– Pijau, koks buvo tavo pirmas tikras prisilietimas prie technikos pasaulio?

– Inžinerija manyje gyvena nuo pat vaikystės. Nuo mažens mėgau tiksliuosius mokslus – matematika, fizika buvo mano mėgstamiausi dalykai. Spręsti uždavinius man buvo ne pareiga, o malonumas.

Meilė technikai gimė, kai tėtis man padovanojo pirmąjį motorolerį. Tada ir prasidėjo – valandos garaže, susipažįstant su detalėmis, varikliais, taisymu. Iš pradžių į mano akiratį ir rankas pateko paprasti motorolerių modeliai su 49 cm³ varikliais, tada – 125 cm³ motociklai, vėliau – automobiliai. Labiausiai patraukė senesni BMW modeliai, turbūt iš čia vėliau atsirado ir susižavėjimas šonaslydžio (drifto) pasauliu. Galima sakyti, viskas prasidėjo tėčio garaže – nors jis pats dirbo statybose, technika jam visada buvo artima. Tą užsidegimą perduodavo ir man.

– Kada nusprendei, kad nori savo ateitį sieti su inžinerija – ne tik kaip hobiu, bet kaip profesija?

– Kai pradėjau domėtis, kur stoti, žinojau tik viena – tai turi būti inžinerija. Nors dar dvejojau, ar statybos, ar transporto – pradėjau skaityti, gilintis, ir greitai supratau: labiausiai traukia viskas, kas susiję su automobiliais. Norėjau ne tik vairuoti, bet ir suprasti, kaip jie veikia.

– Kodėl pasirinkai būtent Lietuvos inžinerijos kolegiją, o ne, tarkime, universitetą ar kitą kolegiją?

– Ieškojau aukštosios mokyklos, kur būtų daug praktikos ir kur inžinerijos kryptys būtų ne „priedas“, o jai teikiamas pagrindinis dėmesys. Lietuvos inžinerijos kolegija iškart išsiskyrė – kokybiškos transporto inžinerijos studijos, stiprūs dėstytojai, realūs projektai. Taip pat sužinojau, kad čia veikia net keli automobilių klubai, tarp kurių ir drifto komanda – tai man labai patiko.

Rinkausi tarp kelių universitetų, bet ten tiesiog neradau tokios praktinės, konkrečios specialybės. Ir kai dar pažįstami, kurie jau mokosi Lietuvos inžinerijos kolegijoje (LIK), rekomendavo – viskas stojo į vietas.

– O ar nesinorėjo likti arčiau namų, juk esi iš Utenos?

– Atstumas manęs negąsdino. Norėjau mokytis ten, kur jausiu, kad darau tai, kas man įdomu. Studijos dėl patogumo ar buvimo arčiau namų neviliojo. Man rūpėjo kokybė ir tai, ką iš tikrųjų gausiu. LIK mane tuo įtikino.

– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai pradėjus studijas?

– Pirmosiomis savaitėmis viskas atrodė kiek sudėtinga – nauji žmonės, nauja aplinka, intensyvios paskaitos. Tačiau labai greitai įsivažiavau. Paskaitos pasirodė įdomios, dėstytojai nuoširdūs, žingeidūs, tikri savo srities specialistai. O svarbiausia – mokomės to, kas iš tikrųjų aktualu ir ką gali pritaikyti praktiškai.

– Ar yra dalykų, kurie ypač įstrigo ar patiko labiau už kitus?

– Labiausiai patiko automobilių sandaros paskaitos. Buvo labai aišku, struktūruota, įdomiai pateikta. Sužinojau daug dalykų, apie kuriuos net nebūčiau pagalvojęs anksčiau. Tiesą sakant, nėra nė vienos paskaitos, kuri pasirodytų nereikalinga – visos įdomios ir naudingos.

– Lietuvos inžinerijos kolegijoje aktyviai veikia ir šonaslydžio komanda. Kaip prie jos prisijungei?

– Driftu domėjausi dar prieš stodamas – visada patiko žiūrėti varžybas, stebėti, kaip slysta automobiliai. Tačiau niekad nemaniau, kad pats galėsiu pabandyti. Kai sužinojau, kad kolegija turi savo komandą – iškart panorau būti jos dalimi. Iš pradžių nebuvo daug laiko, bet vėliau įsitraukiau aktyviai.

Dabar ne tik stebiu, kaip konstruojami automobiliai – pats prisidedu, dalyvauju, matau, kaip teorija virsta praktika. Tai ne tik sportas – tai reali inžinerija.

– Koks įspūdis prisijungus prie komandos? Ar viskas atitiko lūkesčius?

– Neturėjau aiškių lūkesčių – viskas buvo nauja. Bet labai greitai pamačiau, kad tai rimtas darbas: nuo detalių derinimo iki strategijos trasoje. Kartais net per treniruotę sunaudojame 30 padangų komplektų! Komandoje atmosfera labai gera – bendraujame, tariamės, mokomės vieni iš kitų. Tikrai jaučiasi, kad tai – bendras tikslas.

– Ar pats jau ruošiate automobilius trasai? Kaip tai vyksta?

– Taip, ruošiu. Automobilio paruošimas – tai kaip techninis galvosūkis. Reikia gerai pagalvoti, suplanuoti, išmanyti teoriją, bet ir būti kūrybiškam. Daug laiko, daug detalių, bet kai matai rezultatą – viskas atsiperka.

Didžiausias LIK privalumas yra tas, kad visa tai gali daryti čia pat. Tai nėra atskira veikla – tai dalis studijų. Toks praktikos kiekis Lietuvoje – tikrai išskirtinis.

– Turi mėgstamą automobilį šonaslydžiui?

– Ne tiek svarbu markė – svarbiausia, kaip automobilis paruoštas. Gerai paruoštas modelis gali būti bet kokios markės. Viskas priklauso nuo darbo, žinių ir kruopštumo.

– Ką veiki laisvalaikiu? Ar viskas sukasi tik apie techniką?

– Daugiausiai – taip. Nuo mašinų iki visko, kas turi variklius. Bet turiu ir kitų pomėgių, tik, aišku, automobiliai visada pirmoje vietoje.

– Kaip galvoji – ar tavo ateitis labiau inžinieriaus, ar vairuotojo pusėje?

– Norėčiau abiejų – ir konstruoti, ir išbandyti. Kai pats surenki automobilį, visai kitaip jį jauti trasoje. Tokie įgūdžiai praverčia ir kasdien – nuo avarinių situacijų iki remonto. Todėl norėčiau būti inžinierius, kuris supranta, kaip važiuoja tai, ką jis pats sukūrė.

– Ką pasakytum abiturientui, kuris svarsto stoti į inžinerines studijas? Kodėl verta rinktis LIK?

– Jei tave domina tikslieji mokslai, jei nori realiai matyti, kaip tai veikia – Lietuvos inžinerijos kolegija yra labai geras pasirinkimas. Čia ne tik mokaisi – čia darai. Turi realias galimybes prisidėti prie projektų, dalyvauti komandose, išbandyti save ne tik teorijoje, bet ir praktikoje.

Taip pat čia labai gera aplinka – geri dėstytojai, draugiška atmosfera, motyvuoti studentai. Tai vieta, kurioje technika tikrai tampa gyvenimo dalimi.