikia pamiršti, kad ES išmokos Lenkijos žemdirbiams irgi didesnės nei Lietuvos. Gaunamos lėšos kompensuoja visas krizes, ištinkančias agrosektorių. Juk paprastai neužtenka lėšų iš to, ką parduodi, ypač kai tokie dideli aplinkosaugos reikalavimai, taršos, pakuočių, žemės mokesčiai, pabrangusi darbo jėga. Pati EK yra pripažinusi, kad be paramos išliktų vos keletas stambių ūkių, kurie ir diktuotų kainų ir kitas sąlygas. Tačiau Europa mato vidutinių šeimos ūkių modelį.
„Kai susideda visi už ir prieš, dažnas ūkininkas pagalvoja trauktis iš žemės ūkio, – apgailestauja M. Maciulevičius. – Ūkininkas uždirbtų daugiau iš kitokios veiklos, o įtampos būtų mažiau. Dabar Lietuva amžinai besivejančios vaidmenyje – ES senbuvių žemės ūkis jau labai seniai remiamas, o mes neseniai pradėjome nuo nulio, bet turime pasivyti, nes dalyvaujame toje pačioje rinkoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Olandijoje, kitur situaciją žemės ūkyje valdo gamintojų kooperatyvai. Kuo greičiau atsiras kooperatyvai Lietuvoje, tuo bus geriau mums visiems. Tačiau Lietuvoje kooperatyvai sunkiai kuriasi, sunkiai sulaukia pozityvaus komercinių bankų požiūrio, o ir psichologiškai kažkaip dar nepasirengę. Svarbus ir valstybės požiūris į kooperatyvus, pagalba skolinantis, teikiant paramą. Jeigu prisimintume Smetonos laikus, tai žemės ūkis atsigavo būtent tada, kai susikūrė kooperatyvai (pirmieji – „Pieno centras“, „Maistas“), ir jie buvo remiami valstybės lėšomis.
Tokia milijardinė parama turėtų mažinti atskirtį tarp miesto ir kaimo, tačiau paradoksas – kuo didesnė parama, tuo labiau didėja atskirtis.
Skirstoma ydingai
Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas, Jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas Vytautas Buivydas sako, kad teisūs tie, kurie piktinasi, matydami žemės ūkiui skiriamas milijardines sumas. „Liūdniausia, kad piktinasi ne tik miesto žmonės, bet ir didelė dalis pačių ūkininkų, – pastebi V. Buivydas. – Pinigai dideli, bet jų paskirstymas yra labai ydingas, neteisingas, nes gaunamas priešingas efektas. Tokia milijardinė parama turėtų mažinti atskirtį tarp miesto ir kaimo, tačiau paradoksas – kuo didesnė parama, tuo labiau didėja atskirtis. Tą pastebiu ir aš pats, gyvendamas kaime.“
ŽŪR vicepirmininkas argumentuoja savo žodžius pavyzdžiu: 20 proc. visų pareiškėjų paramai gauna apie 80 proc. visų investicijų. Tai labai didelė problema ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų posovietinių šalių, nes stambieji geba daryti įtaką politikams. „Didžioji dalis ūkininkų viso nėra gavę paramos pinigų, todėl pasigirsta kalbų, kam ta parama iš viso reikalinga, – sako V. Buivydas. – Didžiausias sumas gauna patys stambiausi ūkininkai, ūkiai. Štai todėl ir susiklosto situacija, kad daug kas mato ūkininkus, važinėjančius prabangiais automobiliais, kai kiti neišgyvena. Tie stambieji dažniausiai patys net negyvena kaime, ten turi tik ūkius, kuriuose dirba samdomi darbuotojai.“
Pasak jo, jeigu pažiūrėtume turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašą, turbūt rastume ir ne vieną stambų ūkininką, praturtėjusį iš paramos lėšų.
Kaip pakeisti tvarką?
Pakeisti situaciją vis pritrūksta politinės valios. Stambiesiems dirba aibė lobistų, galinčių daryti įtaką politikams. „Metų metais kalbame apie žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą, apie tai, kad reikia riboti įsigijimą, nes žemės turime tiek, kiek jos yra, tai ribotas išteklius, todėl turi visiems užtekti. Tačiau ribojimai atsiranda tik popieriuje, bet ne realybėje, – piktinasi V. Buivydas. – Priėmė įstatymą, ribojantį žemės įsigijimą iki 500 ha, bet paliko įvairiausių galimybių jį apeiti. Tam schemų yra daug, tad žemės įsigyjama kiek kas nori. Tas spragas reikia panaikinti, bet jau daug metų niekas tuo neužsiima.“
Lygiai taip pat ŽŪR vicepirmininkas pastebi ir kitą ydingą dalyką skirstant finansinę paramą – išmokų neribojimas. „Dabar kuo daugiau turi hektarų, tuo didesnę europinę paramą gauni, – paaiškina V. Buivydas. – Vadinasi, yra interesas ūkiams stambėti. Tačiau dėl to ir miršta kaimai, žmonės atsiduria skurde arba emigruoja, nes didžiausius pinigus pasiima vienetai. Tiek mūsų jaunųjų ūkininkų, tiek šeimos ūkių sąjungos nuolat apie tai kalbame – kaip išgyventi regione?“
Pašnekovas pateikia ir statistikos: kai įstojome į ES, Lietuvoje buvo apie 400 tūkst. ūkininkaujančiųjų (ūkininkų, ūkių), dabar – apie 120 tūkst. Ūkininkauti neapsimoka. Nors pinigai ateina tie patys, bet jie pasiskirsto mažame rate. „Tačiau tai yra viešasis interesas, turime viską daryti, kad kaimas nemerdėtų, o jame galima būtų gyventi, būtų sukurta infrastruktūra jaunoms šeimoms, vaikams – mokyklos, darželiai. Dabar kaimas miršta, ir mes visi turime nuspręsti, ar norime gyvybingo kaimo, ar tik kažkokių vienetinių stambių ūkių su samdomais darbininkais“, – sako V. Buivydas.
Naujausi komentarai