Ekspertai jau seniai pabrėžia, kad tokio dydžio švietimo sistemoje kaip Lietuvos pedagogų rengimas negali būti grindžiamas atskirų institucijų izoliacija. Reikalingas modelis, kuris leistų dalytis žiniomis, tyrimais ir infrastruktūra, o svarbiausia – kurti bendrą nacionalinę pedagogų rengimo kryptį.

Naujasis bendradarbiavimo etapas: keturios švietimo institucijos – viena kryptis

Atsakydamos į šiuos iššūkius, keturios aukštosios mokyklos – Mykolo Romerio universitetas (MRU), Kauno technologijos universitetas (KTU), Lietuvos sporto universitetas (LSU) ir Vilniaus kolegija (VIKO) – įkūrė Konsoliduotą pedagogų rengimo centrą. Šis sprendimas žymi ne tik organizacinį pokytį, bet ir naują mentaliteto lygį: pedagogų rengimas pradedamas suvokti kaip bendras nacionalinis įsipareigojimas, o ne atskirų institucijų misijos.

MRU rektorė prof. dr. Inga Žalėnienė pabrėžia, kad švietimo iššūkiai šiandien reikalauja kitokio tipo lyderystės. Pasak jos, šiuolaikinės problemos yra pernelyg kompleksiškos, kad į jas būtų galima atsakyti pavieniui, todėl partnerystė tampa būtina sąlyga tvariai švietimo kaitai.

Mokslinės dirbtuvės atskleidė, kad partnerystė pereina į praktinį lygmenį

Vienas aiškiausių ženklų, kad institucijų jungtis įgyvendinama praktiškai, buvo 2025 m. lapkričio 13 d. MRU vykusios pedagogų-tyrėjų dirbtuvės EDUTAKU. Tai buvo ne tradicinė konferencija, o kūrybinė laboratorija, kurioje keturių institucijų dėstytojai, tyrėjai ir švietimo ekspertai nagrinėjo realias švietimo problemas ir ieškojo bendrų sprendimų.

Diskusijų metu išryškėjo platus švietimo sistemos barometras. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai akcentavo ugdymo turinio atnaujinimo kompleksiškumą, švietimo technologijų ekspertai analizavo, kaip technologijos keičia mokytojo profesijos ribas, o MRU neurodidaktikos tyrėjai pabrėžė emocinio saugumo vaidmenį mokymo procese. Šios įžvalgos atskleidė, kad institucijas jungia tie patys iššūkiai, tad ir sprendimus siekiama kurti drauge.

Dar svarbiau, kad dirbtuvės tapo realių projektų pradžia. Jose išgrynintos septynios bendradarbiavimo kryptys – nuo curriculum lyderystės ir mokytojų atsparumo stiprinimo iki mokinių socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymo, kognityvinių mokymosi tyrimų ir neurodidaktikos, mokymosi pasiekimų analizės, skaitmeninės didaktikos ir dirbtinio intelekto taikymo, STEAM didaktikos bei įtraukiojo ugdymo ir individualizavimo. Šios kryptys taps ateities tyrimų, inovacijų ir pedagogų rengimo sprendimų pagrindu. Tai rodo, kad konsoliduotas pedagogų rengimo modelis persikelia iš formalių dokumentų į gyvą praktiką.

MRU, EDUTAKU / MRU nuotr.

MRU indėlis: mokslo ir praktikos suartėjimas kaip pokyčio variklis

MRU šiame procese atlieka jungiamąjį vaidmenį, stiprindamas tiltą tarp mokslinių tyrimų, praktinio pedagogų rengimo ir švietimo inovacijų. Universitete bręsta neurodidaktikos projektai, edukacinių technologijų ir STEAM integravimo iniciatyvos, o bendradarbiavimas su mokyklomis tampa erdve testuoti idėjas realiame ugdymo procese. Ši teorijos ir praktikos integracija padeda užtikrinti, kad kuriami sprendimai būtų aktualūs ir akademinei aplinkai, ir švietimo praktikai.

Poveikis visuomenei: kodėl ši jungtis svarbi dabar

Keturios institucijos bendromis pastangomis kuria ne tik naują pedagogų rengimo organizacinį modelį, bet ir didesnę vertę visuomenei. Bendradarbiavimui tampant norma, o ne išimtimi, pedagogų rengimas pamažu įgauna kitą – kokybinį lygmenį: jis skatina diegti moksliniais tyrimais grįstą švietimo praktiką, o studijų programas vis tiksliau atliepti realius mokyklų poreikius. Jauni pedagogai rengiami dirbti aplinkoje, kurioje technologijos ir emocinė dinamika tapo neatsiejama kasdienybės dalimi, o mokyklų bendruomenės gauna daugiau sisteminio palaikymo ir aiškesnį ryšį su akademine bendruomene. Visa tai kuria ilgalaikį poveikį visuomenei, nes mokytojas išlieka pagrindinis žmogus, formuojantis ateities kartų kompetencijas, vertybines nuostatas ir kultūrinį atsparumą.

Kelias į ateitį: kryptis aiški, rezultatai priklausys nuo nuoseklumo

Konsoliduotas pedagogų rengimo centras žymi svarbų posūkį Lietuvos švietimo politikoje. Tai žingsnis į brandesnę partnerystės kultūrą, kurioje aukštosios mokyklos prisiima bendrą atsakomybę už pedagogų rengimo kokybę ir tvarumą. Tai pokytis, kuris ilgą laiką brendo švietimo bendruomenėje ir šiandien ima ryškėti praktikoje. Ir nors jis dar tik įsibėgėja, jau šiandien matyti ženklų, kad judama kryptimi, galinčia iš tiesų sustiprinti pedagogų rengimo kultūrą Lietuvoje.